Aštuoniasdešimties metų ribą perkopęs sporto entuziastas Mykolas Barauskas neketina pasiduoti. Jis planuoja ir toliau aktyviai sportuoti.
Klaipėdoje gyvenantis vyras savo gimtadienio švęsti atvyko į Biržus – čia, iš kur jis kilęs, kur yra jo giminaičių bei draugų ir kur ant Radvilų tvirtovės pylimų stovi jo namas.
Pati brangiausia taurė
Sausio 13 dieną biržiečiui Mykolui Barauskui suėjo 81 metai. Ta proga į redakciją jis atnešė praėjusių metų lapkričio mėnesį iškovotą Lietuvos orientacinio sporto varžybų pirmosios vietos laimėtojo taurę. Ją laimėjo iki 80 metų amžiaus grupėje.
Šios varžybos vyko Palangoje ir truko dvi dienas.
Orientacinio sporto varžybose amžiaus grupės keičiasi kas penkerius metus. Mykolas pasakoja, kad jo amžiaus grupėje orientacinio sporto atstovų vis mažėja.
Varžybose, kur, pasak Mykolo, iškovojo pačią jam brangiausią taurę, amžiaus grupėje buvo trys dalyviai – vienas jaunesnis už jį, kitas vyresnis.
Dabar, kai vyras perkopė į devintą dešimtį, žino, kad tokio amžiaus dalyvių orientacininkų varžybose bus tik du.
Mykolas įsitikinęs, kad Biržuose Lietuvos čempiono taurių, kurias būtų iškovojęs tokio amžiaus žmogus, daugiau niekas neturi.
Užsiiminėti orientaciniu sportu vyras pradėjo 1987 metais. Perskaitė, kad Klaipėdos miesto parke vyks orientacinio sporto varžybos. Pabandė, ir patiko.
Dalyvauti varžybose jis pradėjo 1995 metais. Iškart pradėjo laimėti įvairius prizus.
Dabar jo kolekcijoje – 250 įvairiausių apdovanojimų ir 50 taurių.
Neleidžia pasiduoti
Mykolas sako, kad sportas jam neleidžia pasiduoti ir saugo „nuo Alzhaimerio“. Judėjimas lavina, stiprina fiziškai.
Anot Mykolo, negalima „sugriūti“, reikia kiekvieną dieną keltis, lyja ar sninga, eiti į mišką ir sportuoti.
Varžybų metu reikia galvoti apie tai, kad nepasimestum, susiorientuotum aplinkoje ir pasižymėtum tam tikrame nustatytame punkte.
„Bėgi vienas, turi kovoti su savimi. Juk aplink žmonių nėra ir nematai tave galinčio aplenkti varžovo. Bet įveiki save ir judi į priekį“,- kalbėjo amžiaus nepaisantis ir aktyviai sportuojantis žmogus.
Jis sakė tikįs, kad bėgs ir varžybose dalyvaus dar ne vienerius metus.
Prieš penkiolika metų jis dalyvavo orientacinio sporto varžybose Australijoje. Tuomet vyriausiam varžybų dalyviui buvo 106 metai.
Mykolas mano, kad ir jam amžius ribų neturi. Ir dabar jis žiemą čiaužo su pačiūžomis, o vasarą važiuoja su riedučiais.
Kitoks gimtadienis
Mykolas Barauskas pasakojo apie savo gimimo dieną, kuri yra sausio 13 – ąją.
Ketvirtadienį atsikėlęs aštuntą valandą ryto ant palangės uždegė žvakutę kovojusiems ir gynusiems Lietuvos laisvę atminti.
Išvakarėse Klaipėdoje dalyvavo 8 kilometrų bėgime nuo Girulių bokšto iki rajono savivaldybės.
Vyras neslėpė, kad po 1991 metais įvykusios sausio 13 – osios jo gimimo diena yra kitokia. Dažniausiai ją švenčia su žmonele vadinama sutuoktine Regina. Nes nebėra draugų, daugelis išėjo Anapilin arba nebeturi sveikatos.
Paprastai jis savo gimtadienį švenčia ne tikrąją savo gimimo dieną, bet kitądien arba savaitgalį.
Ir šįkart jis šeštadienį žadėjo gimtadienio proga susitikti su savo svainiu, buvusiu bibliotekos direktoriumi Juozu Enskaičiu ir jo anūku.
Pašnekovas labai gerai prisimena ir savo 50 – ąjį gimtadienį. Tąkart jubiliejų restorane atšventė savaite anksčiau, nes buvo pasigirdę kalbų, kad gali stipriai kilti kainos.
Vyras neslėpė, kad tomis dienomis buvo nuojauta, kad kažkas turi įvykti.
Sausio 13 – osios naktį iš lovos jį išvertė pažįstamojo skambutis. Šis ragino keltis ir skubėti į miestą, nes „rusai puola“.
Mykolas skubėjo į miestą budėti prie Klaipėdos savivaldybės pastato, kur rinkosi ir kiti patriotiškai nusiteikę miestelėnai. Jis neslėpė iš namų tuo metu pasiėmęs ir „ginklą“ – peilį, jei prireiktų ginti Lietuvos laisvę…
Pasak Mykolo, daug jo draugų tą naktį praleido ne gatvėje, bet „po antklodėmis“. Tokie, sako jis, laikui bėgant atsijoję…
Žiūri kitu kampu
„Vis tik iškovojome Laisvę, kuria didžiuojuosi. Manau, viskas mūsų šalyje yra gerai. Ir dabartinė valdžia elgiasi teisingai. Ir Gabrieliaus Landsbergio politika labai gera. Tyčiojamasi, kad Lietuva prieš Kiniją išstojo kaip musė prieš dramblį. Nereikia taip kalbėti“, – kalbėjo Mykolas Barauskas.
Pašnekovas mano, kad tie, kurie sako, kad ne už tokią Lietuvą kovojome, žiūri ne tokiu kampu.
„Rėkia, kad kolūkius Landsbergis sugriovė. Bet jei ne jis, kaži kas pas mus būtų, gal antra Baltarusija ar dar blogiau“, – kalbėjo Klaipėdoje gyvenantis biržietis.
Gimtinės žemės nebeatgavo
Mykolas gimė Biržuose. Jo tėviškė – dabartinio Biržų aviacijos sporto klubo teritorijoje. Tėvai turėjo 40 hektarų žemės.
„Sovietmečiu mūsų trobą nukėlė ir apgyvendino gyvenvietėje prie kepyklos. O toje vietoje padarė aerodromą“, – pasakoja Mykolas.
Šeimoje augo penki vaikai. Vėliau, jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę, sesės ir broliai pasiėmė „išvadas“ – leidimą į žemę. Bet žemės natūra buvusioje vietoje taip ir nebeatgavo.
Mykolas mokėsi Biržų gimnazijoje, vėliau J.Janonio vidurinėje mokykloje. Jis gerai prisimena direktorių Repšį, mokytojus Styrą, Šernienę, Šlekienę, Taurą, chorvedį Jakubauską. Auklėtojas buvo labai griežtas anglų kalbos mokytojas Vilimas.
Pasak Mykolo, visi mokytojai buvo mokiniams tikri pavyzdžiai.
Iš buvusių bendraklasių jis žino Biržuose gyvenančius tik du. Kiti išvažinėjo ar išėjo Anapilin.
M. Barauskas iš Biržų išvažiavo 1957 – aisiais. Kaune įgijo pramonės įmonių elektros įrengimų operatoriaus specialybę.
Ir pagal paskyrimą išvyko į Klaipėdą. Čia buvo visi privalumai: geras atlyginimas, bendrabutis… ir jūra.
Čia sutiko ir savo žemaitę žmoną.
Dievas Barauskams davė vieną dukrą Vitaliją. Ji šiuo metu gyvena Londone, dirba mokykloje mokytoja. Čia auga ir 12 bei 15 metų anūkai – Ernestas ir Erikas.
Dukra tėvams sako, kad ilgisi Lietuvos, bet kurį laiką, kol vaikai baigs mokslus, ji sugrįžti neplanuoja.
Tėviškė traukia
Mykolas Barauskas per savo gimtadienį sakė skubėjęs į tėviškę Biržus, kuri visuomet traukia.
Nelaukė pavasario, nes ateityje numatyta operacija ir kelionė į šiltus kraštus.
Labiausiai jam gaila, kad nebėra bičiulio, šviesaus atminimo Kęstučio Slavinsko, su kuriuo daug gražių valandų praleista…
Mykolas sako, kad pastaraisiais metais jį „sudrausmino“ pandemija. Nerengia įvairių susibūrimų ir juose nedalyvauja.
„Pasiskiepijau. Man pasisekė – nesirgau. Bet vengiu vaikščioti į susibūrimus. Jei pats nesisaugosi, niekas neapsaugos“, – sako Mykolas.
Biržiečiams jis siūlo stengtis atlaikyti pučiančius vėjus. Visomis prasmėmis – ir tiesiogine, ir perkeltine.
„Būkime už Lietuvą. Nepasiduokime visiems antivalstybininkų judėjimams“, – ragino Mykolas Barauskas.
