Biržietį Rimantą Valintėlį galima vadinti įkyruoliu, neturinčiu ką veikti pensininku ir pan., ką ir daro kai kurie valstybės tarnyboje ar įmonėje dirbantys specialistai. Tačiau į devintą dešimtį įkopęs vyras tiki, kad pilietinis reiklumas ir aktyvumas yra vienintelis kelias į nedulkėtą biržiečių gyvenimą.
Valdžios rūmuose lankosi dažnai, nes turi tikslą
Rimantui Valintėliui nesiliauja širdį skaudėti dėl Vytauto gatvės atkarpos. Šioje gatvėje gyveno ir senatvės sulaukė jo tėveliai, dabar gyvena dukra. Biržai keičiasi ir gražėja, tačiau Vytauto gatvėje nuo 65 namo iki pat ligoninės pokyčių nėra. Nebent tai, kad vieni gyventojai dar labiau paseno ir nebeišgali gatvės šalia savo namų valdos tvarkyti. Tik dūšioje tebegyvenanti pareiga ir atsakomybė prieš savo miestą kai kuriuos senolius verčia samdyti žmogų, kad jis miesto gatvę nors prieš šventes aptvarkytų – nušluotų, apšienautų.
„Taip neturėtų būti, kad pagrindinė miesto gatvė šitaip būtų palikta be elementaraus valymo“, – sako Biržus atsakingai mylintis vyras. – Aš, ko gero, dabar pateisinu jauną šeimą, kuri nei gatvės prie savo namų valo, nei žolės pjauna. Jie pademonstravo tokį požiūrį į miestą, kaip ir mūsų valdžia“.
R. Valintėlis rodo spaudos publikacijas, kuriose jis jau daug metų kalba apie padėtį Vytauto gatvėje. Dėl to jis dažnai užsuka ir į Savivaldybę. Nori, kad ten tarnaujantys žmonės nepamirštų žmonių problemų. Šiuo atveju Vytauto gatvės, kuria nuolat juda statybines medžiagas ar kitus dulkančius krovinius vežantis sunkiasvoris transportas.
Rimantui keista, kai jam Savivaldybės specialistai šiuo klausimu siūlo kalbėtis su kitomis institucijomis ar įstaigomis. Žmogaus įsitikinimu, už miesto tvarką ir švarą juk pirmučiausiai atsako šeimininkai – arčiausiai žmogaus esanti savivaldos struktūra.
„Gal ir jums keista, kad aš ten į tuos rūmus labai dažnai vaikštau, tačiau esu išsikėlęs uždavinį – siekti, kad Vytauto gatvė būtų bent valoma“, – sako R. Valintėlis.
Žmogus supranta, kad šaligatvių įrengimas ir gatvės rekonstrukcija gali būti tolimas dalykas, tačiau gatvės valymas neturėtų prilygti nepasiekimai svajonei. Tuo labiau kad vieną gatvės pusę valanti bendrovės „Biržų komunalinis ūkis“ mašina nuvažiuoja iki ligoninės ir atgal grįžta jau pakeltais šepečiais.
Vieną pusę šluoja Savivaldybė, kitą „prižiūri“ valstybės įmonė
Situaciją su Vytauto gatve galima vadinti tikrai anekdotiška.
„Komunalinis ūkis“ pagal sutartį valo tik tą gatvės pusę, kurioje yra šaligatvis. Tai dešinioji pusė. Tiesa, pasak seniūnės, gatvę nuvalyti galima tik tada ir ten, kur nestovi automobiliai.
Kairioji pusė – valstybės įmonės „Kelių priežiūra“ rūpestis. Šis rūpestis „valdiškai“ reglamentuotas: valymas priklauso du kartus – pavasarį ir rudenį. Tie kartai, kai po R. Valintėlio apsilankymo Savivaldybėje kažkieno rūpesčiu kelininkų greideris gatve pravažiavo ir apie toną purvo išvežė, oficialiai galimai nesiskaito.
Ar sutapimas, ar ne, tačiau sykį greideris dulkes ir purvą stumdė po to, kai R. Valintėliui pavyko pasikalbėti su mero patarėja Lilija Vaitiekūniene.
„Ji man paliko tikrai kultūringo žmogaus įspūdį. Tiesiog rado laiko išklausyti, suprasti – o tai jau labai svarbu. Eiliniam žmogui šito labiausiai ir trūksta“, – sako R. Valintėlis.
Vyras labai norėjo pasidalyti ir kitu maloniu įspūdžiu. Jis – apie miesto seniūnijos darbą ir reakciją į jo pranešimą apie šiukšlių sankaupą kapinėse. R. Valintėlio nuomone, miesto seniūnė Kristina Undzėnienė turi puikų ir iniciatyvų padėjėją – ūkio reikalų specialistą Egidijų Šukevičių.
Jeigu tokio požiūrio laikytųsi visi savivaldoje dirbantys žmonės, daugybė problemų pajudėtų ir įveiktų kartais specialiai, iš nenoro veikti kuriamą biurokratijos baubą.
Ar šluoti gatvę – misija įmanoma?
Ar įmanomas savivaldybės institucijų, politikų pastangų rezultatas, kad būtų valoma visa Vytauto gatvė, o ne tik jos viena pusė? Tarkim, gal galimas sutarties su „Biržų komunaliniu ūkiu“ pakeitimas? To ŠR teiravosi savivaldybės administracijos direktorės Jurgos Bagamolovienės.
Įdomu buvo ir tai, kokios perspektyvos (laiko atžvilgiu) Vytauto gatvės dalyje įrengti šaligatvius toje pusėje, kur jų nėra.
Atsakymas, kurį atsiuntė viešųjų ryšių specialistė Vaida Klepeckienė atrodo labai panašus, kokius Savivaldybėje gaudavo ir R. Valintėlis.
„Jūsų klausime minima Biržų miesto Vytauto g. dalis priklauso AB VIA Lietuva (valstybinės reikšmės kelias), todėl apie galimybę ten įrengti šaligatvius reiktų teirautis AB VIA Lietuva atstovų.
Savivaldybei šio objekto (šaligatvių) įrengimas būtų labai brangus, nes valstybinės reikšmės kelyje reiktų įrengti ir paviršinių nuotekų tinklus, todėl praktiškai tektų atstatyti visą kelio dangą, o gal net ir pagrindus. Nusprendus įgyvendinti projektą, Savivaldybė (greičiausiai) tą turėtų padaryti 100 proc. savo biudžeto lėšomis.
Biržų miesto Vytauto g. (ir jūsų minima AB VIA Lietuva priklausanti jos dalis) yra prižiūrima rangovo UAB „Biržų komunalinis ūkis“, su kuriuo Savivaldybė yra sudariusi sutartį, pagal patvirtintą grafiką, kiek tą leidžia galimybės, dėl toje gatvės dalyje nuolat statomų automobilių ir kitų transporto priemonių“.
Tai Savivaldybės administracijos vadovybės žodis.
Turėtume džiaugtis, kad iš viso valo?
Savivaldybės atsakymo įspūdį dar labiau pastiprino pokalbis su seniūne K. Undzėniene.
Anot jos, nereikia ieškoti problemų, kur jų nėra.
Seniūnė paaiškina, kad pagal Savivaldybės ir UAB „Biržų komunalinis ūkis“ sudarytą sutartį valomos tik tos gatvės, kuriose yra šaligatviai ir borteliai. Dar seniūnė pareiškė, kad Savivaldybė iš viso galinti nevalyti nei Vytauto, nei Respublikos gatvės, nes jos yra ne savivaldybės, o valstybinės reikšmės.
Klausimas atviras – kokios reikšmės (valstybinės ar vietinės?) yra tose gatvėse gyvenantys žmonės ir jų keliamos problemos? Ir kiek kainuotų sutarties pakeitimas, kad būtų šluojama pagrindinė į ligoninę vedanti miesto gatvė ir toje dalyje, kur nėra nei bortelių, nei šaligatvių?
