Dar vieni metai atitolino mus nuo tragiškojo 1941 metų birželio, kai šalį okupavę sovietai pradėjo masinius gyventojų trėmimus į Sovietų Sąjungos gilumą. Tuomet prasidėjo 11 metų trukęs trėmimų ir pasipriešinimo kovų etapas. Tai buvo kruopščiai suplanuota sovietų valdžios akcija, genocidui prilyginama lietuvių tautos naikinimo priemonė, tiesiogiai palietusi daugiau kaip 130 tūkst. šalies gyventojų. Istorikai sutaria, kad 1941 metų birželio 14 – 17 dienų tremimai lietuvių sąmonėje buvo lūžio taškas, didele dalimi lėmęs masinį traukimąsi į Vakarus 1944 metais bei aktyvų rezistencinį pasipriešinimą.
Vis menkesnis tuos tragiškus įvykius menančių žmonių būrelis susirenka paminėti Gedulo ir vilties dienos prie šiam įvykiui skirtų atminimo žymenų.
Biržų rajone paminėjimo renginiai trečiadienį vyko jau tradicinėmis tapusiose vietose – Užušiliuose prie stogastulpio, skirto Mokytojams tremtiniams, bei buvusioje Biržų geležinkelio stotyje, prie tremtiniams skirto koplytstulpio.
Susitikimą Biržuose vedė tremtinė, savivaldybės tarybos narė Irutė Varzienė, jai talkino tremtinių choras „Tremties aidai“, atlikėjai Laima ir Artūras Aukštuoliai. Visus privertė nusišypsoti darželio – lopšelio „Genys“ mažųjų deklamuotojų ir dainorėlių komanda, deklamavusi bei dainavusi apie Lietuvą.
Dalyvavo savivaldybės meras Kęstutis Knizikevičius, keli tarybos nariai, jaunieji šauliai, Krašto apsaugos savanorių pajėgų bei Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos atstovai, biržiečiai.
Ar laisvė gydo žaizdas? Toks buvo pasirinktas šio susitikimo moto. Vienareikšmio atsakymo nebuvo, jo turbūt ir nėra.
I. Varzienė pasidžiaugė, kad buvo išgirstas tremtinių prašymas atnaujinti stogastulpį, kuris yra simbolinis paminklas visiems tremtiniams – grįžusiems ir likusiems amžinai Sibiro toliuose.
„Šią dieną reikia sveikinti vis dar esančius tremtinius, jų vaikus. Ši diena yra ne tik gedulo, bet ir vilties. Šių žmonių, tremtinių, vilties dėka šiandien turime laisvę. Ar laisvė gydo žaizdas? Žiūrint tikėjimo akimis – tik laisvas žmogus gali atleisti ir atsiprašyti, nes tikėjimas daro žmogų laisvą. Tikėjimas, kuris brandina laisvą ir sąmoningą žmogų, leidžia ir atleisti praeities klaidas, žaizdas, kad atleidę toliau galėtume eiti ne kaip gedulo, bet kaip vilties žmonės. Man asmeniškai ši diena yra gedulas prisiminti, bet didžiulė viltis eiti už šių žmonių drąsą, kančią ir buvimą. Laisvė duoda galimybę žmogui atleisti ir eiti toliau“, – kalbėjo Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas kunigas Jonas Morkvėnas.
„Perkeisti šalies ir žmonių gyvenimai, 50 metų tylos arba išvirkščios istorijos teigimo – atleisti nėra lengva, ir laisvė gydo ne visas žaizdas. Bet kolektyvinę traumą šiek tiek gydo kolektyvinė atmintis, šie mūsų susiėjimai, pagarba, prisiminimai ir yra kolektyvinės atminties ir tapatybės ženklas“, – laisvės ir vilties temą pratęsė I. Varzienė.
Meras K. Knizikevičius pabrėžė, kad valstybingumo atkovojimas prasidėjo nuo vilties, ir vieni tos vilties nešėjų ir perdavėjų buvo tremtiniai. „Jūs istorinę atmintį ir viltį perdavėte savo vaikams, dabar mūsų pareiga ją perduoti savo vaikams ir toliau. Tikiuosi, kad tai niekada nesibaigs“, – sakė K. Knizikevičius.
Buvusi ilgametė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Biržų filialo vadovė, o dabar Garbės pirmininkė Danguolė Žiukienė kalbėjo ne tik apie vaikystę tremtyje, filialo 35 metų veiklą, tačiau palietė ir šiandien jautrią temą. Anot D. Žiukienės, labai neramina ir žeidžia vis didėjanti takoskyra tarp tremtinių organizacijos ir Biržų šaulių. „Man skaudu ir graudu, kad esame ignoruojami. Buvo vienas, antras renginys prie mūsų statytų ir puoselėtų paminklų – o mums nė žodžio. Atrodo, argi sunku paskambinti, pakviesti. Paskutinis atvejis labai skaudus. Buvo atvykusi pirmosios ekspedicijos į Sibirą tvarkyti tremtinių kapų komanda. Šaulių vadas Vidutis Šeškas mūsų nepakvietė, o mes tikrai norėjome susitikti, pakalbėti, pabendrauti. Bet mums nebuvo pranešta, jis vienas svečius priėmė. Nežinau, kodėl taip yra. Labai norėtųsi bendravimo, juk karas šalia vyksta, mums negalima tarpusavyje susipriešinti“, – kalbėjo D. Žiukienė.
Apie istorinės atminties saugojimą ir jos tęsimą, istorinės atminties ženklus, jų svarbą kalbėjo tarybos narys, TS-LKD Biržų skyriaus pirmininkas Dalius Barkauskas.
Susitikimą baigė „Tremties aidų“ choro dainos. Iš čia dauguma dalyvių nuskubėjo į krašto muziejų „Sėla“, kur moterims – ginkluoto partizaninio pasipriešinimo dalyvėms – skirtus pranešimus skaitė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikai.