Šiandien minime savo šalies vardadienį, nes kovo 9 dieną Lietuvos vardas pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose. Ir tai buvo neseniai, tik prieš 1014 metų. Gal ir anksčiau Lietuvos vardą kas nors kur nors buvo užrašęs, bet nusimėtė tas pergamentas kažkur Europoje, gal kas būgną iš jo pasidarė ar kitą ūkyje naudingą daiktą.
Bendrai kalbant, tais laikais, kaip ir dabar, nemėgo žmonės biurokratijos. Štai žarnas kaimynui paleisti, jo moterį, tarnus ir gyvulius į savo žemę parsivaryti – tai rimtas, vyrui tinkantis užsiėmimas. O su raštais terliotis nei laiko, nei noro niekas neturėjo. Vis atidėliodavo – va, nuteriosim vasarą kokių nadruvių žemes, tai jau tada kaip sėsim grįžę žiemą atsiminimų rašyti. Ateina žiema, o jie vėl į kokį žygį prieš kaimynus kėblina.
Tad nežinia, kada ta Lietuva raštuose būtų paminėta, jei ne moterys. Kvedlinburgo analai, metraštis, kuriame Lietuvėlė minima, rašomi buvo Kvedlinburgo imperatoriškame vienuolyne. O vienuolynas tai moterų buvo, štai kas linksmiausia. Ir kas gali paneigti, kad Lietuvos vardą pirmą kartą lotyniškai išvedžiojo ne grakšti saksės vienuolės rankutė. Gaila, analų originalas neišliko, yra vienintelis XVII amžiuje padarytas nuorašas.
Tik va ta žinia, dėl kurios apie Lietuvą rašoma, tai ne kažin kokia. Jei dabar taip vardadienius įprasmintume, tikrai iš Europos Sąjungos išmestų. Tame metraštyje juodu ant balto parašyta, kad „Šventasis Brunonas, dar vadinamas Bonifacijumi, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktaisiais savo atsivertimo metais Rusios ir Lietuvos pasienyje pagonių trenktas į galvą 7 dienos iki kovo idų (t. y. kovo 9 d.) su aštuoniolika saviškių iškeliavo į dangų“. Švęsti vardadienį kaip ir nepatogu truputį…
Bet kai kurie mokslo vyrai sako, kad gal Brunoną nudobė visai ir ne lietuviai. Gal skalviai kokie, tokie prūsų pusbroliai, ten tuo laiku gyvenę. Neva kažkur prie Jurbarko ta vieta buvusi.
Kad jau Brunonas šventuoju paskelbtas, tai lenkai tuoj susizgribo, esą neabejotinai pas juos, prie Gižicko miesto, šventasis nugalabintas buvo. Ir ežeras tinkamas ten yra, mat prieš iškeliaudamas amžinybėn Brunonas pakrikštijo 300 pagonių. Net kryžių geležinį ten prieš šimtą metų pasistatė kaimynai šiam įvykiui pažymėti.
Iš turtingos šeimos, išsimokslinęs arkivyskupas buvo, o trainiojosi su savo kompanija neramiais pasieniais. Su humanitarine misija, kaip šiandien pasakytume. O gal ir kontrabandos kiek vežė. Matyt, jo veikla smarkiai prieštaravo tuometinei teisinei sistemai, tai vietos valdžios atstovas kunigaikštis Zebedenas liepė visą kompaniją nukirsdinti.
Ir nesvarbu, Jurbarke, Marijampolėje ar Gižicke tai įvyko. Lietuvos vardas buvo įrašytas į pasaulio istoriją, o lietuviai joje minimi anaiptol ne kaip kukli agrarinė tauta. Tai derėtų atsiminti visokiems perėjūnams, kurie šiandien kėsinasi iš rytų atnešti kitą pasaulį. Su vardadieniu, Lietuva.
