Apie medikus, emigravusius iš Lietuvos dėl geresnių darbo sąlygų ir didesnio užmokesčio, viešojoje erdvėje galima išgirsti itin dažnai. Visgi, Lietuvoje yra ir kiek kitokių pavyzdžių. Gydytojas akušeris ginekologas Darius Jaseliūnas emigracijoje praleido 14 metų. Visus šiuos metus pagal specialybę jis dirbo Danijoje. Tačiau prieš keletą mėnesių su visa šeima nusprendė grįžti į Lietuvą.
Ir grįžo dirbti ne į sostinę. Šiuo metu gydytojas dirba Respublikinėje Panevėžio ligoninėje ir vadovauja visam Akušerijos ir ginekologijos skyriui. Šiame skyriuje ir susitikome, o gydytojas papasakojo apie savo darbo patirtį Danijoje bei Lietuvoje, taip pat apie pacientus ir medicinos sistemų skirtumus.
– Kaip sugalvojote pasirinkti ginekologijos sritį? Atrodo, kad čia daugiau moterų nei vyrų.
– Sakyčiau, kad tai buvo gana netikėta daug kam. Kai jau reikėjo pasakyti savo pasirinkimą, kažkaip pagalvojau, kad man tiktų šis darbas. Tai buvo netikėta, specialiai tam nesiruošiau, buvo spontaniškas pasirinkimas, dėl kurio nesigailiu.
– Baigęs studijas dirbote Vilniuje, po to Danijoje ir dabar Panevėžyje, taip?
– Ne, dirbau Žemaitijoje – Kretingoje, Klaipėdoje, Telšiuose. Telšiuose 6 metus buvau Akušerijos – ginekologijos skyriaus vedėjas, iš ten išvažiavau į Daniją. Ten prabuvau 14 metų. Bet man atrodo, kad laikas prabėgo tikrai labai greitai.
– Kokia yra Danijos medicina? Ar ten medicina nemokama, ar daugiau mokamų paslaugų?
– Danijos medicina yra gerai organizuota, gerai aprūpinta. Medicinos personalas turi geras socialines garantijas. Yra viešosios įstaigos ir privačios klinikos. Tačiau jos sudaro labai nedidelę dalį, didžioji dalis pacientų gydomi valstybinėse įstaigose. Labai retai pacientas moka pats. Gydantis privačiai dažnai moka draudiminiai fondai. Nustatytas toks modelis, jog jei žmogus negali gauti tam tikro gydymo, kurio jam reikia per valstybės numatytą laiką, jis gali kreiptis į privačias klinikas ir valstybė sumokės už jo tyrimus ar operaciją. Pats irgi esu pasinaudojęs šia galimybe. Toks modelis tikrai veikia. Tačiau taip pat, kaip ir Lietuvoje, yra eilės, trūksta specialistų, žmonės, norėdami patekti pas specialistus, laukia mėnesius. Bet pacientai yra kitokie, jie kantresni, sutinka laukti. Be to, šeimos gydytojai yra labai stipri grandis.
Jie atlieka pirminį paciento ištyrimą ir gydymą. Šeimos gydytojas yra truputį ir terapeutas, ir chirurgas, ir ginekologas bei vaikų gydytojas ar net psichiatras. Šeimos gydytojas nustato pirminę diagnozę, jei kažkas neaišku ar reikia specializuoto gydymo, siunčia toliau. Danijoje žmonės nebijo keisti darbo vietos, ypač jei nori išmokti kažko naujo, mato patrauklias galimybes tobulėti. Sudaromos sąlygos dirbti kituose miestuose, yra daug gydytojų, gyvenančių sostinėje Kopenhagoje, bet kasdien važiuojančių dirbti į kitus miestus už 100 ar daugiau kilometrų. Valstybė kompensuoja dalį kelionės išlaidų per mokesčių sistemą. Regioninės ligoninės darbuotojams netgi organizuoja transportą lengvatinėmis sąlygomis. Pavyzdžiui, du kartus per dieną važiuoja autobusas, reikia sumokėti simbolinį mokestį, bet tave nuveža ir parveža.
– Bet ir Danijoje yra specialistų trūkumo problema? Lietuvoje ji irgi opi, ypač regionuose.
– Taip, kažkada buvo padarytos reformos atsižvelgiant į geografinį išsidėstymą, gydymas tapo labiau centralizuotas. Yra daug didelių miestų, neturinčių ligoninių, bet pacientai yra vežami ar važiuoja patys į ligonines už 30, 40 ar daugiau kilometrų. Kai kurios ligoninės funkcionuoja kaip filialai.
Specialistų trūksta ne tik periferijoje, bet ir arčiau didžiųjų miestų esančiose ligoninėse. Gydytojai dažnai migruoja, ieško naujų galimybių.
– Ir pasiteisino tokios reformos?
– Iš pacientų pusės, kiekvienas turbūt norėtų turėti ligoninę kitoje gatvėje ar bent jau savame mieste, kad būtų galima greitai gauti kvalifikuotą pagalbą esant reikalui. Bet iš valstybės pusės, manau, tai pasiteisino. Valstybė taupo, skaičiuoja, strateguoja ir galvoja, kas būtų geriau – ar išlaikyti daug mažų ligoninių, ar turėti mažiau ligoninių, bet gerų, teikiančių kokybiškas paslaugas.
– Lietuvių pacientai, kaip pasakoja gydytojai, labai mėgsta užsiimti savigyda, nemėgsta cheminių vaistų, mieliau renkasi homeopatiją ar žolinius preparatus. O kokie yra danai kaip pacientai? Ar jie klauso gydytojų, pasitiki?
– Danijos pacientai yra kaip ir visa jų visuomenė – pasitiki autoritetais, valstybe, valdžia, gydytojais. Pasitiki ligoninėmis, kurios yra šalia ar kurios priklauso pagal jų gyvenamąją vietą. Niekas per daug nereiškia savo nepasitenkinimo, jei reikia važiuoti į ligoninę už 20–40 km, nekelia reikalavimų, kad nori būtinai gydytis tik dideliuose centruose. Tiesiog pasitiki sveikatos apsauga, kokia ji yra. Nors, žinoma, kartais pasitaiko išimčių.
– Atrodo, kad iš Lietuvos medikai kaip tik emigruoja, ieško geresnio gyvenimo Skandinavijoje, o jūs iš ten grįžote į mažą miestą. Kaip taip nutiko, ar buvo kažkoks lūžio taškas?
– Vaikai auga, dukra jau turėjo pradėti eiti į pirmą klasę. Norėjome, kad vaikai augtų savo šalyje, taisyklingai kalbėtų ir rašytų lietuviškai, suprastų savo tautinį identitetą. Tai mus ir sugrąžino. Išvažiavau iš čia norėdamas pamatyti pasaulį, išmokti kažko naujo, gauti naujų įspūdžių. Manau, kad išvažiavimas pasiteisino „su kaupu“. Retkarčiais galbūt reikia nebijoti pakeisti aplinką kardinaliai, naujos teigiamos patirtys yra tikrai didelė vertybė.
– O jūsų negąsdina, kad grįžote į tokį mažą miestą?
– Panevėžys nėra mažas miestas, kol nuvažiuoju į „Babiloną“, stebiuosi, kiek visko daug čia yra (juokiasi). Įvertinęs logistiką, ligoninės galimybes bei būsimojo darbo pobūdį, darbo pasiūlymas Panevėžyje man pasirodė patraukliausias.
– Kaip manote, ar Lietuvai įmanoma susigrąžinti emigravusius medikus? Ar išvis įmanoma sustabdyti tokį procesą?
– Manau, kad jei pakiltų bendras pragyvenimo lygis, būtų sutvarkyti mokesčiai, atlikta sveikatos apsaugos reforma ir pakiltų atlyginimai, tai ir būtų paskata grįžti. Kai gauni gerą atlyginimą už mėgstamą darbą ir turi geras socialines garantijas, kai dirbi griežtai normuotomis valandomis ir kai viršvalandžiai yra apmokami, kai nereikia dirbti keliuose darbuose, tai turbūt ir yra subalansuota gerovė. Žinoma, viskas priklauso nuo šalies, kurioje gydytojai dirba. Galiu kalbėti tik apie Daniją.
– Kalbant apie akušerijos ir ginekologijos kliniką Panevėžyje, kaip suprantu, turite nemažai specialistų? Dažnai girdžiu, jog moterys nori gimdyti didesnėse klinikose Vilniuje ar Kaune, nes ten daugiau gerų specialistų.
– Jei gyvenate Panevėžio apskrityje, tikrai važiuokite gimdyti į Panevėžį. Turime viską, ko reikia, klinikoje dirba apie 18 gydytojų. Dedame visas pastangas ir savo darbą atliekame gerai. Pacienčių pasitikėjimas skatina mus tobulėti.
– Iš Lietuvos išvažiavote prieš 14 metų, ar per tą laiką dabar matote kokius nors pokyčius gydymo įstaigose?
– Matau didelius pokyčius. Gydymo standartai, metodikos, aparatūra yra panašios kaip Danijoje. Tai tikrai teigiami pokyčiai.
– Ačiū už pokalbį.
Gabrielė Grinkaitė
