Tarnauti tinka, dirbti kartu – ne
Antrajame savivaldos rinkimų ture rėmėme socialdemokratų kandidatą į merus Kęstutį Knizikevičių, tikėdamiesi kartu dirbti valdančiojoje koalicijoje, turėdami tokio bendradarbiavimo patirties.
Deja, jau pirmąją dieną po rinkimų iš Vilniaus (!) atėjo žinia, kad Biržų socialdemokratai nori mane eliminuoti. Gerai, kad neištremti ar užmėtyti akmenimis.
Taigi, viskas prasidėjo nuo melo – pirmame derybų susitikime A. Jukna vis kartojo, kad būsimasis meras pažadėjo rinkėjams ir K. Isakui, kad komanda bus nauja ir jauna, todėl aš netinku į vicemerus. Neįtikino argumentai, kad socdemai laimėjo tik septynis balsus ir gali atsakyti tik už savo deleguojamus asmenis. Be to, manau, kad svarbiausias argumentas yra žmonių – rinkėjų pasitikėjimas. Įdomiausias pasažas – gavau pasiūlymą dirbti mero patarėja viešiesiems ryšiams. Žodžiu, šlovinti merą ir socdemus būčiau tinkama, bet dirbti kartu – ne. Supratome, kad bijoma stipresnės lyderystės. Nes labai jau ciniškai nuskambėjo A. Juknos žodžiai, kad mano kompetencija neabejojama. Gal čia komplimentas? O tai neįžeidžia mero? Bendrapartiečiai nepasitiki jo galiom? Beje, vėliau nuskambėjo dar ir matroniškas rūpestis, kad siūlydami patarėjo pareigas, gelbsti mane nuo bado. Va, kur tikrasis socdemiškas rūpestis vargšais konservatoriais!
Tai gal, sakau, per daug gerai dirbau paskutinius dvejus metus? Nugvelbiau lyderystę iš V. Jarecko, A. Garšvaitės, A. Korsakienės? Rimtai tikite, kad tai įmanoma kažkokiu abra kadabra? Atsakingai sakau, kad visi turėjome vienodas galimybes dirbti ir būti lyderiais – bent jau savo kuruojamose srityse. Meras Vytas Jareckas naujosios koalicijos veiklos pradžioje ir demonstravo pakankamai telkiančią lyderystę, deja, prasidėjęs teismas paralyžiavo jo galimybes, jis taip ir neatsigavo.
Įdomiausias pasažas – gavau pasiūlymą dirbti mero patarėja viešiesiems ryšiams. Žodžiu, šlovinti merą ir socdemus būčiau tinkama, bet dirbti kartu – ne.
Socdemų politinė (ne)kultūra
Labiausiai, ko gero, nustebino politinių derybų chamizmas. Tai nebuvo lygiaverčių dialogas, tik spaudimas ir gniuždantys „nemokykit, nemoralizuokit“ arba absoliučiai manipuliatyvūs teiginiai, kad konservatoriai bus labiau matomi, jeigu deleguos jauną, nepatyrusį kandidatą. Apskritai pirmą kartą mano politinės patirties istorijoje taip brutaliai buvo kišamasi į kitos partijos reikalus – bendrapartiečiai įtikinėjami individualiai, kuriamos įvairios istorijos. Tai vis dėlto mano ego ar socdemų susidorojimas su konkrečiu asmeniu?
Suprantu, kad politikoje konkurencija yra nuolatinė, normali būsena. Bet niekada nesuprasiu, kad nenusipelniau jokio žmogiško pokalbio po intensyvaus dvejų metų bendro darbo. Su Kęstučiu Knizikevičium kartu dirbom dar ilgiau. Nebuvo jokių priešiškumo indikacijų, greičiau jau atvirkščiai.
Kas sujungė politines jėgas?
Valdančioji koalicija suformuota. Ilgai tai tęsėsi, nebeliko nei amžiaus, nei patirties apribojimų, anei priešrinkiminių pažadų. Ko blogo, grįžtama prie ydingos „bebriškos“ praktikos, kai žmonės į pareigas skiriami ne pagal gebėjimus, ne pagal gautus rinkėjų balsus, o tik iš politinės būtinybės. Ir tai vadinasi politinio pasitikėjimo komanda!
Sako, lietuvius labai linksmina ispaniškas kelio ženklas „Curva peligrosa“ – pavojingas posūkis. Kaži kodėl jį prisiminiau?
Verta yra atsakyti bent jau sau į kelis klausimus (tiesos iš valdančiųjų tikrai nesulauksime). Kodėl socdemai pasirinko tris liberalus ir A. Korsakienę, o ne keturis konservatorius ir I. Varzienę? Gal taip panorėjo A. Jukna? Kodėl meras neduoda nė vienam vicemerui kuruoti jautrios ir itin plačios socialinės srities, vis kartodamas, kaip merui padaugėjo darbo ir atsakomybių? Ar tai reiškia, kad nepasitiki nė vienu? Kodėl į vicemerus siūlomas S. Staškevičius, o ne koks nors kitas jaunas ir veržlus, nebūtinai iš tarybos? Gal todėl, kad į tarybą ateitų A. Šimas? O kodėl A. Šimui taip norisi į tarybą? Ar du vicemerai ir du patarėjai reikalingi tik todėl, kad būtų sulipdyta koalicija? Čia pakankamai pagrįsta ir sąžininga politinės komandos formavimo strategija?
Kodėl meras neduoda nė vienam vicemerui kuruoti jautrios ir itin plačios socialinės srities, vis kartodamas, kaip merui padaugėjo darbo ir atsakomybių? Ar tai reiškia, kad nepasitiki nė vienu?
Linkėjimas – nesumauti visko
Iš tiesų žmogaus tikrąsias galias, patikimumą tikrina ribinės situacijos. Buvusios koalicijos ir administracijos gebėjimus, susitelkimą patikrino ne tik pandemija, bet ir prasidėjęs karas Ukrainoje. Jau sakiau keletą kartų, kad sustojus visai logistikai, žvėriškai pakilus darbų ir medžiagų kainoms, buvo beviltiškų situacijų, kai atrodė, kad nebaigsim sutvarkyti nei J. Janonio aikštės, nei piliavietės, nei buvusios estrados teritorijos, nei pastatyti naujojo tilto per Apaščią (biržiečių siūlymas, beje). Būtų reikėję grąžinti milijonus. Buvo tokių, iš koalicijos ir opozicijos, kurie vis kartojo, kad nieko nepadarysim. Būtent dėl to sudėtingo laiko taip žeidžia buvusių koalicijos partnerių laikysena ir sprendimai.
Dienoraščius apie bendrą veiklą paliksim ateičiai. Dabar darbai baigiami, liko visai nedaug, brokas taisomas. Žmonės džiaugiasi, didžiuojasi Biržais. Todėl tikrai nesuprantu „Biržų atgimimo“ tarybos narių nesibaigiančių skundų – be jokios atsakomybės. Vis dėlto ir buvę „Vieningi Biržai“ turėtų prisiimti nors kokią atsakomybę dėl iširusios koalicijos ir suvėlavusių darbų.
Tai čia apie tos pačios tiesos ilgesį – tiek iš pozicijos, tiek opozicijos. Sako, lietuvius labai linksmina ispaniškas kelio ženklas „Curva peligrosa“ – pavojingas posūkis. Kaži kodėl jį prisiminiau?
Irutė Varzienė, Biržų rajono savivaldybės tarybos Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos pirmininkė
