Biržų krašto muziejaus „Sėla“ organizuotame konkurse „Žmonės, kūrę ir kuriantys Biržus“ dalyvavo dešimt rašančiųjų. Gegužės 31 d. laureatams įteiktos muziejaus ir muziejininkų dovanos.
Dėkingumo rašte parašyta: „Tegul Radvilų Biržai Jums būna artimi, savi. Tegul Biržų žemė, Lietuvai ir pasauliui išauginusi Joną Meką, Mantą Kvedaravičių, Jokūbą Šerną, Alfonsą Petrulį, Mamertą Indriliūną, Antaną Macijauską, knygnešius – ir Jums būna įkvėpimo, ištikimybės žemė“.
Lietuvių kalbos mokytojoms, kurios mokė, konsultavo – Adelei Samulionienei ir Neringai Simonavičienei padėkota už tai, kad padeda savo mokiniams atrasti kelius ir žmones.
Tekstus vertino Rugilė Audenienė, Dalia Kėželienė, Edita Lansbergienė ir Irutė Varzienė.
5 – 8 klasių rezultatai: Biržų „Atžalyno“ 7 klasės mokinė Goda Lukšaitė – I vieta už rašinį (laišką) apie savo senelį motokrosininką Narsutį Balčiūną. Biržų „Atžalyno“ 7 klasės mokinio Karolio Flenderio tarmiškas rašinys apie senelį pelnė II vietą, o „Atžalyno“ penktoko Eimanto Vaičikonio tekstas apie Laimą Aukštuolienę – trečioje vietoje. Ačiū mokytojai Neringai Simonavičienei.
9 – 12 klasių grupėje: Mindaugas Domarkas – I vieta, Emilija Mikalauskaitė – II vieta, Atėnė Kregždaitė – III vieta. Visi jie yra Biržų „Saulės“ gimnazijos gimnazistai, visi rašė apie Joną Meką, jų mokytoja Adelė Samolionienė.
Suaugusiųjų grupė: Gabrielė Brazauskienė – I vieta (esė apie Mamertą Indriliūną), Liuda Prunskienė – II vieta (rašinys apie Povilą Jakubėną), Giedrė Mičiūnienė – II vieta (rašinys apie kunigą Stanislovą Krumpliauską), Reda Kiselytė – III vieta (rašinys apie Kazį Binkį).
Konkursas buvo skirtas Lietuviško žodžio, spaudos atgavimo 120-osioms metinėms. Taigi, baigiamajame renginyje pasikalbėjome žodžio, kalbos, lietuvybės, tapatybės temomis prie A. Macijausko žemėlapio, skaudžių tremties reliktų, sporto ekspozicijos trofėjų, XVII a. Biržų kunigaikštystės žemėlapio. Ir galbūt kada nors kas nors parašys ir apie šio konkurso dalyvius, kurie reflektuodami praeitį irgi kuria Biržus.
Irutė Varzienė, Biržų krašto muziejus „Sėla“
Konkurso pirmosios vietos laimėtojos Gabrielės Brazauskienės rašinys
Mamertas Indriliūnas ir aš
Vieną naktį pirštu perbraukiau per mėnulio smailes ir akimirksniu iš piršto ištryško kraujo lašas. Tamsoje jis taip stebuklingai nušvito, lyg ryškus prisiminimas! Jei tu esi mano šviesa, kada aš žvelgiu į dangų, tuomet aš norėčiau būti tavoji šviesa, tau žiūrint žemyn…
Dažnai prisimenu švytintį kraujo lašą – visą gyvenimą augau žinodama, kad giminėje turėjome Lietuvai svarbių žmonių. Mamertas ir Jonas Indriliūnai buvo mano močiutės broliai, mūsų giminės šviesa. Jie augo Gataučių kaime, Biržų rajone, dviejų galų sodyboje, ten, kur prabėgo mano gražiausia vaikystė – bėgiojant po vėsią žolę, valgant skaniausius saldinius obuolius ar einant link griovio, pilno kvepiančių čiobrelių ir bičių.
Mamertas Indriliūnas (1920 – 1945 m.) jau nuo mažens buvo labai gabus, anksti skaityti išmoko. Mano a. a. močiutė Akvilė Indriliūnaitė – Zubienė, Mamerto ir Jono sesuo, užrašė savo prisiminimuose: ,,Kunigas Šimonėlis ir įkalbėjo tėvelį, kad leistų Mamertą mokytis“. Kadangi mokslai anuomet buvo brangūs, tik Mamertą išleido į mokslus, o jo brolis Jonas liko kaime ūkininkauti. Nauja aplinka, bendraminčiai ir mokytojai padėjo atsiskleisti išskirtiniams Mamerto gabumams.
Mano močiutė Akvilė visada taip gražiai apie savo brolius kalbėdavo, o ypač apie Mamertą. Kada močiutė persikraustė į Biržus, į naują butą, šalia mano tėvų namų, tapau dažna jos lankytoja. Jos namuose stovėdavo didelė lentyna, pilna knygų ir nuotraukų albumų. Aš vartydavau tas knygas, savaip nuskęsdavau. Kai kurios iš jų buvo užsienietiškos su labai išraiškingu Mamerto Indriliūno parašu. Visada galvodavau, kad gražiau rašyti niekas nemoka. Mamertas it kaligrafas pasižymėdavo savo brangiausią turtą – knygas. Visai neseniai atradau susikaupimo perskaityti Virginijaus Gasiliūno parengtą knygą ,,Mamerto Indriliūno raštai“. Vienas iš išlikusių Mamerto laiškų sukėlė šypseną – Mamertas buvo labai netaupus – nemokėjo taupyti, tad visus pinigus išleisdavo naujoms knygoms, net kai suplyšo jo kostiumas, laiške jis guodėsi, kad vėl knygų prisipirko, o naujas švarkas dar palauks: ,,Šiaip pinigus greit prašvilpiu, tik knygų visokių prisipirkioju“. Kodėl skaitydama šypsojausi? Nes elgiuosi lygiai taip pat – kartais būna labai sunku nenusipirkti dar vienos knygos…
Minėta V. Gasiliūno knyga leido daugiau pažinti močiutės brolį. Niekada nebuvau girdėjusi, kad jis turėjo ,,kiškio dantis“, tai dar vienas mūsų panašumas. Skaitydama knygą, pradėjau daugiau domėtis Mamertu – ieškoti jo nuotraukų, aplankyti vietas, kuriose įvyko svarbūs jo gyvenimo momentai. Kai kurie keliai ir mano pėdomis praminti. Abu baigėme Biržų ,,Saulės“ gimnaziją (buvusią Biržų gimnaziją), dažnai nuvykstu prie Gerkiškių paminklo, pastatyto žuvusiems partizanams, ir uždegu dvi žvakutes – už abu brolius, kurie kovojo už Lietuvą, už tokią šalį, kokią turime šiandien.
Ne tik dėl partizaninio judėjimo išliko ryškus Mamerto prisiminimas, bet ir dėl jo literatūrinio kelio – kūrybos, vertimų, recenzijų, straipsnių, iš kurių pats žymiausias – ,,Vinco Mykolaičio – Putino lyrikos kelias“. Aš dažnai pagalvoju: o, kad Mamertas būtų buvęs gyvas! Aš būčiau jam skaičiusi savo eilėraščius, o jis man patartų, nukreiptų, kaip rašyti geriau. Mes būtume nagrinėję užsienio kalbas, galbūt skaitę vienas kitam itališkai… Kartais man trūksta tokio žmogaus, su kuriuo galėčiau groti tą pačią melodiją, tad man belieka pakelti akis į dangų. Gal todėl jis dar labiau ypatingas? Gal todėl ir mano kūryboje galima surasti daugybę dangaus kūnų simbolių, sapnų, iliuzijų?
,,Sprogo mėnulis
Ir visa žemė nusiklojo žvaigždėm…“
(G. Brazauskienė)
Vardo ,,Mamertas“ reikšmė turi atskirą istoriją – jo vardas reiškia Marsą arba iš lotynų k. išvertus – ,,pasišventusį karo dievui Marsui“. Kaip pasakoja romėnų mitologija, Marsas pasirodydavo mūšio lauke. Jis buvo vadinamas karo dievu. Lygiai, kaip ir Mamertas, buvo partizanų grupelės vadas – nepabūgęs žiaurios realybės, stojo ginti savo žemės, savo kalbos ir žmonių. O, jei tik būtų turėjęs Marso skydą ir išlikęs gyvas, kartu su visais! Visgi, 1945 metais žuvo Leliškiuose, palikdamas savo paslėptas knygas, savo laiškus, vertimus, recenzijas, kurias skaitydama aikčiojau – kas parašyta prieš daugiau nei septyniasdešimt metų, gyva ir tikra šiandien.
Mamertas Indriliūnas – mano šviesa, mano močiutės brolis, man amžiams gyvas. Jis buvo labai drąsus ir ta drąsa mane visuomet įkvepia. Kartais sunku suvokti, kiek daug visko sutilpo jo jaunystėje, jo karštoje širdyje. Ir nors mes niekada nesusitikome, o mūsų gyvenimai prasilenkė laiku, aš lieku amžiams dėkinga, jog šiandien galiu laisvai rašyti, skaityti, kurti ir keliauti literatūros keliu.
Kaip galiu ko nors bijoti, kai tu esi mano Marsas, Mamertai?