Gal tai ir kartojasi, bet jeigu Žolinė Vabalninke kaskart suteikia džiaugsmo ir ramybės, vadinasi, titulinių atlaidų dvasia gyva. Šiųmetė šventė buvo pilna tylios harmonijos: subtilios gėlių kompozicijos, žali vainikai, baltumu spindintys liturginiai rūbai, ramūs ir tikslūs patarnautojų veiksmai.
Bet svarbiausia – žmonių pilna bažnyčia ir šventorius. Eucharistinė procesija iškilmingai apeina Žolinės aikštę, sujungdama kasdienybę ir sakralumą. Alytaus Šv. Kazimiero parapijos choras savitai gieda Šv. Mišių giesmes, suteikdamas prakilnumo žodžio ir aukos liturgijai.
Vilniaus arkivyskupijos augziliaras J. E. vyskupas Darius Trijonis, vadovavęs Šv. Mišioms, džiaugėsi įspūdinga bažnyčia ir dėkojo parapijiečiams ir klebonui Jonui Tamošiūnui už puošnumą, priežiūrą.
Pagrindinė J. E. vyskupo homilijos mintis buvo apie gebėjimą džiaugtis, dėkoti ir dalintis Mergelės Marijos pavyzdžiu. Įtaigiai nuskambėjo alegorinis pasakojimas apie bėdų medį: įeidami į namus, visas bėdas ir problemas turime palikti prie simbolinio medžio, kad namuose džiaugtumės ir džiugintume.
Iš ryto kai kurios bėdos jau dingusios, kitos – sumenkusios.
Šv. Mišiose melstasi ir už Nepriklausomybės akto signatarą kunigą Alfonsą Petrulį, kurio 150-ąsias gimimo metines minime.
Po maldų choras iš Alytaus dar pagiedojo. Choro vadovė pasidžiaugė laime giedoti bažnyčioje, kurioje vargonavo kompozitorius Juozas Naujalis. Kartu su bičiuliu kunigu – poetu Maironiu jie sukūrė „Lietuva brangi“, kuri ir buvo sugiedota. Kiek daug turi Vabalninkas – be teisės pamiršti.
Vis dėlto, ko gero, dėl neramybės pasaulyje, dėl Ukrainos vėliavos bažnyčioje po Žolinės atlaidų Vabalninke lieka ne tik patirtas džiaugsmas, bet visas emocijų gniutulas, kurį prigesina ypatingai skaidrūs ir stiprinantys alytiškių sugiedoti žodžiai: „Būk ramus, žinok, aš tavo Dievas/Būk ramus manos ramybės pilnas“.
Vaida Mickutė
