Mokyklos viena po kitos kviečia mažuosius rajono gyventojus. Ikimokyklinukų, priešmokyklinio amžiaus vaikų ir pirmokų laukia ir Biržų Kaštonų pagrindinė mokykla, kuriai šiais metais vadovauti pradėjo naujas direktorius Dainius Žukauskas. Jam – ŠR klausimai apie tai, ką rūpi žinoti ir mokyklą besirinksiančių mokinukų artimiesiems. Vieno mažylio tėčio pastebėjimu, mokyklos direktorius – tai kaip didelės šeimos tėvas, nuo kurio asmenybės priklauso, į kokią aplinką patenka vaikas.
– Pirmiausia papasakokite „nevaldiškai“ apie save. Kada ir kur pradėjote lankyti pirmąją klasę? Ko labiausiai bijojote eidamas į mokyklą? Kas jus lydėjo? Kokia buvo pirmoji mokytoja ir suolo draugas? Dėl ko kilo pirmasis pyktis su klasės draugu? Kas padėjo susitaikyti?
Ar ką nors iškrėtus teko būti iškviestam į direktoriaus kabinetą?
– 1980 m. rugsėjo 1-ąją pradėjau lankyti Biržų 1-ąją vidurinę mokyklą, 1991 m. ją baigiau jau kaip „Atžalyno“ vidurinę. Į mokyklą, manau, palydėjo mama, nes tėtis dirbo. Mano tetai buvo paliktas pasaugoti neseniai gimęs brolis.
Pirmoji mokytoja, kuriai mes buvome pirmieji mokiniai, – Irena Kerelytė-Balčiūnienė. Tad mums labai pasisekė – mokykloje pradėjome mokytis visi kartu. O suolo draugas – Aidas Balčiūnas. Jis vienas iš nedaugelio klasės draugų, kurie gyvena ir dirba Biržuose. Abu buvome pakankamai ramūs, tylūs, tad sutarėme. Ir po to daugelį metų kartu žaidėme futbolą, krepšinį. Beje, pirmoje klasėje kartu mokėmės su Reda, būsima žmona, kuri dažnai ir dabar mane patraukia per dantį sakydama – „ramutis, gerutis vaikas“…
Su klasės draugais netrūko pakankamai aktyvios, gyvos, judrios veiklos. Ypatingų kivirčų, nesutarimų, pykčių nebūdavo. Visko buvo, bet kažkaip pavykdavo išspręsti. Aišku, buvo vienų ar kitų didesnės lyderystės, pastangų parodyti save, bet sugyvenome gerai: stipresni moksluose pagelbėdavo silpniau besimokantiems, stipresni „užklasinėje veikloje“ pagelbėdavo „pastovėti“ už save silpnesniems, juos apgindavo.
Jau vyresnėje klasėje teko pabuvoti ir direktorės Reginos Mauragienės kabinete – jai teko mane taikyti su kitu mokyklos mokiniu.
Tikrai didžioji dauguma mūsų pakankamai gerai pasirengėme gyvenimui. Prasidėjo kupinas iššūkių, naujovių visiškai kitoks laikmetis – atsikūrė Lietuvos valstybė, tuo pačiu atsivėrė plačiausi, nepamatuojami vandenynai, kaip sako, „laukiniai 90-ieji…“. Įvyko staigus, netikėtas lūžis, kai buvome visi daugmaž „lygūs“ ir staiga tapome „patys savo likimo kalviais“. Tikrai ne mokslas, švietimas, išsilavinimo įgijimas buvo 1991-ųjų prioritetai.
– Kiek metų jums yra dabar? Ar bendraujate su kuo nors iš buvusių pirmųjų bendraklasių?
– Esu gimęs 1973 m. per Žalgirio mūšio dieną – liepos 15-ąją, tad šiais metais stuktels 50…
Iš buvusiųjų pirmųjų bendraklasių daugiausiai sutinku ir pabendrauju su tais, kurie palikę Biržuose: minėtu Aidu, Vidu, Kristina ir Algirdu (jie labai netikėtai išvyko į Olandiją), Dainiumi, Ina, Saule, Vilma, Arūnu, Aurelijumi, o per socialinius tinklus – su Romanu, Neringa. Na, ir dabar su mūsų 12-osios b klasės auklėtoja Almone Žiaunyte, kuri mokytojauja Kaštonuose. Vis prisimenu, pasvarstau, kaip ji 1990-aisiais su mumis traukiniais, autobusais pasiryžo keliauti po žymųjį Rusijos „Aukso žiedą“. Nors, matyt, buvome labai geri ir patikimi…
– Kitose įstaigose jums teko būti ne tik pedagogu, bet ir direktoriaus pavaduotoju bei direktoriumi. Ar lengva vadovauti mokytojams, kurie moko kitus?
– Nėra lengva vadovauti bet kokiai įstaigai, įmonei ar organizacijai. Nemanau, kad pedagogų kolektyvas sunkesnis ar lengvesnis nei verslo įmonės ar sveikatos, socialinės ar kitos srities įstaigos. Manau, kad šiuo metu vadovavimas, vadyba bet kokioje srityje turi remtis gebėjimu planuoti, organizuoti, įgyvendinti, visa tai daryti per darbuotojų, bendruomenės narių motyvavimą, įtrauktį, na ir, aišku, peržiūrėti rezultatus, analizuoti, nustatyti, nebijoti įvardinti nesėkmes, klaidas. Be abejo, švietimo vadyba turi savo specifikos, šarmo, savitumo.
Dirbu, gyvenu neteigdamas, kad esu viską žinantis, išmanantis ir neklystantis.
Vadovavimą suvokiu ir kaip nuolatinį savo mokymąsi, mokymąsi viso kolektyvo, bendruomenės kartu.
– Ar manote, kad vaiko kvietimas į direktoriaus kabinetą gali būti tik dėl išdaigų?
– Tikrai ne. Direktoriaus kabinetas pirmajame aukšte, kuriame mokosi, gyvena, auga pradinukai, susirenka ir vyresniųjų klasių vaikai.
Siekiu, noriu, skatinu, kad vaikas gali, turi ateiti pasikalbėti, pasakyti, kas sekasi, nesiseka, paprašyti pagalbos, patarimo. Jaučiu didelį vaikų (ypač mažųjų) susidomėjimą, dėl to tik džiaugiuosi.
Kad išdaigų, tam tikrų nesėkmių, nepasisekimų bus, suprantu ir priimu tai, nes kitaip būti negali, nes mokykla – ne išgalvotas kino filmas, o nuolatinis judėjimas, bėgimas, skubėjimas, mokymasis vieniems iš kitų. Tai dar kartą: mokysimės, gyvensime, keisimės – kartu.
– Nuo sausio pradėjęs vadovauti mokyklai jau susipažinote su būsimųjų pirmokų mokytojomis? Kokie jų vardai? Gal galėtumėt pasakyti nors kelis bruožus, kuo ypatinga kiekviena iš Kaštonų mokykloje Biržuose, Medeikių bei Germaniškio skyriuose pirmokų laukiančios mokytojų?
– Su būsimų pirmokų (dabartinių ketvirtokų) mokytojomis Danguole, Jūrate (Kaštonuose) pradinio, ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo mokytojomis Genovaite, Rūta, Aušra (Medeikių pradinio ugdymo skyriuje), Laima, Lina, Kristina (Germaniškio daugiafunkciame centre) susipažinau pirmomis darbo dienomis. Tai vyko ir susipažinimas, ir kūrybiškas, pakankamai greitas procesas, kaip kuo greičiau bendromis pastangomis ruoštis būsimųjų pirmokų, ikimokyklinukų, priešmokyklinukų priėmimui, susidėliojant aiškias, tikslias, kryptingas veiklas.
Mokytojų žodžiuose ir žvilgsniuose pradžioje pastebėjau šiek tiek nerimo, netikrumo, kaip bus toliau.
Manau, kad ateities vizijos matymas, bendrų tikslų, būsimų veiklų išsigryninimas, jų pradėjimas „nuėmė“ tuos netikrumo jausmus. Supratome ir sutarėme, kad bendru darbu galime visi toliau eiti pirmyn.
Bendri bruožai apie mokytojas – tai profesionalumas, empatija, motyvacija ugdyti, mokyti, auklėti visus vaikus. Būtent visus – kaimietukus, miesčioniukus, ukrainiečius.
– Ar jums teko valgyti mokyklos maistą? Ar jis skanus? Kas jį gamina?
– Teko valgyti jau pirmąją dieną. Man maistas normalus, aišku, kad visada galima geriau. Nors apie maistą, kaip ir apie krepšinį Lietuvoje visi viską išmano gerai…
Gamina virėja Simona ir jos kolegė, teko su jomis jau ir nemažai padiskutuoti apie tam tikrus maitinimo aspektus. Šią maitinimo paslaugą teikia UAB „Brunera“. Turime atstovą Biržuose, su juo susitiksime, aptarsime, esu įsitikinęs, kad turėdami savo viziją (o ji iš tiesų labai paprasta, bet ne prasta – „Kaip įmanoma – naminis maistas“) surasime bendrus sprendimus.
– Ar gali mokinys užkalbinti direktorių ne pamokos metu ir ko nors paklausti arba išsakyti nuomonę?
– Tikrai gali užkalbinti ir taip daro, ypač mažieji – jie tokie įdomūs, nuoširdūs su savo nuomonėmis, klausimais, reikalais. Pradinukai tokie veiklūs, kad net pavydas ima…
Nelaukiu, kol pakalbins, pats pakalbinu, pabendrauju. Surandame bendrų temų, reikalų, pažįstamų.
Apie mokymosi sėkmes ir nesėkmes dar neteko su vaikais kalbėtis.
Peržiūrėjau klasių elektroninius dienynus, neieškojau geriausiųjų ar blogiausiųjų, bet stengiausi susidaryti bendresnę nuomonę.
– Ką geriausio esate girdėjęs apie buvusį mokyklos direktorių Vytautą Stanulevičių? Kokią gerąją patirtį iš jo galėtumėte perimti?
– Žinojau, tą jau patyriau bendraudamas ir anksčiau, kad direktorius Vytautas tolerantiškas, empatiškas, įsiklausantis, tiksliai, taikliai bendraujantis ir bendradarbiaujantis. Tikrai nustebau, kaip jis sureagavo į mano žinią, kad dalyvausiu konkurse – priėmė, išklausė, supažindino su bendruomene. Tikrai ne kiekvienas sugebėtume išlikti pozityvus, ramus. Tai ir mane motyvavo, išsklaidė kažkokias dar buvusias abejones.
Jo gebėjimas būti, išlikti tolerantiškam, demokratiškam, spręsti ir išspręsti problemas yra neįkainojama patirtis, vertybė bet kuriam vadovui. Man didelė garbė ir atsakomybė, kad tęsiu pradėtus direktoriaus Vytauto ir jau naujus darbus. Manau, kad jo patarimai, patirtis, įžvalgos ir palaikymas tikrai bus naudingi Kaštonų bendruomenei ir man.
– Kas pirmiausia turėtų susipažinti su mokykla – vaikas ar jo tėveliai?
– Manau, kad kartu. Todėl ir planuojame rengti būsimų vaikų ir jų tėvelių „Būsimo kaštoniečio“ savaitės renginius kovo 13-17 d.
Vaikai dabar pakankamai aiškiai, taikliai jaučia, nusistato sau tinkančią, patinkančią vietą, aplinką. Netgi pastebi, fiksuoja dalykus, kurie suaugusiesiems kartais prasprūsta pro akis ar ausis. Apie tai moka išsakyti savo tėveliams, broliams, seserims, močiutėms, seneliams.
Tai mums, dabartiniams kaštoniečiams, labai svarbu išgirsti ir suprasti.
Be abejonės, čia labai svarbus ir pirmasis mokytojas, su kuriuo vaikui teks augti labai svarbiais savo vaikystės metais. Tad norime parodyti, pristatyti ir juos.
– Kaštonų mokykloje laukiantys geriausi dalykai…
Kiekvieno vaiko mokymas/is pagal jo poreikius, gebėjimus, polinkius.
Rengimas gyvenimui, savarankiškumui.
Sportas, kaip geros emocinės, fizinės sveikatos stiprinimo priemonė.
Europos ir pasaulio pažinimas per tarptautinių veiklų galimybes.
