„Jūs neįsivaizduojate, kaip žibėjo kunigo akys, kaip jis džiaugėsi, jog jam skambino iš Biržų“,- kalbėjo Mažosios Lietuvos muziejaus darbuotoja Aušra Kavaliauskienė. Ji balandžio 14 dieną Klaipėdoje organizuoja renginį kunigo Reincholdo Moro kunigystės 40 – mečiui paminėti.
Kunigo R. Moro ir Biržų krašto gyvenimai vienu dešimtmečiu glaudžiai susiję. Čia jis praleido aktyviausius dešimt savo kunigystės ir jaunystės metų – nuo 1983 iki 1993-ųjų.
– Kunige, Jūs jau kelis dešimtmečius nebesate Biržų evangelikų reformatų parapijos kunigas. Bet kai atvykstate ir čia laikote pamaldas, susirenka pilna bažnyčia. Kaip manote, kodėl Biržams Jūs toks reikalingas?
– Balandį bus 30 metų nuo mano tėčio, evangelikų liuteronų kunigo Kurto Moro, mirties. Jam mirus grįžau dirbti į Klaipėdos kraštą. Mane su Biržų kraštu sieja daugybė prisiminimų. Tuokdavau, krikštydavau, laidodavau žmones. Jie buvo įpratę prie manęs ir gailėjosi, kai išvykau.
Teko Biržuose dirbti įvairiu metu. Pradžioje buvo sunkus laikas. Biržų rajono valdžia buvo aršiai ateistiška. Jiems nepatikdavo, kad su vaikais, jaunimu dirbdavau. Po to jau atėjo kalba apie Laisvę, Nepriklausomybę. Teko viską kurti iš naujo.
Buvau įsijungęs į Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Biržų rajono skyriaus veiklą, buvau tarybos narys. Tekdavo dalyvauti posėdžiuose, mitinguose sakyti žodį. Dalyvavau atstatant Birutės paminklą.
Įsimintiniausi iš tų laikų buvo tremtinių perlaidojimai. Teko daug jų palydėti į amžinojo poilsio vietą. Tuomet itin gerai supratau, ką mūsų tauta pokario metais iškentėjo.
Pamenu, Papilio evangelikų reformatų bažnyčioje vienu metu buvo net šeši karstai. Už visus mirusius tremtinius laikėme pamaldas, meldėmės, po to iki vėlyvo vakaro važinėjome po kapines ir juos laidojome.
Mūsų šeimai kažkaip tremties pavyko išvengti, nors Klaipėdos krašte gyvenęs tėtis buvo tremtinių sąrašuose.
– Bendruomenės nariai yra pasakoję, kad Jūs, atvažiavęs į Biržus poilsiauti, einate per miestą ir skelbiate Evangeliją, kviečiate žmones į pamaldas. To daryti niekada nepavargstate. Iš kur tas vidinis varikliukas?
– Mano tokia natūra. Noras, kad Evangelija būtų skelbiama, kad kuo daugiau žmonių ją išgirstų. Labai skaudu, kai pamatau, kad bažnyčia tuščia.
Girdžiu Biržuose, kad žmonių evangelikų reformatų bažnyčioje mažai. Daugiau jų susirenka tik kokia nors proga. Gaila ir kunigo R. Mikalausko, jis pamokslams ruošiasi.
Kartais pasiklausau jų, transliuojamų tiesiogiai internetu. Pamokslai atrodo visai nieko, negalima prikišti.
Klaipėdoje irgi žmonių bažnyčioje mažiau nei seniau, bet didelių netekčių dar išvengėme.
Kažkas yra nutikę. Ar bendruomenėje vykę neramumai, skaldymaisi, vaikščiojimai po teismus atėmė dvasinę pusę. Čia labai greitai tas gali įvykti.
Dabar ir laikas nedėkingas. Žmonės yra pasinešę į materialinius dalykus, dvasinė pusė nelabai rūpi. Reikia sukrėtimo. Bet dažnai sakau, kad kai rusų bombos nukris, bus per vėlu eiti į bažnyčią.
– Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje dirbote dešimt metų. Čia gimė jūsų vaikai. Kaip tą laiką, praleistą Biržuose, pavadintumėte?
– Gražiausi metai atiduoti Biržų kraštui. Dabar jau esu dviejų anūkų senelis, laukiame dar vienos anūkės ateinant.
Mūsų su žmona Irma dukra gyvena Vilniuje, baigusi muzikos akademiją. Bažnyčioje pavaduoja vargonininkę ir duoną užsidirba valstybiniame chore.
Sūnus gyvena Klaipėdoje. Tiksliukas. Dirba įmonėje, bet iki galo neapsisprendęs, kuo būti.
Dvasininko pašaukimo jis neturi. Tam reikia išgirsti Dievo šaukimą. Tokį pats jaunystėje turėjau ir nuo to laiko buvau pasirinktas būti kunigu.
– Jums teko dirbti Biržuose tuo laiku, kai pirmaisiais metais pradėtas tikybos mokymas mokyklose. Lėkėte iš vienos mokyklos į kitą, kur sulaukėte daug evangelikų reformatų tikybą lankančių net ne tik šios konfesijos vaikų. Kuo Jūsų pamokos buvo išskirtinės?
– Viskas priklauso nuo to, kaip dirbsi su vaikais. Nebuvau pedagogas. Bet su vaikais reikia bendrauti, juos suprasti, išklausyti.
Prisimenu, Medeikių mokykloje susirinko kelios didžiulės klasės norinčių mokytis vaikų. Net su kitų, ne reformatų, tėvais kalbėjau, ar jie neprieštarauja, kad jų vaikai lanko kitos tikybos pamokas.
Kaip viską suspėdavau – neįsivaizduoju. Vienu metu aptarnavau devynias parapijas. Buvo nuo sovietmečio išlikusios, kitos atsikūrė.
Pamenu, grįžtu jau po vidurnakčio iš Vilniaus, Kauno ir Panevėžio, atlaikęs tris pamaldas, pavargęs. Tada jaunas buvau. Dabar taip nebegalėčiau…
– Esate Klaipėdos evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas. Kuo skiriasi šio miesto ir Biržų evangelikų reformatų parapijos?
– Biržų krašte žmonės labai nuoširdūs, šilti, malonūs. Žmonės su kunigu stengdavosi turėti gerus, šiltus santykius. Klaipėdiečiai džiaugiasi kunigu, bet nėra tokio artimo ryšio su žmonėmis. Tai – miesto parapija.
Klaipėdoje parapija mišri, nėra senbuvių, šakninių parapijiečių, kaip Biržuose. Daugelis bendruomenės narių suvažiavę iš kitų kraštų – Tauragės, netgi Biržų.
Vasarą, ypač per kapinių šventes, labai juntama, kad žmonės suvažiavę. Bažnyčia ištuštėja, nes visi išvažiuoja į savo artimųjų kapuose vykstančias šventes. Bažnyčioje žmonių mažiau ir per šventas Kalėdas, Velykas – visi išvažiuoja į savo tėviškes. O Biržuose – atvirkščiai.
– Kokių svajonių dirbdamas Biržuose nesuspėjote įgyvendinti?
– Norėjau, kad bendruomenė būtų pilna jaunų žmonių. Buvau pradėjęs darbą. Surengėme pirmąsias jaunimo stovyklas Papilyje.
Svajoju, kad bažnyčios būtų pilnos, žmonės turėtų asmeninį santykį su Dievu. Kad tą pasiektum, dešimt metų nepakanka. Per trumpas buvo laiko tarpas. Juolab kad praktiškai viską teko pradėti nuo nulio. Biržų krašte tradicinės kapinių šventės sovietmečiu buvo uždraustos. Numarinta ir kita veikla.
– Ką dažniausiai iš biržiečių prisimenate, su kai kuriais iki šiol bendraujate?
– Didžioji dalis buvusių aktyvių parapijiečių jau yra mirę. Kai kuriuos teko palydėti į paskutiniąją kelionę.
Palaikome ryšį su buvusiu parapijos tarybos nariu Petru Tuina – jis dabar jau gyvena Kaune. Dažnai bendraujame, susiskambiname su Maryte ir Petru Rumpiais. Visuomet stengiuosi aplankyti Viliją Vadapalienę ir Vilių Inkėną, su kuriais dirbdamas Biržuose labai daug bendravau.
Neseniai buvau užsukęs į Švobiškio kapinaites. Kas mano laikais lankė bažnyčią, visi guli kapuose jos šventoriuje. Senesnės kartos žmonių susitikimo vieta yra ten.
Malonu, kai atvykęs į Biržų kraštą pamatau veidą, kuris man pažįstamas. Tarkim, neseniai Papilyje sutikau Trečiokienę. Moteris sunkiai vaikšto, bet atvažiavo, labai norėjo mane pamatyti.
Ne visus žmones pavardėmis prisimenu, bet juos visus nešioju savo širdyje.
– Ką atvykęs į Biržus aplankote pirmiausia?
– Visuomet labiausiai malonu aplankyti pačius Biržus. Bet būtinai pavaikštau po piliakalnį, pabūnu prie ežero, nueinu į Astravą. Yra ir naujų lankytinų vietų – su mano parapijiečių grupe buvome nuvažiavę ir prie Kirkilų apžvalgos bokšto.
Visuomet noriai apsilankau Papilyje, kur vyko pirmosios jaunimo ir vaikų stovyklos, kur labai graži reformatų bažnyčia.
– Kas Jūsų gyvenime ir sprendimuose darė didžiausią įtaką?
– Didžiausią įtaką Šilutėje darė kunigas Ernstas Roga. Jis jau iškeliavęs. Mane ragino, patardavo, duodavo praktinių patarimų.
Ir vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas vyresnysis, kuris, beje, kilęs iš Biržų. Jo dėka tapau kunigu. Jis buvo geras pavyzdys, didelis diplomatas. Tikras bažnyčios žmogus. Daug su juo susijusių šviesių prisiminimų.
– Šiuo metu Jūsų didžiausi rūpesčiai – atstatyti Klaipėdos evangelikų liuteronų bažnyčią?
– Tai didelis rūpestis, labai sunkiai įgyvendinamas. Tam reikalingi labai dideli pinigai, juos surinkti nėra lengva. Kai Ukrainoje vyksta karas, žmonės pirmiausia aukoja ten.
Bažnyčios atstatymo dalykai po truputį juda. Klaipėda buvo liuteroniškas kraštas, ir atstatant bažnyčią būtų ištaisytas istorinis teisingumas.
Turime kur melstis, bėdos nėra. Tik tiek, kad neturime sakralios erdvės. Jaunimas santuokoms ieško gražių bažnyčių, nori fotografuotis gražių bokštų fone.
Man bažnyčia prasideda nuo tikėjimo. Jei jis yra, yra ir poreikis bažnyčiai. Ji gali būti ir kukli bei paprasta.
– Kas Jums yra velykinis laikotarpis?
– Tai Laukimo, Prisikėlimo ir Vilties laikas.
Meldžiame taikos, bet nežinome, kaip bus.
Žmonės nesupranta, kad nėra viskas taip paprasta ir lengva. Sako – mes vis meldžiamės, o taikos kaip nėra, taip nėra.
Kai kur žmonės sugrįžta į bažnyčią ir supranta, kad reikia išpažinti Dievą. Deja, daug kas labiau garbina Mamoną nei Viešpatį.
Anksčiau Gavėnia būdavo didelis pagyvėjimo laikas, dabar nebe tiek. Nors kas eina į bažnyčią – ir taip eina. Kas ne – valgo kiaušinius, svečiuojasi, važiuoja kur nors. Dažniausiai visi bažnyčią prisimena per laidotuves ir džiaugiasi, jei ką gražiai palaidoja.
Reikia per daug nenusiminti dėl sunkumų ir džiaugtis kiekvienu geru dalyku.
Biržiečiams linkiu dvasingų švenčių. Šiuo laikotarpiu apmąstyti savo santykį su Dievu, artimu, santykį su tiesa. Linkiu optimizmo, vilties. Yra baimės karo akivaizdoje, bet negalime galvoti vien apie bloga.
– Ačiū už interviu, gyvenimo ir tikėjimo pamokas.
Aidos Aurelijos Garastaitės ir Biržų muziejaus „Sėla“ nuotraukos
