Ilsisi seni laukų padargai:
arklas, dalgis,
rankos ir akėčios.
Rodos, kad jau nebėra kur eiti.
Rodos, kad nėra jau
kuo stebėtis.
(Just. Marcinkevičius)
Birželio 22 d., šeštadienį, Dukurnių kaime, esančiame Biržų r. Papilio seniūnijoje, tvyrojo neįprasta nuotaika. Čia sugrįžo iš miestų ir miestelių buvę kaimo gyventojai, jų vaikai ir vaikaičiai. Susitikimas prasidėjo toje vietoje, iš kur negrįžtama, tai Dukurnių kaimo kapinaitėse. Kapinių šventė – žvilgsnis į Amžinybę. Pagarba mirusiems – krikščioniška tradicija.
Evangelikai liuteronai mirusiuosius prisimena ir pagerbia susirinkdami į kapinių šventę. Išėjusiųjų artimieji vasarą, paskirtą dieną, aplanko kapines ir jose kartu su kunigu meldžiasi ir gieda. Ši šventė – ne tik mirusiųjų prisiminimas, bet ir susitikimas su giminėmis ir laikas susimąstymui apie savo gyvenimo prasmę. ,,Kas gieda – dvigubai meldžiasi“. Giesmių tekstai organizatorių atspausdinami, kad visi mokėtų žodžius. Dievo žodžiu ir vardu šioje šventėje kalbėjo Biržų evangelikų reformatų-liuteronų parapijos klebonas Rimas Mikalauskas. Kartu su kunigu visi prisiminė išėjusius artimuosius, kurių jau daugiau niekada nepamatys kasdienybės kelyje. Tiek daug guodžiančių ir viliojančių tiesų, kurių taip reikia mūsų amžiui, yra čia, jos laukia mūsų širdžių atliepimo, kviečia atsiversti ir pradėti naują gyvenimą.
Buvusieji ir esami šio kaimo gyventojai ir svečiai buvo pakviesti į A. A. Juodgudžių sodybą, kurią taip gražiai puoselėja dukros: Laima Juodgudytė ir Olga Juodgudytė-Kizienė su vyru Antanu, kuris sėkmingai ūkininkauja Juodgudžių ūkyje. Šventę organizavo Satkūnų bendruomenės pirmininkė Jūratė Trečiokienė. (Ji tikrai neabejinga šiam kaimui dar ir todėl, kad jos sutuoktinis Rimantas kilęs būtent iš čia). Jūratė savo įžanginiu žodžiu pradėjo antrąją šios šventės dalį. Renginio vedėja buvo pristatyta Jūratė Garnelienė, Biržų kultūros centro folkloro vadovė. Retas renginys Biržų miesto šventėse apsieina be šios iškilios, meniškos asmenybės. Taigi dvi Jūratės linksmino visus susirinkusiuosius, kurie kartu jautė tėviškės trauką ir prisiminė „žydinčią jaunystę“. Susitikime dalyvavęs Biržų evangelikų reformatų-liuteronų parapijos klebonas Rimas Mikalauskas savo jautriais žodžiais priminė akimirkos svarbą, bendrystę, jos išsaugojimą ir puoselėjimą. Juk šventės yra gyvenimo dalis, kur gera būti kartu, pasikalbėti, iš naujo susipažinti.
Šventę Jūratė Garnelienė pradėjo kanklių melodijos skambesiu. Kanklės – tai tautinis instrumentas, kuris gali lygiuotis į bet kurį klasikinį. Kodėl būtent apie kankles? Atsakymas būtų toks: iš Dukurnių kaimo yra kilęs žymus penkiastygių kanklių savininkas Jonas Plepas. (Plačiau apie jo veiklą galima susipažinti Biržų „Sėlos“ muziejuje). Satkūnų bendruomenės atstovai: O. A. Kiziai, J. R. Trečiokai, E. A. Jankūnai, pagerbdami kanklininko atminimą, sutvarkė sodybos vietą apie paminklinį akmenį, pasirūpino nauju užrašu.
Trumpą kaimo istoriją papasakojo bendruomenės pirmininkė Jūratė Trečiokienė. „Čia mūsų namai, čia viskas gerai“. Palinkėjo nuotaikingai švęsti kraštiečių susitikimą. Šventės dalyvius linksmino ne tik vedėja Jūratė Garnelienė, bet ir iš šio kaimo kilęs muzikantas Vladas Klova. Pasakojo, jog sunkiai atsiskiria su armonika, ištisai vežiojasi bagažinėje kaip patį nepamainomą daiktą.
Vladas priklauso Panevėžio folkloro ansambliui „Raskila“. Anksčiau joks kaimo susibūrimas, jokia gegužinė neįvykdavo be šio meistriško žmogaus grojimo. Vladas kartu su Jūrate muzikavo, visus linksmino grodami bei dainuodami. Vyko ir chorinis dainavimas, kurio metu skambėjo „Giminių“ daina. Visą popietę skambėjo dainos, ilgai bendrauta prie suneštinių vaišių stalo.
Susirinkusieji pasakojo nuotaikingus prisiminimus, džiaugėsi matydami vieni kitus. Organizatoriai pagerbė šventės šeimininkus, įteikdami nuotrauką, kurioje švytėjo jų tėvų sodyba, ir dekoratyvinį medelį, kurį teks puoselėti, jis bylos apie šio susitikimo akimirkas ir žmones, kurie puošė šią šventę.
Kaip ir viskas turi pradžią ir pabaigą, taip ir ši šventė. Žmonės atvyko pabūti kartu, tad ilgai dar kartos prisiminimų žodžius, patirtas įspūdis šildys. Sustabdytos akimirkos liko nuotraukoje.
Tai tokie esame mes, šio Dukurnių kaimo žmonės.
Čia mūsų šaknys, čia mūsų stiprybė. Kur begyventume, kur benublokštų mus likimas, bet mūsų šaknys čia, nepalaužiamos. „Gera čia gyvent ir mirti. Gera vargt čia…“ (J. Aistis).
