Jau kurį laiką neskambantys Vabalninko bažnyčios varpai vieniems žadina smalsumą, kitiems – mintis apie miestelyje kilusią erzelynę dėl sovietmečio palikimo ir netgi dėl kunigo, neva skaldančio bendruomenę savo raginimu saugoti tikrąsias vertybes.
Apie varpus (ir ne tik) „Šiaurės rytai“ kalbėjosi su Vabalninko Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonu ats. kpt. Jonu Tamošiūnu. Pokalbio metu teko vartyti dvi ypatingas knygas. Viena iš jų – su rankraščiais ir pavardėmis asmenų, rašiusiųjų raportus komunistų partijos komitetui apie bažnyčią ir tikinčiuosius. Pašnekesys vyko rugpjūčio 31-ąją dieną, kai prieš 30 metų Lietuvą paliko paskutiniai okupacinės Rusijos kariuomenės kariai.
Neišgirdo įprasto Žolinės varpų skambėjimo
Rožės, kardeliai, kanai, šilokų alėja, nuo saulės atokaitos besislepiančios nasturtos, taku nuo klebonijos į bažnyčią lydinčios hortenzijos… Preciziškai tvarkoma aplinka, žydintys gėlynai ir… tylintys bažnyčios varpai. Kas juos nutildė, svarsto vabalninkietis, kone rimtai tikinantis, kad neišgirdęs bažnyčios varpų ir dėl to pavėlavęs į Žolinės atlaidų procesiją.
Pasak kunigo Jono Tamošiūno, jam atvykus tarnauti į Vabalninką, skambėjo visi trys bažnyčios varpai. Bet jie skambėdavo tik sekmadienį prieš Mišias, per atlaidus, per Velykas, Kalėdas.
„Kadangi varpai buvo elektrifikuoti, kad norint išgauti garsą nereikėtų žmogui tampyti už virvės, tai aš juos patobulinau – įdėjau laikmačius. Jų dėka kiekvienas varpas galėjo skambėti atskirai nustatytu laiku. Man labai rūpėjo, kad varpai skambėtų. Jų garsas sako apie miestelio gyvybę, net laiką pagal jų skambėjimą galima pasitikslinti. Įrengus laikmačius bažnyčios varpai „Viešpaties Angelo“ maldai skambėdavo vidudienį ir vakare, 18 valandą, bei 15 minučių prieš kiekvienas mišias, nesvarbu, kada jos vyktų. 12 valandą skambėdavo du, vakare vienas, o sekmadienį prieš mišias skambėdavo visi trys Vabalninko bažnyčios varpai“, – kalba kunigas.
Anot dvasininko, tikinčiajam varpų skambėjimas yra kvietimas maldai. Netikinčiam žmogui varpo dūžiai yra priminimas, kad laikas bėga…
Varpai Vabalninke nutilo dar prieš pandemiją.
Imtis tokio drastiško sprendimo – sustabdyti visų trijų varpų skambėjimą – privertė tai, kad ėmė skilti vienas iš jų. Užfiksuota trūkio vieta ilgainiui plėtėsi, o nuo vibracijos išsijudinusios varpus laikančios medinės konstrukcijos ėmė grėsti pavojingu kritimu ir sudužimu.
Apie avarinius darbus, viltį ir mecenatystę
Kalbėti apie priverstinai nutilusius varpus kunigui nelengva.
Kaip ir apie viltį sulaukti, anot kunigo, geresnių laikų, kad būtų galima varpus atnaujinti.
„Pinigai dideli – rangovo paskaičiuota preliminari sąmata praėjusių metų pavasario kainomis buvo apie 60 tūkst. eurų. Tiek reikėtų varpų restauracijai ir naujų laikančių konstrukcijų pagaminimui“, – sako kun. J. Tamošiūnas. Varpus itin gadinę tai, kad jie buvo įtvirtinti taip, kad nejudėtų, o garsą išgaudavo juos daužantys plaktukai. Pasak kunigo, tokia eksploatacija varpams – tikras „peilis“.
Dabar apie varpų restauravimą galvoti ne laikas – būtina sutvarkyti bažnyčioje elektros instaliaciją. Ji – avarinės būklės, pradėjo svilti laidai. Darbų bei išlaidų – nemažai. Kunigas dėkingas 6 tūkstančius eurų skyrusiai savivaldybei, tačiau su projektavimo bei atsiradusiais papildomais darbais reikėsią apie 11 tūkstančių eurų.
„Po truputį aukoja tikintieji – ne sau, o bažnyčiai. O gal Biržuose ar Vabalninke atsiras koks nors žmogus, pasiryžęs savivaldybės lygio mecenatystei“, – viltingai šypsosi materialiais dalykais rūpintis turintis dvasininkas. Tokiam vadinamam savivaldybės lygio mecenatystės pripažinimui reikėtų paaukoti ne mažiau kaip 50 tūkst. eurų.
„Tokiam geradariui būtų įrengtas žymuo bažnyčioje ir, aišku, būtų dėkojama meldžiantis už fundatorių atminimą. Bažnyčia būtų dėkinga ir už paaukotą mažesnę sumą. Reikia dėkoti – dėkojame kasmet ir visiems geradariams, tačiau kartais tie dėkingumo dalykai užmirštami pernelyg greitai“, – sako kunigas. Jis kalba apie paaukotus liturginius drabužius, bažnytines relikvijas. Tarp jų – apie kraštiečių seserų Šukyčių paaukotą XIX a. pabaigos paauksuotą monstranciją – vienetinį meno kūrinį bei kitą panašaus laikotarpio auką – šv. Mišių taurę. Šie liturginiai indai iki šiol yra bažnyčioje.
Kunigas J. Tamošiūnas dėkingas už dviejų parapijiečių bažnyčiai dovanotas tris neseniai išleistas Šventojo Rašto skaitinių knygas. Vienos jų kaina – 150 eurų. Pasak kunigo, tos knygos paaukotos artimųjų atminimui. „Dar penkias knygas nupirko pats klebonas“, – šypsosi kun. J. Tamošiūnas. Apie kuklų bandymą paramos varpų restauracijai prašyti vieno turtingo politiko dvasininkas prisimena su karčia šypsena. Išgirdęs politiko pasiūlymą pinigų prašyti ūkininkų.
„Aš esu naivus, tačiau tikiu, kad ir šitame krašte gali atsirasti žmonių, savo proto galia bei verslo sėkme sukauptų materialių vertybių norinčių paaukoti Dievo garbei“, – sako Vabalninke tarnaujantis parapijos klebonas J. Tamošiūnas.
Pasigenda inteligentijos balso ir drąsos
Dvasininkas kalba, kad Vabalninke ir Biržų krašte pasigendantis inteligentijos.
„Kur yra toji inteligentija? Kur jos žodis? Lietuvą juk kūrė inteligentai – mokytojai, inžinieriai, dvasininkija. Dabar aš jų balso pasigendu – jų lyg ir nėra. Kur jūsų žodis, noriu jų klausti. Kad iš viso krašte nėra inteligentijos, nenorėčiau tikėt. Jie tylūs, saugūs – laukia, kas čia bus. Apgailėtinai saugus laukimas, – kalba kunigas J. Tamošiūnas. – Teko girdėti vieno garbiu laikomo žmogaus pasakymą: „Kas žino, kas čia dar bus“. Tai pasako viską, kuo žmogus gyvena. O baime pagrįstas gyvenimas – nieko gera. Noriu linkėti tik drąsos“.
Reikia, kad sovietizmo neliktų ir žmonėse
O gal nutilę varpai – tai tarsi pauzė, verčianti įtempti mintis ir lyg prieš svarbų startą įkvėpti drąsos? Ką ši tarsi simbolinė tyla gali reikšti Vabalninkui, ŠR klausia kunigą.
„Varpas visuomet žmones priverčia suklusti. Vabalninkas atrodo tarsi snaudžiantis – reikia, kad kažkas pažadintų iš sąstingio, padėtų atrasti tikrąsias vertybes. Prabėgo 30 metų, kai išėjo sovietų kariuomenė, tačiau reikia, kad išeitų žmonėse kerojantis, asmenybes skaldantis sovietizmas“, – šneka kunigas, patyręs, ką reiškia bandyti kalbėti apie tikrąsias vertybes – tautai ir valstybei svarbių žmonių atminimo išsaugojimą. To nenori išgirsti, suprasti net bažnyčiai palankumą rodantys, tačiau giliai savyje sovietizmo reliktus garbinantys kai kurie šio krašto gyventojai.
„Tikiu žmogaus atsivertimu. Tačiau pasigendu nuoširdaus apgailestavimo už savo poelgius, kurie buvo daromi savanaudiškais tikslais. Pasigendu tikrumo“, – sako Vabalninke tarnaujantis kunigas. Nepriklausomybės akto signataro, kunigo Alfonso Petrulio ir Lietuvos valstybei nusipelniusio jo brolio Vytauto Petrulio atminimo įamžinimo būtinybę jis vadina pagarba šalies istorinei atminčiai – tam, ką dėl prisitaikėliškos elgsenos patyrė tremtiniai, jų šeimos, išžudyti partizanai, išbuožinti ūkininkai ir kiti Nepriklausomos Lietuvos žmonės.
Sukrečiančios knygos – sovietinės tikrovės ir moralės liudininkai
Vabalninke yra archyvinių knygų, kurios supurto ir kalba apie tikrą sovietinę realybę. Viena tokių knygų (yra ir jos kopija – red.) vadinasi byla „Kunigų pamokslai ir ceremonijų aprašymai“.
Joje – 1968 ir 1988 metais rašyti dokumentai – Liaudies deputatų tarybos Vabalninko miesto vykdomojo komiteto pažymos, teiktos aukštesniems vykdomiesiems ir partijos organams Biržuose.
Yra ir dokumentai – nurodymai „Vabalninko religinės bendruomenės vykdomojo organo pirmininkui“. Pavyzdžiui: „Iki 1976 m,. sausio mėn. 20 d. prašome pristatyti žinias raštiškai 2 egzemplioriais, kada ir kokius atlaidus (šventes) švęs Vabalninko bažnyčia, kokius ir iš kur kvies svečius minimų švenčių metu“. Pasirašo Vabalninko miesto Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininkas.
Kitais raštais nurodoma pristatyti, pavyzdžiui, žinias apie Velykų pamaldas, į bažnyčią atėjusių žmonių skaičių, pamokslo turinį bei visų religinių švenčių apylinkėje grafiką.
Knygoje – byloje yra rankraščiai, iš kurių „organai organams“ rašė spausdintus pranešimus.
Geltonuose mokyklinių sąsiuvinių lapeliuose – ranka užrašyti pamokslų „konspektai“, atlaidų, mišių ir dalyvių aprašymai.
Skirtingas braižas lapeliuose rodo skirtingą „žinias“ rašiusiųjų išsilavinimą – nuo darbininkų iki mokytojų ar kitų sovietinių inteligentų. Lapeliuose yra ir pavardės su parašais. Ant kai kurių – po du. Netrumpose „ataskaitose“ paminėta ne tik pavardžių, bet ir surašyti į atlaidus atvykę automobiliai ir pan. „Konspektuoti“ pamokslai liudija, kad juos užrašę žmonės lankėsi bažnyčioje.
„Partijos ir vykdomieji valdžios organai viešai tarnavo sovietų valdžiai ir atliko savo darbą. Tačiau dėl šitų ranka rašytų pranešimų ypač liūdna“, – kalba klebonas.
Tokia liūdna tikrovė, kurios veikėjai gyvena, galbūt meldžiasi šalia mūsų ir ilgisi laikų, kai esą buvę „daugiau moralės“. Ar tokių maldose yra atgailos už tai, kad kenkė kitų žmonių gyvenimams?