ŠR pasiekė informacija apie Šilų girininkijoje rastą nematytą grybą. Redakcija šio grybo nuotraukas parodė Biržų savivaldybės ekologei Jurgai Bruniuvienei, o ši – žinomam mikologui, Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Mikologijos laboratorijos mokslo darbuotojui Jonui Kasparavičiui. Iš pradžių buvo manyta, kad biržiečiai aptiko naują grybų rūšį, tačiau vėliau paaiškėjo, kad toks Lietuvoje sykį jau buvo pastebėtas.
„Pirmiausiai, turiu nuliūdinti tuo, kad grybas ant grybo – grybinė šydabudė – Lietuvoje jau vieną kartą buvo rastas Asvejos regioniniame parke. Na, antras kartas irgi nėra blogai. Tai reiškia, kad grybas iki šiol yra labai retas“, – teigia mikologas J. Kasparavičius. Anot jo, blogai yra tai, kad visos išleidžiamos knygos apie grybus labai greit morališkai pasensta dėl vis randamų naujų rūšių grybų. Tas procesas vyksta lėtai, bet nenumaldomai. Kaip ir klimato kaita. Knygoje apie rastą grybą informacijos dar nėra, o herbariume jau yra pavyzdys.
„Esama tokių kepurėtųjų grybų, kurie išaugina vaisiakūnius ant pradedančių irti kitų rūšių grybų vaisiakūnių. Sakoma, kad jų mitybos būdas – mikotrofinis (tai yra minta grybais), o jie – parazitai, bet esama ir kitos nuomonės apie šiuos grybus. Lietuvoje tokių įdomių grybų žinomas ne vienas“, – sako mikologas. Pasak jo, bene žinomiausi yra dviejų rūšių grybai, augantieji ant pradėjusių irti ūmėdžių ir piengrybių vaisiakūnių, – dulkiančioji ir parazitinė krenklės (Asterophora lycoperdoides ir Asterophora parasitica). Ne ką mažiau žinomos ir ant tokių pat grybų išaugančio sklerotinė bei Kuko plempės (Collybia tuberosa ir Collybia cookei), taip pat nykštukinė plempė (Collybia cirrhata). Visų tokių ant kitų augančių grybų grybienos yra susijusios su grybų-šeimininkų grybienomis ir šiems pradėjus formuoti vaisiakūnius, šių parazitinių grybų gijos (moksliškai hifai) patenka į besiformuojantį šeimininko vaisiakūnį ir, jam labai ar net visai netrukdydamos, auga kartu su juo. Grybo-šeimininko vaisiakūniui išauginus, išbarsčius sporas ir jau pradėjus vysti ar irti, juose augusios „parazitų“ gijos pradeda formuoti savo vaisiakūnius. Ar jie maisto medžiagas gauna ardydami grybo-šeimininko vaisiakūnius, ar jį naudoja tik kaip „pjedestalą“ savo vaisiakūniams, iki galo nėra aišku. Gali būti ir taip, kad šie grybai patys nesugeba sintetinti kažkokių derėjimui reikalingų hormonų ir tik augdami grybo-šeimininko viduje gali jų gauti ir patys užderėti. Akivaizdu tik tiek, anot mokslininko, kad grybui-šeimininkui jie derėti visai ar beveik netrukdo.
Augdami ant kitų grybų vaisiakūnių visi šie grybai yra labai priklausomi nuo grybų-šeimininkų gausumo ir augimo laiko, todėl labai gausūs ar, juo labiau, gausesni už grybus-šeimininkus būti negali.
Įdomiausia yra tai, kad ŠR skaitytojo rasti grybai nėra nei krenklės, nei plempės. Mikologas pastebi, kad grybai, ant kurių jie išaugo, net iš nuotraukos nelabai panašūs nei į ūmėdes, nei į piengrybius. Patys paslaptingi grybai turi vieną ypatumą, kuris šiuo atveju yra lyg ir raktas į jų atpažinimą – išnarą koto apačioje. Nuotraukoje matosi vienas jau beveik išaugęs ir kitas – tik pradėjęs augti grybas, kurio kepurėlės viršus tarsi lenda iš kokio puodelio ar kiaušinio – būsimos išnaros. Tokią išnarą, būdingą musmirėms ir kai kuriems kitiems grybams, iš visų Lietuvoje augančių ant kitų grybų rūšių turi tik grybinė šydabudė (Volvariella surrecta). Tik ši viena iš 10 Lietuvoje augančių šydabudžių rūšių savo vaisiakūnius išaugina ant kitų rūšių grybų, tuo tarpu kitos auga ant dirvožemio ar medienos. Grybinės šydabudės vaisiakūniai išauga ant senų tauriabudžių, ypač dažnai ant pilkosios (Clitocybe nebularis), stirnabudžių, baltikų, minkštūnių vaisiakūnių.
Mikologas J. Kasparavičius priduria, kad visi šie ant kitų grybų augantys grybai yra nevalgomi daugiausiai dėl savo labai mažo dydžio. Bet jie nėra nuodingi. „Bijoti, kad tokie grybai gali kaip nors pakenkti žmogui ar net jame apsigyventi, nereikia, – labai jau skiriasi mūsų organizmai. Aišku, filmų ir serialų kūrėjų fantazija įveikia visus skirtumus ir kliūtis, bet mes gyvename ne filme, ne virtualiame pasaulyje, o realiame. Jame apribojimų nėra tik fantazijos polėkiui“,- tikina mokslininkas.
Kadangi šis grybinės šydabudės radinys yra tik antras Lietuvoje, akivaizdu, kad apie jos augimą ir paplitimą Lietuvoje turima labai mažai informacijos ir grybų tyrinėtojai būtų labai dėkingi už bet kokią informaciją apie tokių grybų radimą.
