Biržiečių trio „Muzikinis atvirukas“ pristatė dainą ir vaizdo klipą „La limonado“. Jis jau sulaukė daugybės peržiūrų internete, transliuojamas radijo stotyje.
Dainą sukūrė trys biržiečiai
„Muzikinis atvirukas“ – kuriantis ir gyvai muzikuojantis trio, kurio sudėtyje trys tikri biržiečiai. Loreta Gasiūnaitė – renginių režisierė, dainų autorė ir atlikėja, daugelį metų dirbusi savo įkurtoje vaikų teatro studijoje. Vidmantas Galeckas, grojantis bosine gitara, 20 metų gyvenęs Airijoje ir koncertavęs kartu su Dariumi Mileriu – Nojumi iš grupės „Airija“. Jis kaip vaikščiojanti muzikos instrumentų enciklopedija, fanatiškai įsimylėjęs vintažinius instrumentus ir vis ieškantis ypatingų egzempliorių, galinčių papuošti jo kolekciją.
Trečiasis grupės narys – muzikos prodiuseris Alvidas Kavaliauskas, kurio muzikinis kelias spalvingas, kaip ir jis pats. Gitara grojo grupėje „Delfinai“, kartu su Vaidotu Valiukevičiumi grupėje „The Roop“ ir su Edgaru Lubiu projekte „Feral“.
„Iš tiesų be galo džiaugiamės, radę save mažame mūsų Biržų miestelyje, kur užaugome ir užauginome kūrybos sparnus. Kiekvienas atskirai daug keliavome po pasaulį, kūrėme dainas sau, savo vaikams, statėme spektaklius, dirbome įrašų studijose, bendradarbiaudami tiek su profesionalais, tiek su mėgėjais menininkais, o panašios mintys prieš metus mus suvedė į vieną naują projektą „Muzikinis atvirukas‘‘. Esame patyrę kiekvienas savo srityje, bet jauni naujame projekte, kuris gimė pernai labai lengvai ir spontaniškai, organizuojant geriausios draugės jubiliejų“, – „Muzikinio atviruko“ gimimą prisimena Loreta.
Dainą kūrėjai įrašė Biržuose, garso studijoje „Medinis gardelis“. Ją įkūrė V. Galeckas, iš Airijos grįžęs į Biržus. Muzikinius įrašus studijoje daro ir dainą aranžavo A. Kavaliauskas.
Kurti menus padeda senelio genai
„La limonado“ jaukų klipą sukūrė jauna talentinga animatorė Aurėja Briedytė, kurios tėveliai kilę iš Biržų, čia gyvena ir jos seneliai. Pristatome jaunąją kūrėją, kurią dažnai galima sutikti Biržuose, lankančią senelius ir giminaičius.
– Aurėja, gal galite kiek papasakoti apie save?
– Esu nuolat kintanti asmenybė: gyvendama Šiauliuose buvau biržietė, o dabar Vilniuje – šiaulietė. Tas pats įvyko ir su mano studijomis, bet pasirodo, jog visgi vienos dalies manyje negalima pakeisti – meno. Įstojau iškart po mokyklos į Vilniaus universiteto anglų filologijos programą, nes nepavyko įstoti į iliustracijos studijas Nyderlanduose. Nebuvau nusiteikusi likti Lietuvoje, todėl neturėjau portfolio Vilniaus dailės akademijai, o ruošti naujo nebebuvo laiko.
Irena Galeckienė, mano močiutės sesė ir buvusi Biržų „Atžalyno“ pagrindinės mokyklos anglų mokytoja, mane paskatino išbandyti anglų filologiją, nes man anglų kalba beveik kaip gimtoji. Galvoju, niekas per galvą neduos, gal tai mano sritis, apie kurią nežinojau?
Šių metų vasarą teko pripažinti, kad filologijos neprisijaukinau ir nebeprisijaukinsiu. Dabar esu akademinėse atostogose.
Neseniai įsidarbinau kavinėje barista ir po metų matau save Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje besimokančią multimedijų dizainą (animaciją; audiovizualinio montažo režisūrą).
– Kokie keliai suvedė su biržiečiais muzikantais ir dainininkais?
– Su Vidmantu Galecku man jau teko prieš tai dirbti. Biržai nėra didelis miestelis, tad nenuostabu, kad per įvairius ryšius buvome kiek pažįstami. Manęs 2022 metais paprašė pagalbos su iliustracija dainai „Būti šalia“. Jam labai patiko, jog mano piešinys puikiai atspindėjo tos dainos idėją, tai pasitikėjo manimi ir šį kartą.
Iš sulaukto dėmesio „La limonado“ ir atsiliepimų atrodo, kad man ir dabar pasisekė perteikti norimą dainos nuotaiką!
– Kiek ilgai teko dirbti prie šio projekto? Kas buvo sudėtingiausia?
– Tikriausiai žmonės tikisi įprasto atsakymo, kad buvo sudėtinga animaciją daryti, jog ji reikalavo daugiausiai darbo, ar pats kūrybinis procesas, ką nupiešti prie kiekvienos dainos teksto eilutės…
Iš tikrųjų man buvo keblumų piešti. Aš mėgstu labiau piešti žmones ir nelabai teko praktikuotis su kitais dalykais. Nuo dailės mokyklos laikų jau beveik 5-eri metai praėjo. Turėjau susirasti daug paveiksliukų ar nuotraukų, tinkamų mano vizijai, kad galėčiau remtis jais. Tai yra ypač sudėtinga, kai įsivaizduoji labai specifinę situaciją ar kampą, kurią nori iliustruoti.
Ne paslaptis, jog dailininkai „kopijuoja“ atvaizdą ne vien tapant realistiškus natiurmortus, portretus ar peizažus. Todėl nupiešti, kas atrodo natūralu akiai, net tokius paprastus piešinius, užtruko apie mėnesį, nes dar sugalvojau ne šiaip papiešti, kaip Vidmantas prašė, bet dar įdėti gyvybės ir žaismingumo su minimalia animacija.
– Ar senelio Zenono Meškausko pomėgis fotografijai turėjo įtakos jūsų pasirinkimui kurti menus?
– Spėju, jog taip! Vis tiek viskas eina per genus – tiek tėvai truputį menininkai, tiek iš kitos giminės pusės buvo muzikantų. Be to, senelis visada siūlo ir skatina mane „pagaudyti kadrų“, kai einame kartu pasivaikščioti, net nuo mažens.
Aš tikrai nepabijau kartais pafotografuoti, tik man labiau patinka analoginė fotografija, kaip juostinė ar momentinės nuotraukos. Ne vieną kartą skolinausi iš senelio juostinius fotoaparatus…
Trumpai tariant, jei nebūčiau gimusi šioje giminėje, tai abejoju, kad būčiau tokia meniška siela, kokia dabar esu!