ŠR pašnekovas – Nemunėlio Radviliškio bendruomenei vadovaujantis verslininkas Vytautas Švykas.
Vytauto Švyko vardas siejamas su sėkmingo verslo bendrove UAB „Švykai“. Tai yra viena iš didžiausių Lietuvoje kompanijų, teikiančių specializuotas tiltų remonto, pramoninių objektų remonto ir kt. paslaugas. Įmonės įkūrėjai – broliai Vytautas, Gediminas ir Mindaugas. Tai Nemunėlio Radviliškyje gyvenančios Stanislavos ir Povilo Švykų šeimos atžalos. Medikės ir policijos pareigūno šeimoje augo keturi vaikai, iš kurių vyriausia ir vienintelė dukra Birutė. Ji – žinoma mokslininkė biogenetikė. Informatikos, civilinės inžinerijos studijas baigę broliai subūrė puikią verslo komandą.
Vytautas – vyriausias iš brolių, buvęs ilgametis bendrovės „Švykai“ vadovas, dabar dažnai matomas gimtinėje ir, kaip sako pats, dabar gyvena tarp Kauno ir Biržų.
„Verslas suformuotas, mūsų verslą dabar valdo profesionalūs vadybininkai, samdomi motyvuoti, energingi direktoriai, tai galiu sau leisti ir dalyvauti Biržų krašte vykstančiuose renginiuose“, – šypsosi vyras. Jo taiklius pastebėjimus ar drąsias, be užuolankų išsakytas pastabas jau spėjo pastebėti renginių dalyviai.
Pasak Kauno politechnikos institute informatiką studijavusio Vytauto, dar besimokydamas jis pradėjo dirbti amerikiečių įmonėje, turėjusioje įtakos jo asmenybės formavimusi.
„Daug pasaulio apkeliavau, ši įmonė formavo modernų požiūrį į žmogų, verslą, jo valdymą, pagrindines vertybes ir į daugelį kitų dalykų“, – sako laiko pokalbiui su ŠR skyręs V. Švykas.
– Augote mūsų krašte gerai žinomoje, gerbiamoje šeimoje. Ką galėtumėt pasakyti apie vaikystėje įgytus vertybių pagrindus?
– Labai geras klausimas. Daugiavaikė šeima – tai viskas apie bendradarbiavimą, kai kartu gyvena daug ir skirtingų žmonių. Šeima labai stipriai formavo pagarbą žmogui, konfidencialumą profesijai. Turint mintyje su daugybe žmonių dirbusių tėvų profesijas, namie niekada negirdėjome apšnekant kitų žmonių. Taigi, šeimoje augo pagarba žmogui, pagalba silpnesniam, altruizmas. Jautėme didelį skatinimą domėtis, mokytis, siekti. Ypatingos tėvų kontrolės nejutome. Tai buvo sąmoningas skatinimas, diegiant suvokimą, kad esame patys už viską atsakingi.
– Trys broliai, skirtingi charakteriai, vienas kitą papildę žiniomis, energija, subūrę verslo komandą, užauginę organizaciją, suformavę valdymo struktūros pokyčius…
– Dabar esu apmąstymuose, ką toliau daryti, kaip toliau save realizuoti.
– Jūsų grįžimas į Biržų kraštą – dviguba meilės (gimtinei ir čia gyvenančiai žmonai Vaidai) išraiška?
– Meilė žmonai. Vienareikšmiai. Kartu mes jau penkerius metus, ketverius iš jų – santuokoje.
– Kur jūsų daugiau – Kaune ar Nemunėlio Radviliškyje, kur yra ir žmonos gimtinė?
– Dabar manęs daugiau čia.
– Tai ar nebus taip, kad vieną dieną išviliosite ir žmoną į Kauną?
– Nemanau, kad lengvai pavyktų. „Čia aš esu aš“, – sako man Vaida. Ji – pedagogė, lituanistė.
Manau, kad tai yra pats prasmingiausias pasaulyje darbas. Ugdyti jauną žmogų ir tą daryti atsakingai, siekti, kad užaugtų kritinį mąstymą turintys žmonės, – absoliuti misija. Pradžių pradžia. Šalies ateities kūrimo kodas – švietime. Ekonomisto Adam Smith knygos „Tautų turtas“ (XVIII a. pabaigos veikalas, laikomas pirmuoju modernios ekonomikos veikalu pasaulyje – aut. past.) esmė – tauta yra turtinga tiek, kiek jos žmonės turi gebėjimų kažką sukurti, padaryti. Minėtas veikalas pakeitė Europos, gal net pasaulio vystymąsi suvokimu, mąstymo perversmu, jog šalies turtas yra ne tai, ką gali užkariauti, atimti, bet tai, ką gali sukurti. Tautos turtas yra išsilavinę, kuriantys žmonės.
– Ar dabartinėje politinėje mūsų krašto aplinkoje pastebite žmonių, kurių išsilavinimo spragos trukdo kritiniam mąstymui, bet pranašų, gelbėtojų ieškantys žmonės tokius renka į įstatymus kuriančias institucijas?
– Ieškoti pranašų, gelbėtojų visais laikmečiais siekė visos tautos. Ir šiuo atžvilgiu, manau, niekas nėra pasikeitę tuo požiūriu, kad užuot laukę tų gelbėtojų mes patys turėtume kažką daryti. Čia išlenda žmogus asmenybės momentai, kad į save atsigręžti yra labai sunku. Reikia labai didelės stiprybės, kad save pažintum, pripažintum. Tarkim, kad esi tingus, kad kažko nemoki ir kad yra žmonių, kurie daugiau išmanantys… Jeigu nebūsi pakankamai emociškai stiprus, tokia tikrovė gali žlugdyti, atsiranda pranašų laukimas. Jeigu tu gebi objektyviai vertinti save, savo gebėjimus, išsikeltus tikslus, tai tu ir nelauki tų pranašų. Tai yra daugiau ne apie išsilavinimą, o apie vidinę žmogaus išmintį – išmintingai stebėti save ir aplinką… Jei apie laukiančius pranašų, tai negali tų žmonių kaltinti – gali tik stebėti ir stebėtis, kad tie dalykai įvyksta. Ir, kaip bebūtų, gerbti daugumos nuomonę.
– O jei kalbėtume apie mažumą, jos teisių ir nuomonių gerbimą…
– Kol tu esi daugumoje, tai viskas ok, faina. Tačiau niekada žmogus nežinai, kada ir dėl kokių priežasčių tu atsidursi vienoj ar kitoj mažumoj. Čia yra mąstymas vienu ar kitu žingsniu į priekį. Jeigu aš, būdamas daugumoje, negerbiu mažumos nuomonės, atsidūręs mažumoje pagarbos irgi nesulauksiu. Tai yra priežastis, kodėl būdamas daugumoje turiu gerbti mažumą. Be abejo, jos potekstė gali būti įvairi. Kodėl mes išskiriam vieną mažumą, kodėl viena mažuma yra svarbesnė už kitą? Jos vienodai turėtų būti svarbios. Jeigu mąstome selektyviai, atsirinkinėjame, tai nesame iki galo sąžiningi.
– Nepagarbos išraiškas matome diskusijose, susidūrus skirtingoms pažiūroms ar nuomonėms.
– Bendravimas su tokiais pat kaip tu pats tavęs nepraturtina, nesuteikia nieko nauja. Čia jau lyg pokalbis su savimi… Pokalbis su kitu žmogumi, tegu ir aštrus, praturtina. Kaip kitas (pašnekovas) tai priima, tai čia jau kitas dalykas. Tavo pasirinkimas – ar tokį pokalbį priimti kaip dovaną, kurioje tu dalyvauji. Pats save kartais pagaunu dėl pykčio, kad kitas žmogus turi kitokią nuomonę. Ir čia reikia mokytis – turime visi mokytis klausytis kitos nuomonės, diskutuoti.
Yra nuomonė, yra ir žmogaus įžeidinėjimas, nepagarba. Turime gerbti žmogų – tai yra vertybių klausimas. Tolerancijos žmogaus negerbimui negali būti – čia yra labai aiški riba. Kitaip mes tampame patyčių visuomene, jei ne keičiamės nuomonėmis, o tyčiojamės vienas iš kito.
– Juk būna atvejų, kai tu turi „kirsti“ – kad toji riba nebūtų peržengta… Jūs pats esate griežtai kirtęs reaguodamas į vieno žinomo žmogaus elgesį, savo kalbomis laviravusį ant patyčių iš valstybės ir jos skirtingų piliečių ribos…
– Jeigu tai prieštarauja valstybės sutartoms vertybėms, nustatytoms Konstitucijoje ar teisės dokumentuose, turime būti kategoriški. Tokiai nuomonei neturi būti tolerancijos. Čia yra labai įdomus dalykas, į kurį norėjau atkreipti dėmes. Kuo tu daugiau žinai, tuo supranti, kad mažiau žinai, tuo labiau abejoji. Įdomu tai, kad tie žmonės, kurie mažiau žino, patys turi ir reiškia labiau užtikrintą nuomonę. Tai yra toks fenomenas. O tolerancijai ribos turi būti. Iki kada mes turime toleruoti? Štai čia tos nuomonės ir susitarimo, kultūros, tradicijų klausimas. Yra dalykų, kurie nepriimtini, ir tada mes turime sakyti „stop“ – taip negali būti.
– Pakalbėkime apie nuotaikas po prezidento rinkimų, laukiant Seimo rinkimų ir prognozes.
– Mūsų žmonės per daug tikisi, sudeda lūkesčius, viltis į konkrečius žmones, konkrečius politikus. Ir po to nusivilia. Taip nuolat kartojasi per kiekvienus rinkimus. Bet demokratinė valdymo sistema taip ir sudėta, kad vienas žmogus negalėtų nieko pakeisti. Čia yra tokia tiesa, kad ne vienas žmogus gali kažką keisti.
Tai mano nuotaikos geros ir puikios. Aišku, kalbant apie prezidento rinkimus, atsirado įvairių nuomonių. Buvo tikrai akivaizdžių nuomonių apie tikrai prokremliškus kandidatus, kurie surinko nemažai balsų. Lyg tai būtų kokia nors naujiena ar netikėtumas. Čia tiesiog yra ne tų kandidatų, o žmonių išsilavinimo, Lietuvos ir artimo užsienio istorijos žinojimo problema. Keista, jog nedaugelis žino, kad Suomija kaip valstybė pirmą kartą pradėjo egzistuoti tik 1918 metais. Ir kad Suomija laimėjo Žiemos karą prieš Rusiją 1939 metais, o vėliau buvo priversta mokėti reparacijas Rusijai kaip užpuolikė, nors užpuolikė tai Rusija buvo.
Akivaizdžiu istorijos nežinojimu, kritinio mąstymo trūkumu, išminties stoka naudojasi įvairūs kandidatai… Žmogus turėtų suvokti, kad nereikėtų rinktis kandidatų, kurie skatina tavo pyktį, emocijas. Tie, kurie nori tavimi pasinaudoti, žadins tavo pyktį, žais tavo nuotaikomis, jausmais ir taip darys įtaką tavo sprendimams.
– Kuo Biržai aplinka, nuotaikomis, emocijomis, jūsų akimis, yra išskirtiniai?
– Labai reikšmingų skirtumų turbūt nėra. Bet matau vieną ryškesnių – tai provincialumas: kai vienas kitą labai pažįsta, labai dažnai susitinka, apie vienas kitą turi išankstinę nuomonę. Tokia aplinka atrodo kaip didelė itališka šeimyna su savo intrigomis. Politine prasme? Iš pradžių, kai aš tik atvažiavau iš Kauno, man atrodė, kad čia vykdomi politiniai eksperimentai. Ir tokia nuomonė buvo susidariusi, kad tokie eksperimentai vykdomi tik Biržuose, kad čia yra daugiau minkštosios galios įvedimo ir manipuliavimo būdų. Vėliau pasidomėjus aiškėjo, kad ir kituose regionuose vykdomi tie patys eksperimentai. Reikia būti labai naiviam, kad manytum, jog kitos valstybės nedaro įtakos regionuose… Tereikia skaityti istorijos vadovėlius, kaip LDK laikais buvo papirkinėjami bajorai dėl vetavimo teisės… Tai jeigu papirkinėjimai vyko prieš kelis šimtus metų, tai kas dabar pasikeitė?
Labai naivu būtų galvoti, kad čia nedaromas vienas ar kitas poveikis.
Bet Lietuva atsilaiko – mes, lietuviai, esame tikri šaunuoliai. Esame NATO nariai, mūsų kryptis aiški – eurointegracija, mes esame gavę daug naudų ir žmonės tą supranta. Aišku, yra problema, kad daug kas jaučiasi nusivylęs. Bet reikia būti budriems ir suvokti, kad yra konkurentų, kurie tos pažangos nenori ir stengiasi skatinti nepasitenkinimo nuotaikas.
Vienas žymus psichologas yra analizavęs smurto reiškinį, temą – pavyzdžiui, kodėl yra smurtas prieš moterį, kodėl vyksta karai. Pagrindinė mintis tokia – tada, kai tu matai, kad kitas deda pastangas, mokosi ar dirba ir jam sekasi, o pats, būdamas tingus, pradedi pykti, tiesiog jį mušti – neleidi, kad jis būtų pranašesnis. Čia klasika tokia…
– Apie karą Ukrainoje… Yra atmetančių mintį apie brutalų Rusijos smurtą ir kartojančių Kremliaus mintį, kad tas karas išprovokuotas Vakarų ar Amerikos. Kaip vertintumėte tai, kad viešai tokią mintį išsakančio politiko bendražygė, partijos lyderė pelno ypatingą Prezidento dėmesį ir, kaip pastebėta žiniasklaidoje, buvo jo porinkiminės nakties veidu. „Pats Prezidentas ne kartą džiaugėsi šios partijos parama…Kai jis kalba apie Lietuvos užsienio politiką, apie Ukrainą, atrodo, ko daugiau reikia. Bet kai pamatai, kokie žmonės kartais jį supa ir jam tai patinka, apninka rimtos abejonės“, – rašoma didžiųjų informacijos kanalų politinėse apžvalgose.
– Galvoju, kad Prezidentas labai aiškiai ir konkrečiai ne vieną kartą debatuose yra pasisakęs už absoliučią eurointegraciją ir kad Europa yra NATO. Ir mūsų dauguma tiesiog balsavo už tai. Balsuodami už Gitaną Nausėdą mes kartu pasakėme, kad esame tik už NATO, mes esam Europos Sąjunga. Ir taip sykiu mes esame labai griežtai ir konkrečiai, kaip ir Gitanas Nausėda, pasisakę, kad privalome viską daryti – remti, siųsti, kovoti, kad Ukraina laimėtų. Tad jeigu mes džiaugiamės, kad išrinkome Prezidentą, tai iš tikrųjų mes, jau kaip tauta, džiaugiamės tuo, ką jis yra labai aiškiai pasakęs. Jeigu mes kaip tauta džiaugiamės, kad pabalsavome ir išrinkome Prezidentą, tai, kaip ten bebūtų, iš tikrųjų mes džiaugiamės tuo, kad remiame Ukrainą. Nes, priešingu atveju, už Gitaną Nausėdą nebūtume balsavę.
Balsavome visa tauta. Tai dabar netgi toji minima aplinka irgi turi susiprasti, ką Prezidentas sakė. Ir aplinkai yra labai aiškus signalas, kad jie privalo gerbti tautos valią.
– Iki šiol niekas, kandidatavęs į Prezidentus, nebuvo taip aiškiai susijęs su rėmėjų įvairove, tarp jų – ir partine.
– Matote, toks yra šio Prezidento pasirinkimas – įtikti visiems. Prezidentas tą pasirinko, mes balsavom ir nekvestionuojam – rinkimai įvykę, sprendimą padarėm ir rezultatas yra. Ir dabar turime gerbti patys savo pasiektą rezultatą.
– Ar įmanoma visiems įtikti?
– Ne, niekada neįmanoma įtikti visiems ir nemanau, kad tai yra siekiamybė.
Reikia džiaugtis, kad galime rinkti Prezidentą iš skirtingų kandidatų, skirtingų nuomonių. Ir tauta pasirinko. Ir tai yra ne apie tikėjimą, o apie demokratinį procesą. Ar Prezidentas pakeis savo nuomonę, ar kažką kita darys, laikas parodys. Kol kas mes žinome aiškiai išsakytą kryptį, už kurią mes, tauta, ir balsavome.
– Ką manote apie rinkimus JAV, galimą D. Trumpo pergalę ir galimą įtaką Europai.
– Be abejo, Amerika yra didelė valstybė ir visada turi įtaką. Bet vėlgi reikia atsiminti, kad Amerikoje Prezidentas, koks jis būtų, vienas negali kažko nuspręsti. Šalies valdymo modelis yra toks, kad toje šalyje prezidentas yra renkamas kaip vyriausybės vadovas – premjeras. Jis atstovauja vykdomajai valdžiai, yra valstybės ir vyriausybės galva, ginkluotųjų pajėgų vadas. Įstatymų leidžiamoji valdžia – Kongresas, susidedantis iš Atstovų rūmų ir Senato. Prezidentas vykdo tai, ką nusprendė Atstovų rūmai ir Senatas. Tuo tarpu Rusija – atvirai teroristinė valstybė. Ji tokia buvo šimtmečiais. Jos tikslas yra ne sukurti, o užkariauti ir atimti. O nepaklusnius – išvežti ar kitaip su jais susidoroti.
– Vienas mūsų politikas, pats kandidatavęs į Europos Parlamentą, atvirai sako, kad nereikia remti Ukrainos, nes mes tokiu būdu skatintume valstybės, jos turtų užgrobimą. Esą turtinga Ukraina neturi priklausyti nei Rusijai, nei Europai. Ir, anot šito politiko, ES – tai yra siekimas valstybių užvaldymo.
– Čia jau nieko negali pasakyti – kiekvienas mąstantis žmogus turi pagalvoti ir susivokti, ar tai yra teisinga, ar ne. Susivokti, kokioje realybėje gyvename, ar galima pateisinti agresiją, nesvarbu, ar ji būtų prieš vieną žmogų, šeimą, ar šalį. Smurtas gali būti skatinamas pastangomis sustabdyti visuomenės švietimą apie teisingumą, aiškinant iškreiptas tiesas apie vienus ar kitus svarbius dokumentus. Taip stabdomas progresas. Kažkas gali būti suinteresuotas mūsų progreso stabdymu. Tamsią visuomenę lengviau valdyti ir tuo suinteresuotų jėgų netrūksta. Reikia būti naiviam, kad tikėtum, jog mes šioje pakrantėje esam niekam neįdomūs, kai tuo tarpu jau buvome kelis kartus okupuoti. O kas dabar pasikeitė, kad negalėtume būti okupuoti ir vėl? Todėl turime būti budrūs.
– Žiūriu į jūsų nuotraukas, dvelkiančias laisvo žmogaus dvasia. Dauguma nuotraukų – iš kelionių. Jose – ir bičiuliai, ir mylimi žmonės. Ar Vytautas Švykas yra kelionių žmogus? Žmonos Vaidos sieloje jūs įžiebėte ir kelionių aistrą? Kokią kelionę vadintumėte labiausiai palietusia jūsų sielą?
– Manau, esu keliautojas, tyrinėjantis pasaulį. Taip, Vaida susižavėjo kalnais ir kelionėmis. Esminė kelionė buvo 4-oje klasėje, kai klasės auklėtojas Saulius Kubiliūnas išsivedė mus į pirmą pėsčiųjų žygį – tada supratau, koks pasaulis didelis ir įdomus, kad keliausiu. Šiandien esu aplankęs visus žemynus, išskyrus Antarktidą.
– Ačiū už pašnekesį. Tegu visose gyvenimo kelionėse (net į Antarktidą!) lydi artimų žmonių sielų šiluma.
