Jurbarke su šeima gyvenanti ir evangelikų liuteronų bažnyčioje dirbanti buvusi biržietė Laura Matuzaitė – Kairienė pasakoja apie senelį, tėvelius, evangelikų liuteronų bažnyčią ir svajonę jos buvusioje vietoje pastatyti varpinę.
– Laura, esate kilusi iš šeimos, kurios vardas ir atmintis įpareigoja. Papasakokite apie savo giminės ištakas – senelį, dėdę, tėvelius…
– Mano abiejų tėvų ir senelių ištakos – Biržų krašte. Aš pati esu kilusi iš Biržų ir praleidusi čia pačius gražiausius vaikystės ir paauglystės metus. Save dažnai vadinu biržiete.
Mano senelis vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas (1914 04 24 – 1995 01 15) vyresnysis paliko ryškų pėdsaką Lietuvos ir evangelikų liuteronų bažnyčios gyvenime. Jis gimė Ruobežiuose, Biržų rajone, buvo pakrikštytas Biržų istorinėje evangelikų liuteronų bažnyčioje, kuri stovėjo dabartinėje rekonstruojamoje Juliaus Janonio aikštėje.
J. Kalvanas buvo ordinuotas Tauragėje 1940 m. liepos 28 d., kai į Lietuvą jau buvo įžengusi sovietų kariuomenė. Jis buvo iš tų kelių kunigų, kurie pasiryžo likti Lietuvoje ir toliau tarnauti Dievui ir Bažnyčiai gimtajame krašte.
Užaugęs daugiatautėje aplinkoje, senelis puikiai kalbėjo lietuvių, latvių ir vokiečių kalbomis, o tapęs bažnyčios vadovu siekė palaikyti kuo glaudesnius ryšius su Latvijos liuteronų bažnyčia. Jis aptarnavo ir latviškai kalbančius kraštus, tarp jų Biržus.
Labai įdomi sąsaja su seneliu asmeniškai palietė ir mane. Pas močiutę Martą Kalvanienę viešėdama savo studijų laikais ir tvarkydama sandėliuką tarp senų laikraščių ir knygų radau nuostabiu dailyraščiu parašytą senelio dienoraštį latvių kalba. Kadangi mano tėvelis Jonas Matuzas kilęs iš Tylinavos kaimo Latvijos pasienyje, jo gimtoji kalba taip pat buvo latvių.
Tad šį dienoraščio vertimo darbą ir patikėjau būtent savo tėveliui, vyskupo žentui.
Dienoraštyje „Brivie briži“ /Laisvi brūkštelėjimai/ 1933 metais Jonas Kalvanas, būdamas 19 metų jaunuolis, pasakojo apie savo vidinius išgyvenimus. Jie mane labai palietė.
Vaikystės prisiminimuose senelis – viską žinantis, eruditas, labai mylintis mus, vaikus (buvome 12-ka anūkų), visad išsprendžiantis visas keblias situacijas, mūsų vaikiškus ginčus. Mūsų senelis apie kiekvieną iš mūsų žinojo viską. Jis sugebėdavo iš užsienio mums parvežti tinkamo dydžio batukus, tinkančius drabužėlius (pamenu, kaip iš Brazilijos senelis parvežė visai šeimai tradiciniais raštais išmargintus marškinėlius, visiems – ir savo vaikams, ir visiems anūkams). Pamenu daugelį vasarų, praleistų pas senelį, kuriomis praturtėdavome ir sustiprėdavome dvasiškai.
Iš vaikystės pamenu nuostabiąsias didžiąsias bažnytines šventes Kalėdas ir Velykas, kada skubėdavome visa šeima iš Biržų autobusais laiku pasiekti Tauragę, kad spėtume į šventines pamaldas. Pamenu, kaip močiutė giedodavo chore. Ji liepdavo klausytis, ką kalba senelis. Mums, vaikams, išklausyti 2 valandas trunkančias pamaldas būdavo didelis iššūkis. Bet tada močiutė, žinodama, kur tikrai vaikas galėtų suklusti ir įsiklausyti, paskatindavo išgirsti Dievo žodį.
Žinoma, mums, vaikams, šventės be dovanėlių irgi neapsieidavo. Pamenu, kaip ieškodavome dovanėlių po visą senelių kiemą, o velykinis zuikis jas spėdavo visiems anūkams paslėpti lauke, ir tik po Prisikėlimo pamaldėlių galėdavome jas atrasti ir pasidžiaugti.
Dažnai leisdavome pas senelius vasaras Tauragėje, ir nė vienas iš anūkų neužmigdavome be maldos ir giesmelės kartu su seneliu ar močiute. Matydavome ir girdėdavome, kaip senelis ruošiasi sekmadienio pamokslams, kaip tyliai ir ilgai stuksendavo rašymo mašinėlė, kaip pas senelį į namuose antrajame aukšte įrengtą raštinę ateidavo krikštyti vaikučių, ateidavo žmonės pasikalbėti, užsirašyti šventai vakarienei, tartis dėl laidotuvių, paminėjimų. Matydavome, kaip rinkdavosi konfirmacinio amžiaus vaikai, juos mokydavo ir močiutė Marta Kalvanienė. Ji ištikimai visą gyvenimą tarnavo Dievui ir Bažnyčiai su visa šeima, giedojo bei vadovavo chorams, rinko giesmes, mokė tikybos pagrindų konfirmantus, priimėjo pasaulinio lygio svečius tiesiog savo namuose bei palaikė glaudžius ryšius su parapijiečiais.
Prisimenu, kad senelis besiruošdamas pamokslams ieškodavo ramybės gamtoje. Jis išsivesdavo mus, vaikus, į mišką, ir mes klajodavome ilgiausias valandas pažindami medžius, augalus, grybus. Senelis mėgo drožinėti, tad grįždavome su įvairiomis švilpynėmis, išdrožtais žmogiukais, kryžiukais ir kitais įdomiais drožiniais. Labiausiai įstrigo tai, kad kiekvieną sutiktą žmogų pakelėje ar sodyboje senelis palabindavo vardu bei pavarde ir paklausinėdavo asmeniškų klausimų: kaip sekasi artimiesiems, vaikams. Buvo tikrai sunku įsivaizduoti, kaip jis atsimena begalę vardų ir pavardžių.
Tas asmeninis santykis su seneliu, kada galėdavome pasikalbėti, išsakyti savo mintis, išgyvenimus, mums, vaikams, išliko visam gyvenimui…
Matyt, todėl mes, visi anūkai, likome arti bažnyčios ir viena ar kita prasme tyliai darbuojamės toliau pratęsdami mums į mažas širdeles įskiepytą misiją.
Mano krikšto tėčiu tapo vyskupo sūnus Jonas Kalvanas jaunesnysis, jis mane irgi auklėjo krikščioniška dvasia.
Vyskupas J. Kalvanas asmeniškai parengė ir paskatino daugumą kandidatų dvasinei tarnystei. Vienas iš jų, kunigas Mindaugas Kairys, tapo mano vyru.
– Girdėjau apie puoselėjamą svajonę rekonstruojamoje J. Janonio aikštėje, buvusios evangelikų liuteronų bažnyčios vietoje, pastatyti varpinę. Tam net yra saugomas į Lietuvą atkeliavęs varpas… Kam kilo tokia mintis ir kas jos įgyvendinimui sutrukdė?
– Tai tikrai yra ne tik mano, bet, galiu drąsiai teigti, ir visos mūsų evangelikų liuteronų Bažnyčios didžiulė viltis ir svajonė, kad ši istorinė vieta būtų atitinkamai pagerbta ir su jos atminimu įamžintas iš Biržų krašto kilusio ir jį garsinusio vyskupo J.V. Kalvano atminimas. Norėtųsi tikėti, kad bus atitinkamai į tai pažvelgta ir miesto bei Juliaus Janonio aikštės rekonstrukcijos architektų akimis. Be to, 2024 metais bus vyskupo Jono Kalvano gimimo 110 metinės.
Vyskupo atminimas jau įamžintas Tauragėje, minint 100 metų jubiliejų. J.V. Kalvano vardu pavadintas pagrindinis miesto parkas prie pat evangelikų liuteronų bažnyčios.
Norėtųsi, kad bažnyčios simbolis – varpinė ir varpas, kviečiantis ir primenantis apie šimtmečiais čia gyvenusių tikinčiųjų maldos namus, galėtų priminti istorijos įvykių padarytas skaudžias žaizdas.
Juolab kad kunigo Juozo Mišeikio iniciatyva miesto bendruomenėje ir spaudoje buvo gana plačiai imta diskutuoti apie galimybes pačios evangelikų liuteronų bažnyčios atstatymo idėją. Tačiau kalbos, matyt, ir liko tik kalbomis.
Biržų Juliaus Janonio aikštėje evangelikų liuteronų bažnyčios istoriniam atminimui projektuojama atminimo lentelė, mūsų parapijiečių ir iškilių asmenybių akimis žiūrint, yra menkoka. Tačiau, žinoma, labai sveikintina idėja.
Kai kuriuose miestuose buvusios evangelikų liuteronų bažnyčios vietose pastatytos įvairių stilių varpinės – Smalininkuose, Klaipėdoje ar Tauragėje. Gal tai galėtų įkvėpti ir Biržų centrinės aikštės architektus?
Varpą mes, Lietuvos evangelikų liuteronų bendruomenė, tikrai parūpintume. Reiktų stilistiškai tinkamo projekto sprendimo idėjos bei, žinoma, įgyvendinimui skirtų finansinių resursų.
Istorinė Biržų evangelikų liuteronų bažnyčia buvo pastatyta ir pašventinta 1895 metų rugpjūčio 20 dieną. Gal istorinės evangelikų liuteronų bažnyčios pašventinimo 130 metų jubiliejus galėtų tapti akstinu ir bažnyčios simbolio – varpo ir varpinės – pašventinimui? Gal šią idėją įgyvendinti dar nėra vėlu?
– Biržuose tebegyvena Jūsų mama Kristina Matuzienė. Jūsų mama Kristina ir šviesaus atminimo tėvelis Jonas Matuzai buvo vieni tų, kurie Biržuose atgavus Nepriklausomybę atkūrė ir įrengė kitoje vietoje evangelikų liuteronų bažnyčią. Ką jūs apie tas dienas prisimenate?
– Mano tėveliai abu po studijų visą gyvenimą praleido Biržuose. Tėtis buvo inžinierius. Mama pagal savo specialybę architekte negalėjo dirbti. Tuo laiku jos niekur nepriėmė į darbą, juk buvo kunigo duktė. Visad lydėjo klausimas – ar nežinai, kas tavo tėvas?
Tad mama kaip išmanė, taip ir sukosi. Turėjo kaligrafinį raštą iš prigimties, tai išnaudodama šį talentą ji rašė ant vainikų juostų, jubiliejinių sveikinimų, įvairių reklaminių stendų, gaisrinės mašinų, pieninėje ant pieno talpyklų. Mama savo tikrąją specialybę praktiškai realizavo statydama mūsų namus, kuriems leidimą statyti irgi kurioziškai buvo gavusi.
Labai gerai, kad tėvelio šeima buvo taip pat latvių evangelikų liuteronų tikėjimo. Tad abiejų su mama religinės pažiūros sutapo. Abiejų sutarimu jiedu priimdavo į namus atvažiuojančius kunigus: A. Rauskiną, tėvą vyskupą Joną – Viktorą Kalvaną senjorą, brolį J. Kalvaną, Edviną Švagerį, iš Rygos atvykstantį Janį Dauką, Ėriką Laiconą ir Saulių Juozaitį iš Kauno, Arvydą Malinauską iš Kėdainių, o taip pat ir kunigą iš Vokietijos, gyvenantį Lietuvoje Franką Eriksmajerį. Ir Juozą Mišeikį – kai jį paskyrė tarnauti Biržų parapijoje, pradžioje jis nakvojo mūsų namuose, ir tik paskui suremontavus kunigui butą, jis su šeima apsigyveno Kilučių gatvėje esančios koplytėlės antrajame aukšte.
Kunigas Juozas su pagausėjusia šeima šiuo metu gyvena Šakiuose ir atvyksta į Biržus tik kartą per mėnesį bažnytiniams patarnavimams.
Šie visi minėti kunigai administravo ir vedė pamaldas su komunija ir kitais patarnavimais Biržų evangelikų liuteronų parapijoje. Taip ir tėvai tapo aktyvūs parapijiečiai: tėvelis Jonas Matuzas (1943-2013) iki pat mirties buvo Biržų evangelikų liuteronų parapijos tarybos pirmininkas, o mama Kristina, kadangi buvo baigusi muzikos mokyklą Tauragėje, padėjo vargonuoti, tvarkydavo bažnyčią, jos prieigas, priimdavo parapijiečius, padėjo kunigams organizuoti kapinių šventes.
Mūsų miesto didžioji ir istorinė evangelikų liuteronų bažnyčia dabartinės J. Janonio aikštės vietoje buvo pastatyta ir pašventinta 1895 metų rugpjūčio 20 dieną. Bažnyčia šioje vietoje išsilaikė iki nugriovimo sovietmečiu.
Per II pasaulinį karą 1944 metais bažnyčia buvo apgriauta, nuniokota gaisro. Tačiau bokštas ir visos sienos išliko sveikos. Todėl vietos liuteronai ėmėsi žygių jai atstatyti. Šiems darbams parapijiečiai privežė rąstų, tačiau tuometinė miesto valdžia bažnyčios atstatyti neleido, nors buvo prašoma keletą metų. Pamaldos vyko zakristijoje.
Ant bažnyčios sienos kabojo lenta su užrašu apie jos architektūros paminklo statusą. Deja, šis užrašas nieko nepadėjo, vietinė miesto valdžia šį statusą panaikino ir 1961 metų kovo 29 dieną (šiais metais suėjo lygiai 60 metų) Biržų istorinė evangelikų liuteronų bažnyčia buvo nugriauta iki pat pamatų. Nugriautos bažnyčios plytos buvo panaudotos kaip statybinė medžiaga Vytauto gatvėje statomiems namams. Dalis liuteronų šventoriuje buvusių antkapių ir grindinio akmenų atsidūrė 1965 metais supiltuose estrados pylimuose.
Nuo tada pamaldos vykdavo pas mus ar kitus parapijiečius namuose, kartais per didžiąsias šventes – evangelikų reformatų bažnyčioje.
Atkūrus Nepriklausomybę Biržų veikiantys evangelikų liuteronų maldos namai mano tėvelių rūpesčiu, gavus leidimą, įsikūrė buvusiame parapijos vargonininko name (Kilučių g. 5) ir 2013 metais buvo visiškai rekonstruoti ir pašventinti.
2011 metais iš vargonininko našlės Angelos Jaenicke, gyvenusios Berlyne, mano rūpesčiu gavome nedidelius „namų“ vargonus, kur vargonininkas mokydavosi groti. Juos parsivežėme iš Berlyno ir sustatėme Kilučių gatvėje esančioje koplytėlėje.
Dabar turime savo Biržų evangelikų liuteronų maldos namus – koplytėlę, džiaugiamės tuo, ką turim, ir laukiam ateinančių į bažnyčią visų ne tik krikštytis, tuoktis, laidoti, o ir sekmadieniais dalyvauti pamaldose, klausytis skelbiamo Dievo žodžio.
Mama sako, kad dabar, praėjus net 25 metams, kai ji yra bažnyčios prižiūrėtoja, atrodo lyg ir nieko sunkaus nebuvo. Tačiau anuo laiku daug trukdžių būta. Bet jei tai darai su meile – tai ir yra gyvenimo prasmė.
– Baigusi aštuonias Biržų Kaštonų pagrindinės mokyklos klases išvažiavote mokytis į Kauną. Ar Jums nebuvo sudėtinga tokiai jaunai likti toli be namų? Kas padėjo neklaidžioti? Kodėl rinkotės vargonų muzikos studijas?
– Mano muzikos kelias prasidėjo Biržų Vlado Jakubėno vaikų muzikos mokykloje. Mokiausi fortepijono ir chorinio dainavimo specialybės. Galiu paminėti savo mokytoją Romą Butkevičienę, su kuria iki šiol palaikome labai mielus ir šiltus ryšius. Taip pat turiu paminėti jauną ir energingą mokytoją Andželą Snukiškytę, kuri ir pastūmėjo nepabijoti bei siekti savo užsibrėžtų tikslų ir iš mažo Biržų miestelio išvažiuoti į Kauno J. Gruodžio konservatoriją.
Kaune 1991-1995 m. mokiausi dėst. Zinaidos Gerasinos choro dirigavimo klasėje. Gavau choro dirigento – vidurinės mokyklos muzikos pedagogo aukštesniosios mokyklos diplomą ir tais pačiais metais įstojau į Klaipėdos universiteto Menų fakulteto chorinio dirigavimo katedrą. 2000 metais man suteiktas choro dirigento – vidurinės mokyklos muzikos pedagogo diplomas.
Tais pačiais metais studijas tęsiau KUMF muzikos istorijos ir teorijos katedroje, magistrantūroje. Man buvo skirta Klaipėdos miesto savivaldybės stipendija už kultūrinę saviveiklinę veiklą, nes savo iniciatyva Klaipėdoje buvau subūrusi jaunimo kamerinį chorą „Cantate Domino“. Taip pat Klaipėdoje vadovavau ir vokiečių bendrijos chorui, su kuriuo teko išvykti į pirmąją koncertinę kelionę į Vokietiją.
2002 metais baigiau KUMF muzikos istorijos ir teorijos menų magistro laipsniu.
Po to išvykau į Vokietiją atlikti bažnytinės muzikos praktikos Hersbruck (Vokietija) miestelio ev. liuteronų bažnyčioje pas vargonininką Karl Schmidt. Čia ruošiausi stojamiesiems į Bayreuth‘o aukštąją ev. liuteronų bažnytinę mokyklą. Ją baigusi gavau aukštojo mokslo diplomą, suteikiantį leidimą dirbti Vokietijos evangelikų liuteronų bažnyčiose vargonininku – choro vadovu, vadinamuoju kantoriumi.
Atrodė, kad jau turiu tai, ko ir norėjau ir svajojau, tačiau Lietuvoje tokių darbo vietų mūsų evangelikų liuteronų bažnyčiose tiesiog nėra. Tačiau mane gyvenime visada lydėjo mano senelio pradėti darbai Bažnyčioje.
1995 metais buvo įkurta Lietuvos evangelikų liuteronų bažnytinės muzikos sandrauga.
Tai asociacija, kuri rūpinasi visais su muzika susijusiais evangeliškų bažnyčių reikalais ir projektais. Kasmetinės chorų šventės, seminarai vargonininkams, choristams, chorų vadovams tapo mano gyvenimo nuolatiniu palydovu, rūpesčiu. Nuo 1999 metų iki dabar dirbu šioje Lietuvos evangelikų liuteronų bažnytinės muzikos sandraugoje. Pradžioje buvau tarybos narė, o nuo 2007 m. buvau išrinkta valdybos pirmininke.
Grįžę po studijų Vokietijoje kartu su savo vyru kunigu Mindaugu Kairiu 2008 metais iš Detmoldo (Vokietija) parsivežėme vienus iš didesnių vargonus, ieškojome paramos jų pastatymui Vilkyškių evangelikų liuteronų bažnyčioje. Kaip tik tais metais startavo pirmasis Tarptautinis vargonų muzikos festivalis „Vargonų muzika Vilkyškiuose“, kuris vykdomas iki šių dienų.
Vargonų būklė visoje postsovietinėje ev. liuteronų bažnyčioje buvo labai apgailėtina, tad daugelio rėmėjų bei kunigų pagalba bei iniciatyva parvežėme ir sustatėme vargonus Juodkrantės, Klaipėdos, Dovilų, Palangos, Kretingalės, Priekulės, Smalininkų, Skirsnemunės, Jurbarko, Garliavos, Skaudvilės, taip pat ir Biržų, o šiemet dar ir Lauksargių ev. liuteronų bažnyčiose bei parapijų salėse. Dabar šiuo metu didžiulis darbas dar laukia su vargonų restauracijos projektais – Batakių, Žemaičių Naumiesčio, Šilutės ir Kretingos evangelikų liuteronų bažnyčiose.
– Šiuo metu dar studijuojate įvadą į menų terapiją Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kas verčia nuolat tobulėti, ką jums studijos duoda?
– Mano manymu, menininkas, o ypač muzikas – visą gyvenimą privalo mokytis, studijuoti, pažinti, nes kitaip nejudėsime į priekį. Menų terapijoje mano sritis vėlgi – muzikos terapija, ir tai yra neatsiejama mano gyvenimo dalis, tik dabar tai kažkaip moderniau įvardijama. Bet tai, kas vyksta bažnyčioje su giesmėmis, chorais, vaikų muzikiniu meniniu ugdymu – tai irgi yra savotiška muzikos terapija. Per tai mes prisiliečiame prie žmogaus vidaus, prisiliečiame ir atveriame žmogaus sielą, suteikiame sielai peno, pasitikėjimo savimi ir išlikimo savame tikėjime pagrindus.
Aš nesiekiu tobulumo muzikuodama su parapijos žmonėmis, vaikais, chorais. Bet noriu pasėti tikrą ir gyvą tikėjimo grūdą. Iš esmės – giesmė evangeliškoje liuteronų ar reformatų gyvenime yra, mano manymu, savęs tapatumo savoje religijoje ir savoje Bažnyčioje išraiška, tai indentiteto saviraiška. Pagal giesmę mes atpažįstame savo tikėjimo šaknis visame pasaulyje.
– Esate Jurbarko kultūros centro mišraus vokalinio ansamblio „Jurolė“ meno vadovė, vargonininkė, suaugusiųjų ir vaikų bažnytinio choro vadovė Jurbarko K. Donelaičio evangelikų liuteronų parapijoje, parapijos projekto „Musikus“ vadovė. Kaip suspėjate turėdama tiek pareigų?
– Visos veiklos mano gyvenime „išplaukia“ iš mano bažnytinių veiklų, tikėjimo ir tuo pačiu besiplečiančio poreikio savirealizacijai. Be jūsų minėtų, esu dar subūrusi ir senosios muzikos ansamblį „Tocco muzikale“, ir vokalinį moterų ansamblį „Sorelle di canto“, o Jurbarko ev. liuteronų bažnytinį chorą abu su vyru Mindaugu subūrėmė 2016 metais,vos atsikraustę su trimis mažamečiais sūnumis.
Mudviejų abiejų supratimu, bažnyčia gyva yra tik žmonėms organizuojamomis veiklomis, o ne tuščiais gražiais pastatais. Tad ir su savo auginamais sūnumis įsiliejome ir subūrėme vaikų ir jaunimo sakralinės muzikos studiją „LUX“.
Iki pandemijos turėjau net dvi 24 vaikų ir jaunimo grupes Jurbarko krašte. Su vaikais man svarbu ne tik atrasti jų mėgiamą muziką, muzikuoti su įvairiais jiems priimtinais instrumentais (džiambėmis, ksilofonais, marimbomis, ukulėlėmis, kalimbomis ir t.t.). Labai svarbi tradicija tapusi po repeticijos su jais atsigerti arbatos, suvalgyti saldumynų ir pasikalbėti jų rūpimomis temomis. Mes parapijoje turime net „biblioteką – lentyną“, kur skaitome ir keičiamės knygomis ir patariame vieni kitiems, ką paskaityti. Ar tai ne svarbu šiomis dienomis jaunimui? Labai svarbu!
Su Jurbarko kultūros centru gimė idėja naujam tarptautiniam sakralinės muzikos festivaliui Jurbarke „Jubilate“, kurį šiais 2021 metais pradėjome kartu organizuoti.
Projektas „Muzikus“ yra muzikos terapijos veikla. Jurbarko ir Smalininkų liuteronų parapijose kartu su mano vyru kunigu Mindaugu subūrėmė dvi neformalaus švietimo sakralinės muzikos studijos „LUX“ grupes.
– Ar nekyla minčių kažką panašaus surengti Biržuose, kur gilios protestantiškos tradicijos?
– Mielai būtų galima apie tai pagalvoti, nes sąlygos yra puikios, tik reiktų kalbėtis ir derintis.
– Kokia Jūsų sėkmingos santuokos paslaptis? Jūsų savaitgaliai kitokie nei daugelio šeimų – jie pašvęsti tarnystei…
– Tai ir yra sėkmingos santuokos priežastis, nes mūsų šeimos visas gyvenimas, savaitgaliai, visi kiti darbai, visos veiklos yra pašvęsti Dievo tarnystei.
– Kokias tradicijas puoselėja jūsų šeima?
– Vaikai dalyvauja kartu su mumis visose bažnytinėse šventėse. Mūsų vaikai gieda bažnytiniame chore, groja instrumentais patys, akompanuoja (aš vis juos įtraukiu kokiomis gražesnėmis progomis pamuzikuoti kartu). Manau, kad kažkaip auginame tradicijas visi kartu, nieko per daug specialiai nedarydami.
Pamenu, kai buvo dar visai mažiukai, tai likus sekmadienį namuose, kada tėtis eidavo į bažnyčią laikyti pamaldėlių, aš jiems perskaitydavau kokią nors Biblijos istoriją ir mes piešdavom ar lipdydavom ką nors ta tema, apie ką skaitėm. Vis maniau, kad kažkaip tą „tikėjimo grūdelį“ reikia įdėti į vaikų širdeles. Dabar jau manau, kad kiekvienam ateina supratimas asmeniškai, su laiku…
Šiaip man labai smagu surinkti visą šeimą kartą per dieną prie pietų stalo, uždegti žvakutę, kai valgom (ne tik per adventą ar Kalėdas). Pamenu tą iš savo šeimos, tai manau, kad šeimos susirinkimas dienos darbų ir reikalų bėgime labai svarbus.
– Kai atvykstate į Biržus, ką pirmiausia aplankote ir pastebite?
– Aplankau, žinoma, namus, tėvelio kapą ir visad nubėgu prie pėsčiųjų liepto. Tai mano vaikystės dalis, mačiau jo statybas, per jį bėgiodavau sportuodama, o kiek šokinėta ir plaukiota… ir kiek paauglystės rūpesčių ir istorijų ten palikta…
Žinoma, kiekvienąkart matau vis gražėjantį miestą. Ne kartą teko atsivežti ne vieną savo chorą, grupę. Su pasididžiavimu šių metų rugsėjo mėnesį lankėmės
Biržuose su Jurbarko kultūros centro darbuotojais, aplankėme Biržų kultūros centrą, gal dabar bus lengviau su kultūros centrų pagalba keistis kolektyvais? Mielai atvažiuosiu į Biržus su savo mišriu vokaliniu ansambliu „Jurole“.
– Ko palinkėtumėte biržiečiams?
– Meilės gyvenimui, išlikti savitiems ir puoselėti savo tėvų, savo šaknų istorines ir kultūrines tradicijas bei jas skiepyti ir perduoti ateities kartoms.
