Kalbėti apie melioraciją, kai visi prognozuoja sausrą ir šaukiasi lietaus, atrodytų kiek šventvagiška. Bet ne laikas šunis lakinti, kai į medžioklę joti reikia – gamtos ciklai dažnai nenuspėjami, o šiuolaikiniai melioracijos įrenginiai leidžia vandenį ne tik nuleisti, bet ir kaupti. Tačiau senieji įrenginiai baigia nusidėvėti, o jiems atnaujinti trūksta lėšų. Ar situaciją gelbėtų įkurtas Melioracijos fondas?
Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) vėl prakalbo apie būtinybę steigti Melioracijos fondą valstybei priklausantiems melioracijos inžineriniams statiniams rekonstruoti ir prižiūrėti. Apie tokio fondo steigimą buvo kalbėta ne kartą ir gerokai anksčiau, tačiau tada toliau kalbų taip ir nenueita.
Padėtis apverktina
Anksčiausiai statytoms melioracijos sistemoms dabar jau gerokai per 60 metų. ŽŪM duomenimis, valstybei priklausančių melioracijos inžinerinių statinių (MIS) nusidėvėjimas siekia 74,4 proc. ir kasmet didėja. Iš 2,5 mln. ha nusausintų žemių ūkio naudmenų 2 mln. ha drenažo yra kritinės būklės. Reikia pastebėti, kad valstybei priklausantys MIS daugiausiai yra grioviai, pralaidos ir didesni kaip 12,5 cm rinktuvai. Smulkesni rinktuvai ir sausintuvai priklauso žemės sklypo savininkams ir jų būklės dažniausiai nežino niekas.
Ministerija paskaičiavo, kad tik blogos būklės melioracijos inžineriniams statiniams rekonstruoti per 20 metų reikalinga per 1 mlrd. Eur. Kita vertus, tos pačios ŽŪM skaičiavimais, ne visu pajėgumu veikiant melioracijos sistemai, priklausomai nuo klimatinių sąlygų ir žemės ūkio produkcijos kainų, per 19 metų laikotarpį praradimai už negautą žemės ūkio produkciją siektų nuo 4,3 iki 8,4 mlrd. Eur.
Fondo biudžetas
Taigi, ekonominis tokios rekonstrukcijos būtinumas kaip ir aiškus bei pagrįstas. Tačiau kur gauti tokius pinigus?
ŽŪM sako, kad Melioracijos fondą galimą steigti tik tada, kai į jį bus gaunamos nuolatinės pajamos ne iš valstybės biudžeto. Kitaip tariant, būtų įvedamas papildomas mokestis. Skaičiavimai rodo, kad efektyviai veiklai per metus reikalingas bent 30 mln. Eur finansavimas. „Žemdirbys į fondą už hektarą penkerius metus mokėtų kasmet vienu euru vis didesnes įmokas. Jei 2025-aisiais jis mokėtų iki 6,6 Eur už ha, tai 2029-aisiais – iki 11 Eur už ha. Po pirmų penkerių metų fondo pajamos galėtų siekti iki 50 mln. Eur per metus, iš jų valstybės biudžeto lėšų dalis sudarytų 45 proc., o žemės savininkų ir kitų naudotojų įmokos – 55 proc. fondo lėšų“, – sakė ŽŪM Melioracijos, žemės ūkio žemės ir infrastruktūros departamento Melioracijos ir infrastruktūros skyriaus patarėja Violeta Važnevičienė. Reikia atkreipti dėmesį, kad į fondą mokėtų ne tik žemdirbiai. Savo dalį turėtų įnešti ir kiti žemių savininkai: miškų savininkai, kelininkai, geležinkelininkai, sodininkai – visi, kurių žemėse yra melioracijos sistemos.
Kas ir kaip skirstys surinktas lėšas?
Iš tiesų tai esminis klausimas, nes visos ankstesnės Melioracijos fondo steigimo iniciatyvos dėl šito reikalo ir numirė. Anksčiau buvo siūlomas klasikinis variantas – fondo lėšos surenkamos ir paskirstomos centralizuotai. Tai sukėlė didelį žemdirbių nepasitenkinimą ir pasipriešinimą – mokėti pinigus ir nežinoti, kur ir kam jie bus panaudoti, kada ateis ir ar ateis fondo pinigai į tavo žemes, ūkininkams pasirodė nepriimtina.
Dabar siūlomas lėšų paskirstymo modelis kiek skiriasi. Pasak V. Važnevičienės, buvo svarstomi keli lėšų skirstymo variantai, tačiau dabar linkstama prie to, kad savivaldybės teritorijoje 80 proc. surinktų fondui skirtų lėšų Mokesčių inspekcija grąžina į savivaldybės biudžetą. Savivaldybių komisijos ir savivaldybių tarybos spręstų, kokiems savivaldybėje esantiems MIS panaudoti gautas lėšas.
Likusi dalis, 20 proc. lėšų, būtų skiriama centralizuotai fondo daliai, kuri renkama ir kaupiama kaip rezervas didelių avarijų likvidavimui.
Kaip atrodo Biržų rajonas
Pasak ilgamečio melioracijos specialisto, savivaldybės Žemės ūkio skyriaus inžinieriaus – melioratoriaus Rimanto Šikšnio, nieko guodžiančio pasakyti jis negali. Rajone yra 86 tūkst. ha melioruotų žemių. Anot specialisto, nusidėvėjimo mastus geriausia rodo augantis prašymų suremontuoti melioracijos įrenginius skaičius.
„Dar niekada nebuvo tiek daug prašymų, šią dieną turime apie 70. Dabar darbų kainos pakilo, skirtų lėšų niekas neindeksavo, todėl šiais metais galėsime patenkinti gal 18 prašymų“, – sakė R. Šikšnys. Anot specialisto, ilgametė patirtis sako, jog naujojo fondo idėją ūkininkai sutiks nevienareikšmiai. O administruoti ir paskirstyti šias lėšas bus labai sudėtinga. Drenažo sistemos kerta ir 3, ir 500 ha turinčių ūkininkų žemes, jos nesusietos su nuosavybių ribomis, tad sutarti dėl projektų bus nelengva. Kita vertus, anot R. Šikšnio, galvojant apie ilgalaikę ūkininkavimo perspektyvą, melioracijos įrenginių rekonstrukcija yra neišvengiama, nes reikalai tik blogės. Vien savomis lėšomis ją rekonstruoti gali tik labai stiprūs pavieniai ūkiai.
Ką galvoja rajono ūkininkai
Nuomonės dėl Melioracijos fondo kūrimo klausiami rajono ūkininkai pritarė, kad melioracijos įrenginius, esančius tiek valstybės, tiek ir privačioje nuosavybėje, tvarkyti, remontuoti bei atstatyti būtina. Tačiau iš kokių lėšų ir kaip fondas būtų formuojamas bei naudojamas, nuomonės išsiskyrė.
Biržų rajono ūkininkų sąjungos pirmininkas, ūkininkas Tadas Micikevičius mano, kad šiuo metu fondo idėja neturi perspektyvos.
Jo nuomone, šiuo metu neturime pakankamai melioracijos specialistų tiek projektų ruošimui, tiek pačių darbų atlikimui. T. Micikevičiaus manymu, pirmiausia turi būti atnaujintas šio profilio studijos Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje, paruošta pakankamai specialistų, o tada galima kalbėti apie panašius projektus. „Kurti kažką ir mokėti pinigus, kurie nežinia kur nukeliaus, nes nėra specialistų, man ranka nekyla. Tokį fondą steigti tuščioje vietoje yra per anksti, reikia ši klausimą išdiskutuoti ir pamodeliuoti “, – sakė T. Micikevičius.
Ūkininkas Kęstutis Armonas irgi turi abejonių fondo tikslingumu, ypač neaišku, kokiais kriterijais remiantis bus parenkami remontuotini įrenginiai. „Aš savo žemėje tais įrenginiais rūpinuosi ir prižiūriu, kitas ūkininkas – nelabai. Tačiau ir jis norės tokios pat paramos remontui. Tokia dviprasmiška situacija – iš vienos pusės reikia, iš kitos pusės trūksta teisingumo. Pati finansinė įmoka nėra didelė, daugiau abejonių dėl teisingo surinktų lėšų paskirstymo“, – sakė K. Armonas.
„Toks fondas nebūtų blogai, tik pas mus su įgyvendinimu būna prastai“, – sakė ūkininkas Audrius Stačkūnas. Anot vyro, ir dabar melioracijos įrenginių tvarkymui yra skiriama kažkiek lėšų. „Pinigai skiriami, jie įsisavinami, o darbai atliekami butaforiškai. Priedo dar sudarkoma sena veikianti sistema, rezultate turiu patvinusį lauką. Tuomet savo kaštais turiu samdyti techniką, kasti ir daryti viską iš naujo“, – kalbėjo A. Stačkūnas. Jo nuomone, reikalinga rimta techninė darbų priežiūra, kontrolė ir kokybės užtikrinimas. „Jei tik rinks pinigus ir taip dirbs – tuomet ne, ačiū, nereikia“, – sakė vyras.
