Biržuose yra vieta, kuri neįtraukta į turistų lankomų objektų sąrašą. Apie ją sužino nebent netyčia užklystantys žmonės. Tačiau bent kartą ją pamatę stebisi ir grožisi žmogaus išmone. Astrave tokio pat pavadinimo gatvėje ant ūkinio pastato sienos kabo daugybė laikrodžių. Daugelis jų jau seniai nebetiksi ir nerodo valandų. Bet jie primena apie nenumaldomai bėgantį laiką. Laikrodžių sienos idėjos autorius – 79 metų buvęs panevėžietis, o dabar jau kelias dešimtis metų užkietėjęs astraviškis Romas Mockaitis. „Laikrodis rodo laiką. Jis kaip ir gyvenimas – tai eina, tai sustoja“, – filosofuoja Astravo gyventojas.
Laikrodžių – per šimtą
Romas pasakoja: kai jis turėjo daugiau sveikatos, ūkiniame pastate vis ką nors meistraudavo. Laikrodžius rinkti astraviškis sugalvojo prieš dešimtį metų. Pirmiausia prie sienos pritvirtino savo nebenaudojamus mechaninius laikrodžius.
Pamatę įdomų sprendimą, Romui savo laikrodžius pradėjo nešti tai vieni, tai kiti kaimynai ir pažįstami. Vėliau jų padovanojo vienas laikrodininkas.
Vyras suskaičiavo, kad ant sienos kabo jau per šimtą laiką rodančių prietaisų. Sako, jei kas dar padovanotų, ir jiems vietos rastų.
Įdomu tai, kad kai kurie laikrodžiai tebeveikia, tik į juos reikėtų įdėti baterijas.
Vyras laikrodžius sukomponavo taip, kad šie gražiau atrodytų. O iš rankinių laikrodžių sudėliojo kryžių. Juos tiesiog suklijavo ant paties pagaminto medinio kryžiaus. Sako, netgi Kryžių kalne tokio nerastum…
Būtent apie šį kryžių iš laikrodžių kalbėjo į „Šiaurės rytų“ redakciją užsukusi ukrainietė. Ji tai pasakojo tarsi apie stebuklą. Ukrainietė ir paskatino surasti laikrodžių sienos savininką.
Pasirodo, ne tik tai moteriai laikrodžių siena padarė įspūdį. R. Mockaitis pasakojo, kad praėjusį pavasarį atsitiktinai jo kiemą aptiko autobusu atvykę ekskursantai. Jie čia ilgai vaikščiojo, fotografavo, sėdėjo ant suoliuko ir gėrėjosi kiemu bei jame dvelkiančia ramybe. Tuo metu aplink namą žydėjo daugybė alyvų…
Dabar suoliuko nebėra, sulūžo. Romas sako, jei dar turės sveikatos, pavasarį sumeistraus naują.
Žmogus buvo sugalvojęs ir pokštą. Ant sienos šalia laikrodžių buvo pritvirtinęs užrašą „Alaus baras“. Vieną rytą jis pamatė sėdinčią pažįstamą moterį. Kai paklausė, ko ji laukia, ši atsakė, kad baro atidarymo…
Beje, šis vyras per savo gyvenimą buvo iškrėtęs ne vieną pokštą. Apie tai Astrave net legendos sklinda.
Žmonai pasipiršo prieš cirką
Romas gyvena viename iš Astravo daugiabučių kartu su žmona Rima. Jie susituokę jau 44 metus.
Kad šią porą siejo ir tebesieja tvirtas ryšys, rodo tai, jog vyrui išėjus į lauką parodyti laikrodžių, žmona po kurio laiko atsiveja jį klausdama, kur šis dingo, juk sušalsiąs.
Jų bendro gyvenimo pradžia irgi buvo su pokštais.
Savo būsimai žmonai Romas pasipiršo Panevėžyje. Abu tuo metu dirbo „Lietkabelio“ gamykloje, kur ir susipažino. Jaunuoliai ėjo į cirką, o prieš pasirodymą užsuko į kavinę gražiu pavadinimu „Vasara“. Romas prieš išgerdamas alaus pasakė, kad, kol jis blaivus, paprašys Rimos tekėti už jo. Moteris sutikusi. Tiesa, vėliau jai nuo būsimojo sutuoktinio teko slėptis. Mat kiek įkaušęs Romas cirke pradėjo garsiai pokštauti, o jai buvo gėda prisipažinti, kad atėjo kartu.
Vėliau jauna šeima atvažiavo gyventi į Astravą, arčiau Rimos tėvų. Buvo laikai, kai pora savo kieme augino kalakutus, antis, vištas, triušius. Pamena ir kaimynų priglaustą gandrą.
Rima visą gyvenimą dirbo „Siūlo“ fabrike. Romas –statybos organizacijoje skardininku, ekskavatorininku, buldozerininku.
Rimti juokai
Romą Mockaitį vienu metu iki skausmo žinojo daugelis Biržuose esančių įstaigų. Kiek pasivaišinęs „ant drąsos“ jis eidavo ieškoti teisybės. Žmona iki šiol stebisi, kaip dėl tokių veiksmų nebuvo nubaustas policijos.
Pamena, kaip su šviesaus atminimo politiku Kęstučiu Slavinsku jis ėjo į Biržų savivaldybę, kai sužinojo apie planus apmokestinti amžinojo poilsio vietas. Romas tuometinių rajono vadovų paprašė jį palaidoti savivaldybės kieme – ir žemė nekainuos, ir daugiau žmonių aplankys.
Kartą į Astravą išsikvietė „greitąją“, pranešęs apie mirusį žmogų. Vėliau užsidegė žvakę ir save „pašarvojo“. Atvykus medikams „nabašnykas“ staiga „atgijo“ prataręs, kad esąs dar truputį gyvas… Sako, slaugytojai net lagaminas iš rankų iškritęs…
Netoli jų namų dirbtuvėse buvo gaminami karstai. Kartą Romas atnešė į kiemą karstą ir atsigulė laukti draugo, kuris išėjo alaus nupirkti. Iš mirusiųjų jį „prikėlė“ namo sugrįžusi ir vandeniu apipylusi žmona.
Vėliau Romas sako vis klausdavęs, iš kur tas šventas vanduo, kuris iš mirusiųjų prikelia.
Astraviškis pamena, kaip viena įstaiga po jo vizito įsigijo alkotesterį. Mat kai „interesantui“ buvo pagrasinta dėl girtumo iškviesti policiją, šis pareiškė, kad niekas neįrodys, jog jis esąs neblaivus.
Dar Romas porina istoriją, kaip pavyko laimėti kovą su Finansų ministerija ir išsikovoti sutaupytus pinigus. Vyro sukaupti rubliai keičiantis pinigams liko banke, nes pavėlavo į jį kreiptis. Žmogus šešis kartus rašė laiškus Lietuvos taupomojo banko komisijai, tačiau prašymas būdavo vis atmetamas. Paskutiniame laišką astraviškis parašė, kad, jeigu jo pinigai bus nacionalizuoti, jis kreipsis į tarptautines institucijas. Tuomet gavo atsakymą, kad komisija patenkino prašymą, nurodė kreiptis į taupomojo banko skyrių. Sako, tuo sunkiai patikėjo net pažįstamas advokatas, kuriam jau buvo papasakojęs savo bėdas.
Teko Romui ir su sovietiniais saugumiečiais pabendrauti. Už antitarybinius anekdotus. Turėjo vyras aiškintis, ar jam kas tuos anekdotus sukūrė, ar pats sugalvojo.
Buvo apskųstas ir už tai, kad iš valgyklos nusipirkęs peštas vištas ir jas surišęs tempė koridoriumi šaukdamas: „Visiems komunistams taip bus!“
Gyvenimu nesiskundžia
Vasarą Romas į miestą apsipirkti važiuoja elektriniu triračiu. Sako, Astravo parduotuvėje galima būtų pirkti nebent alaus. Bet vyras jo jau negeria daugybę metų. Sako, metęs gerti vienu metu su žinomu biržiečiu gydytoju.
Žiemą šeima samdo automobilį, jo vairuotojas palaukia prie parduotuvės, kol Romas apsiperka, ir krepšius padeda nešti. Toks jau tas gyvenimas. Bet vyras juo nesiskundžia.
Name, kur pora gyvena, seniau buvo 11 šeimų. Dabar liko vos keturios. Savo vaikų nesusilaukę Romas ir Rima gyvena vieno kambario bute. Sako, namą anksčiau apšildydavo „Siūlo“ fabrikas. Dabar jie pasistatė norvegišką krosnelę, ją kūrena ir šilumos stygiumi nesiskundžia.
Abu sutuoktiniai sunkiai vaikšto – tik pasiremdami lazdomis. Abu yra kamuojami sunkių ligų.
Priežasčių aimanuoti, regis, šiems garbaus amžiaus žmonėms būtų užtektinai. Tačiau jie džiaugiasi, jog prieš mėnesį savivaldybės rūpesčiu prie įėjimo į namus pastatytas pandusas, kad būtų lengviau vaikščioti į lauką. Džiaugiasi ir į namus atvažiuojančia slaugytojų komanda. Sako, ir apžiūri, ir kraujospūdį pamatuoja, kraują tyrimams paima, netgi kojų nagus nukerpa, kas labai svarbu sergant diabetu.
Sutuoktiniai tikina, kad ir pensijų jiems pragyventi užtenka. Kad tik užtektų sveikatos…
Naujuosius metus pora žada sutikti lovoje prie įjungto televizoriaus.
Sako, jei kas norėtų pradžiuginti, gali atvežti kad ir nebeveikiantį laikrodį. Mielai jį priimtų.
