Kopimas į kalnus yra ištvermės ir jėgų reikalaujantis sportas, kuris daugeliui asocijuojasi su pavojais ir žūtimis. Tik ne Neringai Bielovienei. Iš Biržų kilusiai, Airijoje jau daugiau kaip 19 metų gyvenančiai lietuvei kopimas yra jos natūralūs vaistai, gydantys kūno negalavimus ir panaikinantys blogas emocijas. Kalnuose Neringa patyrė tiek džiaugsmo akimirkų viršūnėje, tiek likimo mestų išbandymų gelbstint gyvybę.
Žygių į kalnus pradžia
Neringos noras keliauti į kalnus gimė sudėtingame gyvenimo laikotarpyje. Tai nutiko prieš trejus metus COVID-19 pandemijos pradžioje, kai Neringa pastebėjo ištinusią ranką. Tuo metu patekti pas gydytoją ar juolab atlikti tyrimus, nesusijusius su COVID-19 virusu, buvo sudėtinga.
Galiausiai atsigulė į ligoninę išsiaiškinti, kuo ji serga. Tai truko dešimt kankinančių dienų kartu su šešiais sunkiai sergančiais ligoniais, visiškoje izoliacijoje nuo išorinio pasaulio ir gydytojų prognozavimų mirtimi.
„Aš atrodžiau kaip simuliantė tarp tų ligonių. Galėjau viską daryti pati: valgyti, eiti į tualetą, vakarais televizorių žiūrėti. O kiti ligoniai dejuodavo nuo skausmų, kalbėdavosi su savimi, naktimis kviesdavo savo šeimą ar bandydavo pabėgti. Kažkoks košmaras, – prisimena Neringa. – Matydama visa tai aš pradėjau žadėti Dievui, kad viską padarysiu, kad tik netapčiau tokia.“
Būdama ligoninėje Neringa planavo pradėti kopti į kalnus. „Galvodavau, kad kalnai yra visiškai ne mano dalykas. Kalnai yra tokiems žmonėms, kurie duše nelabai prausiasi, gamina maistą lauke, miega palapinėse… Kaip pusiau laukiniai“, – juokiasi alpinistė.
Airijoje kalnų labai daug, Neringa pati gyvena prie didžiausių kalnynų Kilarnio mieste, prie kurių nuvažiuoti trunka tik 20 min. Todėl tik išleista iš ligoninės kasdien pradėjo vaikščioti kalnuose.
Prieš paskelbiant Neringos biopsijos rezultatus, moteris sau išsikėlė tikslą: jeigu užkops į aukščiausią Airijos kalną Karauntuhilą (1039 m), tada, kad ir kokią diagnozę praneštų, su ja bus viskas gerai.
„Daryk tai, ką darai, ir toliau, nes tai tave gydo“
Po kelių mėnesių Neringai diagnozavo retą ligą – esencinę trombocitemiją, kuri pasireiškia kaulų čiulpų per dideliu trombocitų gaminimu. Tačiau jos kraujo tyrimų rezultatai buvo puikūs. „Aš žinojau“, – užtikrintai sako Neringa, – nes užkopiau į Karauntuhilą. Pozityvumas reiškia labai daug. Jeigu save nuteiki, kad tu taip padarysi, tai taip ir padarysi.“
Neringa turi labai artimą draugę Dženi, kuri padėjo jai išlikti pozityviai ir pakeisti požiūrį į pasaulį. Dženi kadaise sirgo gerklės vėžiu, jį įveikė ir tapo jogos ir meditacijos mokytoja. Neringa iš Dženi išmoko susidraugauti su savo liga, nes tik taip ją galima įveikti.
Svarbu kalbėtis su kalnais
Per 3,5 metų Neringa į Karauntuhilą yra užlipusi jau 331 kartą. Lipant į kalną galima rinktis vis skirtingus maršrutus, o ir visus metus keičiasi kraštovaizdžiai ir kopimo būdai, todėl, anot alpinistės, niekada neatsibosta.
„Kai pradėjau vaikščioti viena kalnuose, aš išmokau kalbėti su akmenimis, su tarpekliais. Aš su jais pasisveikinu, vadinu gražiais žodžiais, paklausiu, ar mane saugosite, ir einu toliau“, – juokiasi Neringa. Moteris sako, kada ji būna piktesnė, jos vaikai ją siunčia eiti į kalnus, nes iš kalnų Neringa visada grįžta laiminga ir atsigavusi.
„Kalnai, visų pirma, yra mano medicina, nes kuo daugiau aš į juos kopiu, tuo mažiau man sintetinių vaistų reikia.
Kalnai – tai terapija, sportas ir drama tada, kai neįstengiu kurį kartą pasiekti savo tikslo. Bet galiausiai vis tiek viską pasiekiu“, – sako Neringa.
Moteris prisipažįsta, kad pradėjusi užsiimti šiuo sportu, ji neteko daug draugų: „Su kai kuriais nutolome, nes jie nepritarė mano šitam pomėgiui. Taip sužinojau, kas yra mano tikri draugai – tai vaikai ir laipiojimo klubo draugai.“
Sunkus darbas
Kopimas uolomis – Neringos mėgstamiausias sportas. Tai nemažai ištvermės ir jėgų reikalaujanti veikla, kuri atliekama komandiniu darbu. Vienas visada apačioje turi prižiūrėti, ar lipantysis nedaro klaidų. O leidžiantis nuo uolos žemyn vienas žmogus turi laikyti virvę, kad kitas nenukristų.
Alpinistė kaskart įveikdama uolas naudodama sudėtingas technikas iš laimės net pravirksta: „Aš tada grįžtu namo, išsimaudau, susivynioju į chalatą, geriu arbatą ir galvoju, kaip gera“, – šypsosi moteris.
Neringa pabrėžia, kad kopimas uolomis – tai ir sunkus nuolatinis darbas. Kad užliptų į norimas viršūnes kopdama akmeninėmis uolomis, ji treniruojasi 3 kartus per savaitę, po 4 val. laipiodama siena salėje.
Ambicinga alpinistė susidomėjo lipimu uolomis, kai pirmą kartą pamatė žmones, su visa įranga einančius kopti uolomis: „Jiems tada sakiau, kad dabar aš žiūrėsiu, kaip jūs kopiat, o vėliau – į mane žiūrėsite jūs“, – juokiasi alpinistė, kuri po mėnesio jau pati lipo tomis uolomis.
Kalnuose išgelbėta gyvybė
Moteris turi du vaikus – 18 m. sūnų Marką ir 11-metę Altėją. Altėja turi įgimtą inkstų nepakankamumą. Mergaitė turi laikytis griežtos dietos, greitu metu privalės atlikti dializės procedūras bei laukia inksto transplantacijos.
Per anksti gimusi mergaitė jau patyrė šešias operacijas, tačiau, anot Neringos, Altėja yra pavyzdys, kaip reikia gyventi atkakliai ir nepasiduoti. Mergaitė šoka baletą, su mama ir broliu 2 kartus per savaitę laipioja siena ir kalnais nepaisydama sveikatos problemų.
Kopimas į kalnus yra gana atšiauri ir pavojinga veikla, kuri šio sporto mėgėjams kartais gali baigtis liūdnai, todėl Neringa vaikus moko saugaus kopimo meno.
„Mes su Marku kalnuose esame išgelbėję gyvybę, – sako Neringa. – Tuo metu buvo žiema ir daug ledo. Mes su šešiolikmečiu sūnumi pamatėme ant sniego kraujo dėmes. Tai galėjo būti laukinės avies, bet galėjo būti ir žmogaus. Tas žmogus, kurį radom įstrigusį viename sudėtingiausių kalnų ruožų, nebuvo tinkamai pasiruošęs kalnams. Pasirodo, jis kopė su draugu, bet tas draugas paliko jį, nes buvo greitesnis. Tai aš pririšau tą žmogų su virve ir kartu su Marku kirviais kopdami tempėm jį į viršų. Po kurio laiko pasirodė budintys gelbėtojai ir išgelbėjo mus visus tris. Po šio įvykio Markui buvo suteiktas apdovanojimas už žmogaus gyvybės išgelbėjimą“, – sako Neringa, patyrusi tikrą išbandymą.
Neringa pasakoja, kad įvairių įvykių kalnuose yra mačiusi ir patyrusi. Vieną iš jų prisimena juokdamasi.
Kalnuose Neringa sutiko kelis turistus kinus, žygiuojančius į kalną. Neringa pamatė, kad jie eidami savo maršrutu pasikliovė telefono programėle, tačiau moteris pranešė jiems, kad tos programėlės netikslios ir gali suklaidinti. Turistai nepaklausė. Po kurio laiko jie pasiklydo ir buvo išgelbėti su malūnsparniu.
Kalnuose pavojingiausia, kai pusto
Iš patirties Neringa sako, kad reikia mokėti kartais ir sustoti: „Vieną kartą, kai kopiau į kalną, buvo vėjuota, vėjo greitis siekė 100 km/val. Tai aš turėjau įsitverti į didelį akmenį, kad manęs nenuneštų. Žinojau, kad iki viršūnės likę labai nebedaug kelio, tačiau turėjau grįžti ir bandyti iš naujo kitą kartą“, – dalinasi patirtimi Neringa.
O pavojingiausia kopti į kalną tada, kai būna daug puraus sniego ir pusto. Tada, anot Neringos, visiškai nieko nesimato ir atgal negali grįžti tais pačiais pėdsakais, nes jie seniausiai užpustyti.
Nesustabdoma alpinistė
Neringa užsiminė, kad priklauso Korko alpinizmo klubui (ang. Cork climbing club). „Tai man prilygsta loterijos bilieto laimėjimui. Visų pirma, tu mokaisi, kaip saugiai atlikti sudėtingus kopimus ant laipiojimo sienos, paskui važiuoji laipioti uolomis gamtoje ne tik Airijoje, bet ir kitose šalyse“, – sako Neringa.
Lapkričio pabaigoje Neringa su klubo nariais buvo išvažiavusi į Ispaniją El Chorro miestelyje 8 dienas kopti uolomis. „Grįžau kaip iš rojaus“, – apibūdina savo kelionę Neringa.
Į šį klubą, Neringa sako, patekti nelengva, nes jam priklauso tik patyrę, daug metų kopimu užsiimantys alpinistai. Tačiau, kaip rodo Neringos atvejis, gali užtekti ir didžiulio noro bei ryžto, tada keliai atsiveria.
Per tokį trumpą laikotarpį Neringa yra įveikusi gana nemažai viršūnių: aukščiausią Vokietijos kalną Cugšpicę (2962 m), aukščiausią Škotijos kalną Ben Nevį (1344 m), aukščiausią Velso kalną Snoudoną (1085 m), aukščiausią Madeiros kalną Ruivą (1862 m) ir aukščiausią Ispanijos kalną Teidę (3718 m).
Alpinistė akcentuoja, kad jai dabar svarbu įveikti techniškai sudėtingus lipimus, o ne kuo aukštesnius kalnus.
Neringa ateityje planuoja užkopti į Matehorną, esantį Italijos ir Šveicarijos pasienyje. Tai vienas iš techniškai sudėtingiausių kopimui kalnų Europoje.
Viskas yra įmanoma
Kadangi kopimas į kalnus ir uolomis yra pavojingas sportas, todėl visada atsiranda kritikų. Šiuo atveju ir Neringa yra jų sulaukusi.
Eidama kopti uolomis kelyje sutiko amerikiečius, kurie pakritikavo Neringą, kad štai jauna mama, palikusi vaikus namuose, rizikuoja savo gyvybe kalnuose. „Jie mane palaikė visiška pamišėle“, – juokiasi Neringa.
Nepaisant mėgstančių pakritikuoti žmonių, Neringa išlieka pozityvi, nes turi būrį bendraminčių ir palaikančių šeimos narių, tarp jų ir mamą, kuri sulaukusi 70 metų įkopė į kalną paskatinta Neringos entuziazmo ir noro pačiai pasižiūrėti, kas ten tokio ypatingo. Alpinistės mama – daugeliui biržiečių pažįstama ligoninėje dirbusi Viktorija Jacevičienė.
Pasak Neringos, reikia gyventi šia minute, ką įmanoma daryti dabar – neatidėlioti.
Vilnius – gražiausias miestas
Neringa Biržuose buvo prieš 12 metų, kai laukėsi Altėjos. Gimtajame mieste Neringos artimųjų ir draugų nebelikę. O į Lietuvą grįžta vieną-du kartus per metus. Nors ir daug apkeliavusi šalių, Neringa Vilnių laiko gražiausiu miestu. Moteris sako, kad net ten skraidantys balandžiai jos neerzina.
Orinta Janulionytė
