Ketvirtadienio laikraštyje paviešinta žinia apie gatvių pavadinimų keitimus sujudino vasaros atostogoms besiruošiančias kraštiečių smegenis.
Naujoji valdžia ėmėsi išties drąsaus žingsnio – pakeisti S. Nėries gatvių Biržuose ir Vabalninke pavadinimus. Krašte, kuriame itin stipri sovietinė dvasia ir kur gausiai balsuojama už kairiąsias politines partijas, tokie valdžios ketinimai atrodo kone šventvagiškai. Juolab kad gatvių keitimą inicijuoja ne kas kitas, o socialdemokratai.
Dabartines S. Nėries gatves siūloma pervadinti įamžinant iš Biržų krašto kilusių Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signatarų A. Petrulio ir J. Šerno atminimą.
Bet gatvių pavadinimų keitimas – ne apie niekinimą. Tai bandymas pasakyti, kad tėvynės išdavimas neturi būti šlovinimas.
Vabalninkiečiai suskubo rinkti parašus, kad gatvės pavadinimas liktų nepakeistas. Kokie jų argumentai? Vienas iš jų – S. Nėris vabalninkiečiams žinoma nuo vaikystės, o A. Petrulis miręs prieš 70 metų ir niekas (!) jo čia neprisimena. Šis argumentas skamba ne iš kokio mažaraščio lūpų – taip kalba pats Vabalninko krašto kultūros ir istorijos fondo vadovas. Negana to – jam atrodo, kad gatvių pavadinimų keitimas yra viso labo mados reikalas.
S. Nėris – neabejotino talento poetė, kurios eilėraščius „nuo vaikystės“ deklamavo ne tik vabalninkiečiai. Bet gatvės sovietmečiu S. Nėries vardu buvo vadinamos ne dėl jos eilių. Tą mūsų kultūros šviesuliams primena ir jaunasis meras. S. Nėris buvo tarp tų, kurie į Lietuvą nešė Stalino saulę, ir už tai anuomet buvo pašlovinta.
S. Nėris nebuvo tokia nusidėjėlė, kad ją paniekintume, – sako buvusi pedagogė.
Bet gatvių pavadinimų keitimas – ne apie niekinimą. Tai bandymas pasakyti, kad tėvynės išdavimas neturi būti šlovinimas. Ir turbūt vargas tai visuomenei, kuriai ta išdavystė neatrodo nusidėjimas.
Neseniai viena kultūros darbuotoja aimanavo, kodėl reikia pirkti Ukrainos vėliavą – juk įstaiga turi Baltarusijos. Anot jos, neprišokinėsi pagal kiekvieną madą.
O gal tai irgi „mados reikalas“? Vieną mados sezoną aukojamės už tėvynę, kitą – ją išduodam. Ir vėliavas keičiame pagal madas. Štai neseniai viena kultūros darbuotoja aimanavo, kodėl reikia pirkti Ukrainos vėliavą – juk įstaiga turi Baltarusijos. Anot jos, neprišokinėsi pagal kiekvieną madą.
Dar dažnai girdimi argumentai – „nekeiskime istorijos“, „visi gyvenome tarybiniais laikais, nenaikinkime istorijos ženklų“.
Iš tikrųjų gyvenome laikais, kai mūsų šalis buvo prievartaujama okupantų. Ar tikrai kasdien norime matyti tuos prievartautojus ir jų padėjėjus šlovinančius paminklus, jų vardais pavadintas gatves bei aikštes? Ar visas tas sovietinis paveldas mūsų neslegia?
Girdžiu sakant, kad prie visko priprantama. Ilgainiui ir sovietiniai gremėzdai tampa savais. O kad jie būtų dar savesni, galima ir patobulinti.
Biržuose kaskart buvo keliami klausimai dėl paminklo, skirto J. Janoniui. Tačiau biržiečių virkavimai „patraukit rankas nuo Julisio“ graudindavo tuometines valdžias ir jos, būdamos jautrios liaudies balsui, kukliai atsitraukdavo.
Dabar Julisiui grėsmė būti nukeltam nuo pjedestalo nebegresia. Renovuotoje jo vardo aikštėje yra visko, kas tenkina biržiečių dvasios ir kūno poreikius. Čia trykšta fontano čiurkšlės, daug visokių sodinukų, takelių, trinkelių, plytelių, suolelių. Ir nuorodų, kad čia kadaise buvo liuteronų bažnyčia, per karą apgriauta, o sunaikinti baigta sovietinės valdžios. Tos pačios, kurios priešaušrį apdainavo J. Janonis. Būtent už tai jis revoliucijos šaukliu bei dainiumi vadintas ir į aukštumas pakeltas. Ne už jautrias eiles apie pirmąją žibuoklę ar šąlančią saulutę. Ir liko J. Janonis aukštybėse. Jam didybe aikštės viduryje bando prilygti nebent biržietišką moderną atspindintis statinys – tualetas.
Naujoji J. Janonio aikštė panaši į didžiulį pastatą miesto centre. Jis labai tiksliai atspindi „paturbintą“ Biržų istorinį paveldą. Tai sovietmečiu išdygęs knygyno pastatas, aplipdytas buvusios Biržų pieninės viešbučio plastikinėmis „modernybėmis“. Į jį kaip tos pasakos pirštinėje prigrūsta visokiomis gėrybėmis viliojančių parduotuvių, maitinimo taškų ir t.t. Sovietinio paveldo ir šiuolaikinio architektūros bei dizaino šedevras bado akis atvykstantiems į Šiaurės Lietuvos perlu pasivadinusį miestą.
Kaip reaguojame, kai kas nors bando pasakyti apie smarvę? Įsižeidžiame, supykstame, renkame parašus, kad esame kvapnūs?
Liūdniausia, kad tokie vaizdai tampa įprasta mūsų gyvenimo dalimi. Mes nebematome, nebejaučiame jų absurdiškumo. Šmaikštusis A. Užkalnis tai vadina „pribezdėto kambario sindromu“. Psichologai aiškina taip: kai ilgai esi nevėdintame kambaryje, kur žmonės gadina orą, ilgainiui nustoji pastebėti, kad ten – negeras kvapas.
Ir kaip reaguojame, kai kas nors bando pasakyti apie smarvę? Įsižeidžiame, supykstame, renkame parašus, kad esame kvapnūs?
Kaip priimame iniciatyvas tas patalpas pravėdinti? Kaip praeinančias madas?
