„Portfolio“ meno galerijos savininkės Lijanos Judickaitės kvietimu Biržuose viešėjo išskirtinių kvepalų ir kosmetikos kūrėjas, parfumeris iš Izraelio Michel Or. Susitikime su biržietėmis jis pasakojo apie parfumerio darbo subtilybes, kuo skiriasi įprasti kvepalai nuo nišinių, kiek kvepalų turi turėti moteris, ir atskleidė, kuo kvepia Lietuva. Su charizmatiškuoju parfumeriu kalbėjomės prieš pat renginį.
– Papasakokite apie save: kur gyvenate, kaip atradote aistrą kvapams ir jų kūrybai ir kokie keliai atvedė į Lietuvą?
– Esu Michel Or. Michel – tai senas žydiškas vardas, nors daugelis mano, kad esu prancūzas. Mano vardas Michel reiškia „panašus į Dievą“, o prancūziško vardo reikšmė – prašantis Dievo. Aš dažnai kreipiuosi į Dievą klausdamas, kas aš esu. 30 metų gyvenu Izraelyje. Izraelyje man visada buvo įdomu, nes norėjau save išbandyti įvairiose srityse. Buvau kulinaras, maišiau įvairius produktus ir ruošiau skanų maistą. Net restoraną buvau atsidaręs. Po to baigiau operos režisieriaus specialybę ir daug metų stačiau spektaklius. Režisieriai taip pat „maišo“ žmones, pjeses, žodžius. O paskui man norėjosi išbandyti naują sritį ir aš užsiėmiau kosmetika. Atidariau savo fabriką ir šiandien parduodu savo kurtą kosmetiką 24 pasaulio šalyse. Kai išmokau kurti gerą kosmetiką odai ir ėmė sektis, mane sudomino kvapai. Skonis, spalvos ir kvapas yra kūrybos elementai. Man visada patiko eksperimentuoti, fantazuoti ir todėl mano gyvenime atsirado parfumerija. Kvapai tapo mano pomėgiu. Prieš trejus metus sutikau savo gyvenimo meilę ir persikrausčiau į Londoną. Dabar mano gyvenimas yra tarp Londono ir Izraelio. Lietuva į mano akiratį pateko prieš 10 metų. Į Lietuvą atvykau atsitiktinai ir iš karto pajutau, tarsi čia būtų mano šaknys. Mano seneliai gyveno kažkur Ukrainoje, Lenkijoje, kažkur šalia buvo, nes Lietuvą pamilau iš karto iki tokio lygio, kad Klaipėdoje nusipirkau namus. Aš net gaminu lietuvišką maistą ir truputį moku lietuviškai, mėgstu lietuvišką muziką. O biznis Lietuvoje atsirado visai neseniai, kai radau savo bendramintę ir pilnavertę partnerę Editą Vigelytę. Galvojame net apie fabriko atidarymą čia, Lietuvoje. Kurtume kvepalus, kurių pagrindas būtų lietuviški žolynai, lietuviški kvapai, lietuviškas gyvenimo būdas.
– Ar turite mėgstamus kvepalų kūrėjus, mokytojus?
– Jie visą laiką keičiasi. Vienas iš mėgstamiausių – Thierry Mugler, Tom Ford, bet jis nėra kvepalų kūrėjas, jis kuria konceptą. Galima paminėti Chanel, bet man vis tiek labiau patinka tokie subrendę kvapai. Dabar mano mėgstamiausias brendas – brangus, jį sunku rasti įprastose parduotuvėse, jis neturi vieno autoriaus, vieno parfumerio, jį kuria grupė žmonių. Tai – Initio.
– Kuo skiriasi nišiniai kvepalai nuo kitų, esančių prekybos centruose?
– Mes esame apsupti kvapų. Kvapas ir spalva yra kiekvieno marketingo pagrindas. Be kvapo mes šiandien nieko neparduotume. Prieš dvejus metus susirgau kovidu ir dvi savaites nieko neuodžiau. Labai išgyvenau. Pavyzdžiui, noriu rinkti grybus, o miško kvapo nejuntu. Noriu išgerti puodelį kavos, o ji tiesiog karti. Kiekvienas žmogus gali padaryti eksperimentą: paimti juodo šokolado plytelę, užspausti savo nosį, ir padėti šokoladą ant liežuvio. Ir nieko nepajusi, išskyrus kartumą. O būtent kvapas, pupelių kartumas ir vaizdas pakelia mums nuotaiką, gamina serotoniną ir nuo to mes tampame laimingi. Viskas, kas sudaro kvapą, susideda iš molekulių. Paprastesniuose, pigesniuose prekybos centrų kvepaluose mes pajuntame vanilę, jazminą ar apelsiną. Ir šie nuostabūs kvapai mums negali nepatikti. Bet tai vadinamieji plokštieji kvapai. Mūsų smegenys greitai prie jų pripranta ir greitai pavargsta. Tokie kvapai nebrangūs, lengvai pagaminami. Jie ilgai nesilaiko. Bet mes juos galime puikiai naudoti. Gerai turi kvepėti dušo gelis, indų ploviklis, žvakės, kol dega, buto aplinka. Jei švaros priemonės kvepės cheminiais elementais, kurie tuos indus išplauna, kvapas nebus malonus. Jų užduotis – nesukelti odos problemų ir suteikti sekundinį malonumą.
Nišinė parfumerija veikia kitaip. Ji kuria paveikslą. Ji kuria prisiminimus, lygius ir su kiekvienu žmogumi draugauja skirtingai. Nes ji sudėtinga, ji kontaktuoja su mūsų oda. Geri kvepalai ant kiekvieno žmogaus „skamba“ kitaip. Neįmanoma sutikti kambaryje žmogaus, kuris kvepėtų taip pat, kaip tu, nors jis pasikvėpinęs tais pačiais kvepalais ir tuo pačiu jų kiekiu. Kiekvienas turime skirtingą kūno temperatūrą. Nišiniuose kvepaluose yra paslėpta idėja. Ta idėja gali mums patikti ar nepatikti, tikti ar netikti. Skoniui ir spalvai draugų nėra.
Jei ant tavęs gerai „skamba“ kvepalai iš „Maximos“ ar kitos paprastos parduotuvės, tai tau pasisekė, nereikia mokėti daug pinigų. Bet dažniausiai mes norime nustebinti save ir aplinkinius išskirtinumu. Mes galime atpjauti gabalėlį odos, apsukti apie ranką ir bus puiki apyrankė. Bet vis tiek ji bus vaikiška. Bet jei tą odą papuošime kokiais nors brangiais akmenukais, bus meno kūrinys. Tas pats ir su parfumerija. Pati svarbiausia paslaptis – tai sudėtinių dalių kokybė, nes būtent sudedamosios dalys viską ir padaro. Aišku, dabar Kinija vadovauja visai rinkai, bet vis tiek jų kokybės lygis nepasiekia to, kurio norėtųsi. Jei norime, kad kvepalai ilgai „grotų“, reikia brangių ingredientų. Ji brangesnė dar ir todėl, kad gaminama nedideliais kiekiais. Kuo daugiau buteliukų pagamini, tuo kvepalai pigesni. Nišiniai kvepalai visada yra autorinis darbas.
– Kaip atrodo parfumerio darbo diena?
– Įsivaizduokite, kad einate lauku ir renkate gėles. Surinkote puokštę pienių. Tai – nuostabi geltona puokštelė, kurią galima padovanoti mergaitei iš vaikų darželio. Šios puokštės kvapas mums primena pavasarį. Einate toliau tuo pačiu lauku. Prie puokštės nutarėte pridėti šakelę alyvų. Ir štai – neįprastas derinys: gėlių ir krūmo. O paskui jūs tą puokštę sugalvojate pamerkti į didžiulį veltinį, kurį nudažėte auksine spalva. Ir jums išėjo kažkokia neįprasta ikebana kaimo stiliumi. O paskui dar pridėjote neįprastą šaknį. Ir štai – jau meno objektas.
O paskui suprantate, kad pienės greitai nuvys, o alyva dar kurį laiką kvepės. Galima padaryti balansą, kad ir viena, ir kita gyventų ilgai. Bet veltinį kažkaip neįprasta dovanoti, todėl galima padaryti kokią nors vazą iš medžio. Tokiais eksperimento, derinimo metodais pasidaro tai, kas stebina: kaip jūs tai padarėte? Kokia neįprasta idėja… Taip dirba ir parfumeris, tik vietoj veltinio ir gėlių jis naudoja įvairius ingredientus, įvairius flakonus. Jis fantazuoja. Tai labai panašu į kulinariją, į bet kokią meno rūšį, ir net į tai, kaip mes renkamės drabužius.
– Apie ką kalba jūsų kurti kvepalai, kam jie skirti?
– Visada „uniseksas“ – kvapas, tinkantis ir vyrui, ir moteriai. Kvapas su kiekvienu žmogumi žaidžia skirtingai. Yra vyrų, kuriems labai tiks rožės, o yra šiuolaikiška moteris, pasipuošusi odine brangia rankine, odiniais batais, kuriai puikiai tiks odos kvapas. Ji – odinė, o ne gėlių moteris. Dabar nėra šimtu procentų feministiškos moters ir šimtu procentų raumeningo vyruko. Todėl aš visada galvoju apie visus. Mano kurtuose kvapuose visuomet atsispindi prisiminimai. Aš labai mėgstu odos kvapą todėl, kad vaikystėje šalia buvo batų taisyklos, kur visada kvepėjo klijais, oda, o dabar tokių dirbtuvių nebėra. Senus batus mes išmetame ir perkame naujus. Man labai patinka bakalėjų kvapas, kur kvepia duona, močiučių kepiniais, tešla, todėl kvepaluose atsispindi kažkokios naminės natos.
Neseniai vienas mano pažįstamas paprašė: sukurk man kvepalus, kurie kvepėtų kava. Pagalvojau: kaip nuobodu. Dabar visur kvepia kava. Verčiau sukurti išskirtinį kvapą. Visai neseniai sukūriau kvepalus, kurie kvepia žaliais pomidorais. Aš juos pavadinau „Seksas už daržinės“. Man tai primena bobutės kaimą, kelmus žalių pomidorų ir dilgėlių, senelio išlietus tepalus garaže ir pirmą bučinį už daržinės. Taip kvepėjo mano pirmasis bučinys. Kaskart mes vis patenkame į naujus prisiminimus. Pavyzdžiui, patenki Londone į kokį nors priėmimą, kur renkasi labai turtingi žmonės, ir ten vyrauja šampano kvapas, kokių brangių kvepalų aromatas, ir kyla noras sukurti ką nors auksinio ir blizgančio.
Izraelyje yra savaitė per metus, kai žydi citrusiniai medžiai, jazminai. Bet ten tas kvapas toks karštas, prakaituotas ir dėl to labai seksualus. Ir visi vaikšto pusnuogiai, valgo humusą ir apima toks jausmas, kad kažkas į orą išliejo per daug kvapų. O Lietuva kvepia cigaretėmis ir nupjautais dobilais. Ir dar Lietuva kvepia bažnyčia, mira, sena mediena. Ir tie kvapai mane varo iš proto gerąja prasme.
– Ar yra kvepalų etiketas, kurio privalome laikytis?
– Nevartočiau to žodžio „etiketas“, nes visi mes darome tai, kas mums patinka. Reikia atsižvelgti į aplinkybes.
Jei jūs dirbate mažame biure ir aplinkui daug žmonių, tai ir patys geriausi pasaulyje kvepalai suerzins jūsų kolegas. Jie pradės dažnai prie jūsų atidarinėti langus. Tada reikia į tai atkreipti dėmesį, ir sumažini kvepalų koncentraciją. Nereikia persistengti.
– Kiek buteliukų skirtingų kvepalų reikia turėti moteriai?
– Taisyklės nėra, bet yra nuotaika. Man nusibosta tas pats kvapas. Protas taip yra sutvarkytas, kad mes nevalgysim nuo ryto iki vakaro tos pačios sriubos. Mes norime skirtingo maisto. Yra išprotėjusių kolekcininkų, pas kuriuos šimtai buteliukų kvepalų. Aš visuomet turiu keturis ar penkis kvapus. Ir nuolatos kažkas iš šios kompanijos išeina, kažkas ateina. Mano protas reikalauja originalumo. Tokio kvapo, kuriuo kiti nekvepia. Būna, kad ant kažko pajauti kvapą ir užsimanai tokio, kaip pas tą žmogų. Bet kai pats pabandai, supranti, kad tau toks kvapas netinka.
– Kiek pats esate sukūręs skirtingų kvepalų?
– Parduotuvėse galima rasti penkis kvapus, kurie parduodami visame pasaulyje, ir tai yra mano autorinis darbas. Idėjų ir formulių turiu apie 50. Bet kiekvieną kvapą paleisti į prekybą brangiai kainuoja. Reikia pirkti buteliukus, etiketes, kainuoja gamyba… Vienu sykiu mažiausia reikia pagaminti 1500 buteliukų.
– Jūs gaminate ne tik kvepalus, bet ir kosmetiką?
– Kosmetika – atskira linija. Nuo kosmetikos viskas ir prasidėjo.
Mes gaminame profesionalią medicininę kosmetiką, kuri niekuo nekvepia. Mūsų kosmetika kvepia ingredientais, kurie ją sudaro. Kvapai kosmetikoje, tai – alergenas odai. Moterys mėgsta aromatą, bet mes jo nededame. Jei norite aromato, prašau, yra kvepalai. O kremą, kuriame gausu mineralų, vitaminų, kvapas tik sugadins.
– Kur Lietuvoje galima rasti jūsų kvepalų, kosmetikos?
– Kosmetika Lietuvą pasiekia po truputį. Pirmiausia ja prekiauti pradėjome didžiosiose valstybėse: Kinijoje, JAV. Lietuvoje buvo sunku rasti distributorių. Kvepalų galima rasti kiekviename Lietuvos mieste esančiuose butikuose su „Remarc by Michel Or“ ženklu. Biržuose jų galima įsigyti galerijoje „Portfolio“.
– Didžiuosiuose prekybos centruose jūsų kvepalų nėra?
– Manau, kad gal ir bus. Kai sukursime pigų, bet gerą kvapą.
– Ar jums patinka Biržuose?
– Žmonės važiuoja į Šveicariją ir nežino, kokia Šveicarija čia, jiems po langais. O kokia švara mieste. Fantastika.
– Ką norėtumėte pasakyti biržietėms?
– Patarti nelabai mėgstu. Tai – mokytojų ar psichologų užduotis. Manau, kad biržietės ir visos lietuvaitės yra labai gražios, moka savimi pasirūpinti, mėgsta gražius daiktus, gražų maistą, gerus kvapus. Tokio puikaus maisto kaip Lietuvoje niekur nėra. Anglijoje labai populiarus maisto prekių tinklas vadinasi „Lituanika“.
Ir visi valgo lietuvišką maistą. Linkėčiau, kad lietuvaites visada suptų jų verti, geri ir puikios kokybės daiktai.
– Ačiū už pokalbį.
Editos Mikelionienės ir „Portfolio“ nuotr.
