„Išsitaškiusi“ Vilniuje: patyrusi darbo televizijos žvaigždžių apsuptyje svaigulį, įkūrusi sėkmingai veikusį butiką, kuriame prekiavo savo ir kolegės kurtais drabužiais bei papuošalais, keliavusi po madų sostines Paryžių ir Milaną, Panevėžyje gimusi ir augusi Eglė Šimėnaitė prieš trejus metus pasirinko senelių ir prosenelių kraštą – Biržus, į kuriuos jau buvo grįžusi ir jos mama. Pasirinko ir nesuklydo: „Čia, kur dabar gyvenu, – mano širdies vieta“, – sako menininkė, kurianti išskirtinius juvelyrinius dirbinius.
Esu gimusi Panevėžyje, penkiolika metų su pertraukėlėmis gyvenau Vilniuje. Kai mama išėjo į pensiją ir persikraustė į savo tėvų kraštą – Biržus, prieš trejus metus atsikrausčiau ir aš. Juokauju: į artimiausią nuo Panevėžio didmiestį.
Pavargau nuo sostinės, triukšmo, lėkimo. Labai išsitaškiau, nes viskas sukosi apie darbą, buvimą mieste, bendravimą su žmonėmis… Biržuose savotiškai ilsiuosi. Bet… Čia atsirado ūkis ir bitės. Perkeltine prasme. Čia nuostabi gamta ir čia visur yra miesto centras, kad ir pakrašty. Nes miestelis nedidelis. Ir man vis pritrūksta laiko.
×
Studijavau drabužių dizainą dabartinėje Vilniaus dizaino kolegijoje, tuomet – privačioje Giedrės Fledžinskienės mokykloje, epizodiškai – meno istoriją. Epizodiškai todėl, kad po metų supratau, kad turiu kurti, o ne daug kalbėti. Mokykloje buvo patys nuostabiausi mano metai.
×
Paskui dirbau TV3 televizijoje. Buvau stilistė – rengdavau televizijos laidų vedėjus, ruošdavau juos fotosesijoms prieš naują TV sezoną, projektui „Lietuvos garbė“. Įdomiausia buvo rengti atlikėjus vienai iš „Išsipildymo“ akcijų. Televizijai dėkinga už tai, kad sutikau tokius nuostabius ir talentingus žmones kaip Vytautas Kernagis, Vytautas Šapranauskas.
×
Po darbo televizijoje turėjau atsikvėpt, nors ir tuomet, kai ten dirbau, siūdavau drabužius, kurdavau papuošalus. Trumpam grįžau į Panevėžį ir atidariau autorinių papuošalų butikėlį. Visi sakė, kad aš susigalvojau visišką nesąmonę, nes buvo ekonominė krizė. Bet sekėsi gerai. Žmonės tuomet pradėjo norėti kažko tikro. O po trejų metų su visu butikėliu grįžau į Vilnių.
×
Deja. Vilniuje butikui turbūt blogą vietą pasirinkau, nors ir senamiestyje. Nepavyko pritraukti žmonių. Tada su dar viena kuriančia moterimi butiką perkėlėme į Vilniaus gatvę ir ten dirbom penkerius metus. Daug keliavome. Į Paryžių, Milaną. Nenorėjome prarasti mados pulso.
×
Vilniuje gyvenau vietose, kurios teikdavo įkvėpimo. Pro mano nuomojamo buto langą atsiverdavo „prancūzparkio“ vaizdas. Labai patiko Užupis, kol nebuvo išblizgintas. Jis buvo toks tarp bohemos ir lūšnų. Turėjo tokią gerą savo dvasią. Ir dabar kai nuvažiuoju į Vilnių, jaučiuosi lyg grįžusi namo. Žinau, kur kokį kampą senamiestyje nukirst, kur pasukt. Turiu jausti miestą, todėl ir išvykusi niekada neapsistoju viešbučiuose.
×
Supratau, kad didžioji mano meilė – papuošalai. Išbandžiau visokias technikas ir nuėjau mokytis juvelyrikos. Iš pradžių mokiausi pas Darijų Gerliką, paskui – pas Sergejų Bludovą, vieną nuostabiausių mokytojų. Norėjosi šio meno išmokti iš skirtingų juvelyrų, pažinti skirtingas technikas.
×
Juvelyrai turi tokį posakį: grindų gyvenimas. Šliaužioji grindimis ir ieškai, jei koks aukso gabaliukas nukrito. Jis tokią savybę turi – būtinai įkris į grindų plyšį. Tada šluoji grindis teptuku. Juvelyrika – kaip šaltkalvystė, tik sumažinta. Reikia ir jėgos, ir subtilumo. Tuo pačiu ir budistinio susikaupimo. 0,01 mm nukrypimas jau turi įtakos juvelyriniam dirbiniui.
×
Kai atsikrausčiau į Biržus, mažai liko juvelyrikos. Buvau pusmečiui atsidariusi dirbtuvėles, bet užkniso lituoti grandinėles. Labai džiaugiuosi, kad ir biržietėms esu padariusi vieną kitą žiedą. Norisi daugiau kūrybinio darbo.
×
Kiekvienas iš mūsų šiame pasaulyje turime misiją. Mano dūšiai reikia kūrybos. Kurį laiką buvau įsidarbinusi „Siūlo“ fabrike. Pamačiau kitą gyvenimo pusę ir supratau, kad eidama į gamybą padariau klaidą.
×
Labiausiai kūrybai įkvepia gamta! Man gražiausias metalas yra geltonas auksas ir deimantai, safyrai. Dirbant su auksu reikia daugiau ir atsakomybės. Reikia labai susikoncentruoti, nes medžiaga labai brangi. Auksas būna juodas ir labai kaprizingas. Tik paskutiniame etape sublizga, išryškėja jo grožis. Kuriu ir sidabro papuošalus. Pristatau juos į vieną butikėlį Panevėžyje, yra keli darbai Biržuose, „Portfolio“ galerijoje, mano facebook paskyroje Ameli Butique.
Dabar mane labiausiai „valdo“ pakabukai. Auskarus kurti taip pat labai patinka, bet sunkiausia. Kurdama ne komercinius, o vienetinius darbus jaučiu didžiausią džiaugsmą.
×
Kodėl nebesiuvu drabužių? Todėl, jog pasaulyje yra drabužių perviršis, per didelis vartojimas. Sezoninė mada man nepriimtina, drabužiai turi tarnauti ilgai. Manau, kad Milanas yra aukštosios mados kapinynas, nes ten galybė parduotuvių, kuriose, kaip „Humanoje“, sukabinti praėjusių sezonų drabužiai, dar pernai kainavę šimtus ir tūkstančius. Gal todėl ir nenoriu šiuo metu kurti drabužių.
×
Dabar susirgau gėlių liga. Bute Vilniuje niekada neturėjau kiemo. Sodinu tik ne petunijas ir ne surfinijas. Vasarą bastausi po turgaus gėlių skyrelį ir ieškau smilgelių. Ir dar auginu pomidorus. Pomidorų daigai ant palangės man suteikia viltį, kad greit ateis pavasaris ir šiluma, nes labai nemėgstu žiemos ir šalčio.
×
Biržus myliu nuoširdžiai. Biržai – mano širdies vieta. Manau, kad patekau į nuostabų pasaulį. Čia labai gera energetika. Kai dar grįždavau tik į svečius pas mamą, sukdavau ir sukdavau ratus apie pilį. Norisi, kad apie Biržus sužinotų ir čia atvažiuotų daugiau žmonių. Kas čia atvažiuoja, tai atvažiuoja kaip į kurortus.
×
Mane žavi biržiečių širdies gerumas. Anksčiau mano pasaulyje to nebuvo. Padės, atiduos, pavaišins. Mano pasauly iki Biržų tokios bendrystės nebuvo, visi individualistai.
×
Dar pastebėjau, kad čia, Biržuose, kartais beprasmės naujienos tampa svarbiomis žiniomis. Gal tai mažų miestelių sindromas?
×
Kartais būna ir sunku, ir pikta, bet gyvenimas čia viską atsveria. Netikėjau, kad taip nutiks. Nors meditacijose šią vietą mačiau. Išeinu rytą basa į kiemą, nusiskinu savo pomidorą, avietę, šilauogę… Apeinu ratą – ir soti.
×
Biržuose vis labiau tampu savimi, be jokių „abažūrų“. Labai stipriai priėmiau save be fasadų. O buvo laikas, kai į gatvę neišeidavau nepasidažiusi. Bet savimi būti labai gera.
×
Iki visiškos pilnatvės dar norėčiau turėti savo juvelyriškos dirbtuvėles, bet ne grandinėles lituoti. Norėčiau, kad kūryba taptų mano pragyvenimo šaltiniu, kaip buvo iki Biržų. Iš tikrųjų, niekada nedirbau, visada nerdavau į kūrybą ir kurdavau paromis. Patiko vienas posakis: mūzai patinka tave rasti bedirbančią.
Ačiū už pokalbį.
Asmeninio albumo nuotr.
