„Mano didžiausia vertybė yra pasirinkimo laisvė“, – sako Andrius Česnauskas, sėkmingą gyvenimą Vilniuje sukūręs biržietis, sporto klubo „Movement LAB“ ir per 7 tūkst. sekėjų turinčio Facebook kelionių puslapio „Adventuristai“ įkūrėjas. Šiame interviu Andrius dalinasi savo kelionių patirtimi – nuo važiavimo vienam Maroko dykumos apsuptyje iki neprilygstančio pakistaniečių svetingumo – bei atskleidžia, kaip kelionę ir gyvenimą paversti prasmingais.
Puiki orientacija nuo vaikystės
„Jau vaikystėje aš labai mėgau pažinti gamtą ir keliauti. Didžiausią įtaką kelionių ir fotografavimo aistrai padarė tėtis. Jis mane dar mokyklos laikais išmokė fotografijos pagrindų, pažinti žemėlapį, pasistatyti palapinę.
Atsimenu, kai Biržų „Saulės“ gimnazija organizavo orientacines varžybas A. Dauguviečio parke. Kūno kultūros mokytojas davė žemėlapį ir mes startavome. Aš beveik dvigubai greičiau už kitus atbėgau surinkęs visus punktus. Mokytojas greitai pasakė, kad parodys, kur yra klaidos, ir turėsiu bėgti jas ištaisyti. Tačiau tik pažvelgė į mane nustebusiomis akimis neradęs jokių klaidų“, – sako Andrius. Dabar jis – asmeninis treneris, mėgstantis keliones motociklu.
Kas tie adventuristai?
Adventuristais pasivadinusi maža grupelė motociklų ir kelionių entuziastų, mėgstančių ekstremaliai keliauti po kitas šalis, dalytis įspūdžiais su sekėjais ir įkvėpti keliauti tokiu pat būdu.
„O pavadinimas atėjo taip, – sako Andrius, – sujungiau du žodžius, kurie yra adventure (liet. nuotykiai) ir turizmas. Turistai yra tie žmonės, kurie miega viešbučiuose, dažniausiai perka keliones, kuriose viskas įskaičiuota. O kita kategorija yra keliautojai, ekspeditoriai. Kai kurie nešasi viską ant pečių, keliauja be jokių gidų, savarankiškai bando pažinti viską kitaip. Aš nesu tas užkietėjęs alpinistas, kuris eina vienas į kalnus, bet greičiau tarpinis variantas tarp įprastų turistų ir ekstremalesnių keliautojų. Ir iš tų žodžių atsirado adventuristai. Mes esame žmonės, kurie galime miegoti tiek viešbučiuose, tiek laukinėje gamtoje.“
Tiesa, visas keliones organizuoja būtent „Adventuristų“ įkūrėjas Andrius, o kiti dalyviai – jo draugai – prisijungia kelionės metu. Išvykos dažniausiai trunka vieną – dvi savaites. Per septynerius „Adventuristų“ veikimo metus apvažiuotos 28 šalys.
Vyksta „adventuristų“ renginiai. Pavyzdžiui, vieną kartą per metus Lietuvoje būna rengiamas moto- orientacinis žaidimas „Adventuras“. Į šį renginį suguža nuo 200 iki 350 dalyvių, visi įsikuria kempinge. Žaidime motociklininkai su žemėlapiu ieško kontrolinių punktų spręsdami įvairias užduotis.
Gyvenantis be atostogų
Andrius yra ir asmeninis treneris, savo sporto salėje „Movement LAB“ treniruoja žmones ir moko sveiko gyvenimo būdo, kurį propaguoja ir socialinėje erdvėje. Tad Andrius yra pakankamai matomas žmogus tiek dėl kelionių, tiek dėl profesijos.
Daugeliui žmonių, teigia keliautojas, atrodo, kad dėl tokių dažnų kelionių gyvenimas yra labai lengvas ir geras, ir klausia, kiek kartų per metus Andrius atostogauja. Atsakymas visada būna toks, kad niekada neatostogauja, – jis keliauja. Atostogos reiškia pailsėjimą nuo darbo, o Andriaus teigimu, nuo darbo jis nepavargsta, jam nereikia atostogų – reikia kelionių.
Apie laisvę ir malonias problemas
„Man didžiausia vertybė gyvenime yra laisvė, – užtikrintai sako Andrius. – Tai yra pasirinkimo laisvė, kai gali daryti, ką nori, kur nori ir kada nori. Tai turi savo kainą, kaip ir viskas gyvenime, bet aš manau, kad ta kaina yra verta tos laisvės“.
Prieš tapdamas asmeniniu treneriu Andrius nemažai laiko praleido kariuomenėje. Baigęs mokyklą įstojo į Karo akademiją, tarnavo Krašto apsaugoje ir netgi turėjo 7 mėnesius trunkančią misiją Afganistane. Tačiau kariuomenės kultūra nebuvo visiškai priimtina Andriaus vertybėms:
„Po misijos (Afganistane – red.) pradėjau galvoti, kad aš noriu būti laisvesnis žmogus. Kariuomenėje labai daug disciplinos, labai daug taisyklių, labai aiški pavaldumo schema, kam tu turi atsiskaityti, kelintą valandą būti darbe…
Kai ėmiausi savo verslo, atrodytų, kad tapau laisvas, bet labai dažnai būna taip, kad dirbu gerokai daugiau valandų, nei yra įprasta. Tačiau rytoj jau galiu savaitę išvykti ir niekas nesugrius. Tai aš vadinu laisve.“
Apie problemas
Anot keliautojo, reikia mokėti atskirti problemas. Jos būna pasirenkamos arba ne: „Visi žmonės turi problemų ir sunkumų, bet aš visada linkiu jiems ir tuo pačiu sau, kad mes patys pasirinktume, kokias problemas norime priimti ir jas spręsti. Jeigu tavo artimasis serga sunkia liga ir tau reikia jį prižiūrėti, tai yra problema, bet tu jos nepasirinkai. Visai kitokia situacija, kai tu pasirenki keliauti vienas motociklu ir tau dykumoje sprogsta padanga. Problema? Taip. Bet tai tavo pasirinkta problema, nes susiruošęs į tokią kelionę galėjai numanyti, kad joje tavęs gali laukti netikėtumai. Tačiau iš kitos pusės tokios „malonios“ problemos mus augina ir grūdina.“
Pakistano kalnai už Dubajaus prabangą
Andrius kiekvienoje planuojamoje kelionėje motociklu renkasi, su kuo į ją vyks, priklausomai nuo kiekvieno norų ir pageidavimų.
Adventuristas pasakoja, kad netgi gimtadienių šventimas kelionėje su motociklais po Ispaniją (kai jo paties sausio 13, o draugo sausio 14 dieną) gali skirtis kaip diena ir naktis. „Sausio 13-osios vakarą mes buvome apsistoję apleistame viešbutyje, neturinčiame nei stogo, nei lovų. Tiesiog tuščias pastatas. Tas viešbutis yra „vidury nieko“, ant kalno. Kampe mes išsitiesėme kilimėlius, miegmaišius, išsivirėme grikių su konservais ir atsigulėme į miegmaišius ant betoninių grindų.
Ir tai buvo mano gimtadienis. Draugui sakiau, kad tai yra viena geriausių gimtadienio šventimo formų.
Kitą dieną per draugo gimtadienį vakare mes buvome Gibraltare, piečiausiame Europos taške.
Uoste išsinuomojome jachtą, joje nakvojome ir vakarieniavome viename geriausių restoranų.
Valgėme jautienos kepsnį ir sumokėjome apie šimtą eurų kiekvienas. Tai yra visiškai skirtingos patirtys, bet abi savaip žavios, nes tu gali laisvai pasirinkti abu variantus. Aš taip suprantu laisvę“, – nagrinėja laisvo žmogaus sąvoką keliautojas.
Kadangi kelionėse Andriui svarbiausia yra patirtis ir įspūdžiai, jis tik juos ir renkasi nežiūrėdamas, ar tai būtų prabangi, ar daug išlaidų nereikalaujanti pramoga.
„Aš noriu susirinkti įvairias patirtis – tiek fizines, tiek emocines, tiek psichologines. Kitų kultūrų, tradicijų pažinimą, kito maisto ragavimą, skirtingus keliavimo būdus“, – pasakoja Andrius, septynerius metus keliaujantis motociklu įvairiose šalyse.
Visa avis vakarienei
Paklausus, kokia kelionė buvo įsimintiniausia, pašnekovas išskiria net tris: tai kelionės į Islandiją, Maroką ir Pakistaną.
„Gražiausią, įspūdingiausią ir didžiausią įvairovę suteikė kelionė į Islandiją. Aš mėgstu sakyti, kad Islandijoje toks jausmas, lyg čia trūktų tik dinozaurų. Kiekvieną kartą išlįsdamas iš už kalno pamatai vis kitokį vaizdą. Tos šalies vaizdų įvairovė nesiliauja stebinti“, – Islandiją su Juros periodo parku lygina kelionių motociklu entuziastas.
Kita įspūdinga kelionė – tai Pakistano Karakorumo greitkelis.
„Mes ten važiavome vietiniu nuomotu motocikliuku, valgėm vietinį maistą. Buvo tokių situacijų, kai pakilome kalnuose į 3,5 km aukštį. Dėl retesnio oro skaudėjo galvą, šiek tiek pykino. Atvažiavome į mažą kaimelį, ten sustojome ir klausėme, ar yra kur pernakvoti. Mums pasiūlė hostelį, kuriame buvome vieninteliai svečiai tuo metu. Nebuvo jokio šildymo, karšto vandens, duše tik kibiras su vandeniu ir tupykla, elektra tik iki 21 val., bet mums ten viskas tiko, nes kito varianto tiesiog neturėjome. Tada teiravomės dėl maisto.
Nusprendus, kad norėtume avienos, šeimininkas grįžo pas mus po 10 minučių atsivesdamas gyvą avį. Sako, 80 eurų už avį. Mes buvome keturiese, tai apskaičiavome, kad lietuviškomis kainomis gana nebrangiai išeina, nes mėsos būtų daug, todėl tai būtų ir vakarienė, ir pusryčiai už 20 eurų vienam žmogui.
Prie mūsų akių tą avį paskerdė. Ir iš visos avies paruošė mums skirtingų patiekalų vakarienę bei pusryčius. Tai buvo unikali patirtis“, – pasakoja Andrius.
Pakistaniečiai, Andriaus pastebėjimu, yra itin svetingi turistams: „Mes važiuojame pro policijos kontrolės postus ir kiekviename iš jų mus nori pavaišinti pietumis. Siūlo nakvynę savuose namuose su maistu. O pinigų neima, jiems pavaišinti svečią yra įprastas dalykas.“
Žinoti išlikimui svarbius dalykus
Trečioji įspūdinga Andriaus kelionė išsiskyrė tuo, kad tai buvo jo pirmoji kelionė motociklu važiuojant vienam: „Geriausiai atsimenu tą momentą, kai aš važiuoju Maroko dykuma. Dykuma tai nėra smėlio kopos, o tiesiog lygus gruntas iš smėlio ir žvyro. Tu matai tik horizontą ir 50 km spinduliu 360 laipsnių kampu nėra nė gyvos dvasios. Tu ten esi visiškai vienas. Tik tavo motociklas ir tu. Tai yra neįtikėtinas jausmas, kai viskas priklauso tik nuo tavęs. Buvo labai įdomu tai patirti ir išgyventi.“
Tačiau tokios kelionės turi ir savų minusų: „Po solo kelionės grįžęs gana stipriai susirgau, kas man nebūdinga. Kodėl? Nors keliaudamas to ir nejauti, bet kūnas ir protas būna labai susikoncentravę, mobilizuoti. Tai nuolatinis stresas. Tokios kelionės reikalauja didesnio adrenalino kiekio ir budrumo“, – patirtį išsako motociklininkas. Keliaudamas ekstremalesnėmis sąlygomis kitoje šalyje žmogus turi itin gerai pasiruošti nenumatytiems atvejams ir žinoti daugybę su išlikimu susijusių dalykų.
„Reikia turėti palydovinį ryšį, navigacijos prietaisą, atsarginį navigacijos prietaisą, jei pagrindinis sugestų. Tu turi planuoti kuro, vandens ir maisto atsargas“, – sako Andrius.
Gyvatės ir skorpionai Maroke sausį
Kelionę į Maroką Andrius planavo itin kruopščiai. Ypač atkakliai ieškojo informacijos apie nuodingus gyvūnus. „Kilo klausimų, ar gyvačių ir skorpionų grėsmė yra didelė, nes aš miegu po tentu ant žemės. Buvau girdėjęs, kad gyvatės nepuola miegančių žmonių, bet nebuvau tuo tikras. Peržvelgiau internete šią informaciją ir, pasirodo, yra buvę atvejų, kad gyvatės įkanda miegančiam žmogui. Tada galvoju, kad negerai, reikia planuotis savo maršrutus kitaip, kad nakvynei sustočiau miesteliuose. Žiūriu informaciją apie skorpionus. Statistika rodo, kad Maroke nuo skorpiono įkandimo miršta apie 40 žmonių per metus. Beveik visi iš tų žmonių būna vaikai, nes jų kūno masė maža, todėl neištveria skorpiono nuodų dozės. O suaugęs žmogus dažniausiai išgyvena. Dar vienoje Facebook grupėje žmonės sako, kad skorpionų ir gyvačių Maroke sausio mėnesį nėra, nes šalta. Tai taip vis ką nors sužinai, planus nuolat koreguoji. Nuvykęs į Maroką taip ir nepamačiau nė vienos gyvatės ir skorpiono“, – pasakoja Andrius.
Tačiau keliauti vienam Andrius ne visiems rekomenduoja: „Visų pirma, reikia įsivertinti savo gebėjimus išgyventi ir blogiausius scenarijus – o kas, jeigu… Šį dalyką aš labiausiai išmokau būdamas misijoje Afganistane.“
Vilioja kelionių įvairovė
Ruošdamasis kelionei Andrius sau paprastai užduoda vieną esminį klausimą: koks šios kelionės tikslas?
Sporto trenerį vilioja ne vien tik ekstremalios po nežinomas šalies platybes purvu trykštančios kelionės. Andrius dėsto mintis apie miestišką kelionę, tik be jokių technologijų ir daiktų: „Toks keliavimo būdas būtų įdomus Ispanijoje ar Portugalijoje. Važiuoji kokiu Harley Davidson motociklu,vilki odinę striukę, džinsus ir tiesiog važiuoji, kai geras oras, mėgaujiesi gražiais tų šalių miesteliais. Pasiimi juostinį fotoaparatą, su kuriuo nuotraukų kiekis yra ribotas ir iš karto tų jų nematai.Tada tas kelias nuotraukas vertini visai kitaip. Jos yra vienetinės, gali būti nekokybiškos, tačiau brangios. Į šią kelionę neimi ir telefono. Orientuojiesi tik kelio ženklais arba popieriniu žemėlapiu. O nakvynių teiraujiesi vietinių tik nuvažiavęs į miestelį.“
Gyvenimo moto
Andriaus gyvenimo moto labai tikslus ir pagrįstas jo gyvenimo būdu – „Gyvenk taip, kad gyvenimo pabaigoje dėl to nesigailėtum.“ Andriui įsiminė viena draugo mintis apie gyvenimo pabaigos momentą: „Draugas kalbėjo apie paskutinę gyvenimo akimirką kaip apie jausmą po pilnos įspūdžių dienos, kai lengvai pavargęs galvoja sau, kad visko pakanka, viską patyriau, viską pasiėmiau iš gyvenimo, ką galėjau. Man jau pakanka, aš jau noriu ilsėtis – atsigulti į lovą ir užmigti. Tad aš labai linkiu to jausmo ir sau, ir kitiems, kad nesigailėtume kažko nepadarę ar padarę.“
Lietuva yra Dievo užantyje
Andrius į Biržus beveik jau nebeužsuka, nebėra čia gyvenančių artimų giminaičių. Būna, kad kartais keliaudamas su motociklu pravažiuoja pro juos prisiminti savo vaikystę ir pasidairyti aplink, kaip keičiasi miestas. Motociklininkas yra kartą buvęs Biržų „Saulės“ gimnazijoje ir skaitęs motyvacinį pranešimą mokiniams apie karo akademiją.
Šių metų rugpjūtį žiedais apsikeitę Andrius su mylimąja Gražina planuoja šeimos pagausėjimą.
Gyvenimą Andrius įsivaizduoja tik Lietuvoje: „Manau, kad Lietuva yra nuostabi šalis gyventi. Kuo daugiau pasaulio pamatau, tuo labiau suprantu, kaip Lietuvoje yra gerai. Po paskutinės kelionės po Tailandą su žmona važiavome iš oro uosto su taksi namo ir ji sakė, kaip čia faina, kaip švaru, koks grynas oras. Šie dalykai mums yra tokie įprasti, mes juos pamirštame. Žmonės galvoja, kad kitur žolė žalesnė, bet kai pakeliauji, tu supranti, kad yra atvirkščiai. Lietuva yra Dievo užantyje, kaip sakoma. Pas mus gyvenimo sąlygos, aš manau, tik gerės.“
Patarimas jaunimui
Andriaus paprašius pasidalyti mintimis apie sėkmės paslaptis, vertingas jaunam žmogui, atsakymas buvo toks: „Galimybės šiandien yra neribotos tik tai tuo atveju, jeigu jūs labai daug investuosit į save. Tai yra, į tai, kokias patirtis susirenkate ir ką galite pasiūlyti pasauliui. Jūsų vertė tiesiogiai priklauso nuo to, kiek problemų jūs galite išspręsti. Kuo sunkesnes problemas sugebėjote išspręsti, tuo jūs būsite vertingesni, tuo jūs daugiau naudos sukursite visuomenei, tuo už tai gausite didesnį atlygį ir taip galėsite susikurti laisvę arba gyvenimą, kokio norite ir kokį įsivaizduojate“.
Ir patarimas – ypač vyrams: „Jūs turite būti tie žmonės, kurie atėję į bet kokią erdvę turite klausti: kuo galiu jums padėti? Niekas nieko jums neprivalo duoti. Visų pirma, jūs „užpildote“ save, o tada turite potencialo ir galimybių padėti kitiems. Būtent tokių žmonių labiausiai nori kiti. Bet jeigu esate tas, kuris verkšlena, skundžiasi, priekaištauja, tai jūsų niekam tokio nereikia. Nebūkit tokie, ir jūsų gyvenimas bus labai sėkmingas“, – sako Andrius.
Orinta Janulionytė
