Kalbantis su Anglininkų kaime gyvenančiais sutuoktiniais 84 metų Renata ir 87 metų Viliumi Viederiais jie nė karto nepaminėjo žodžio „laimė“. Bet ji trykšte tryško iš poros, kai nevalingai vienas prie kito prisiglausdavo. Laimė spinduliavo ir iš su meile išpuoselėtų namų, pasakojimų apie staigmenas ir kavos gėrimą su nuolat apsilankančiais vaikais, marčiomis ir anūkais.
Ar ne laimė, kai pirmąjį savo artimiausio žmogaus apkabinimą prisimeni 65 metus? Jie tiksliai prisimena ir vieną svarbiausių gyvenimo datų, lyg tai būtų vykę vakar. Rugsėjo 23 dieną sueis 63 metai, kai pora atšventė vestuves.
Nusižiūrėjo dar prieš tarnavimą armijoje
Renata Klybaitė-Viederienė kilusi iš Beržinių kaimo. Trejais metais vyresnis sutuoktinis Vilius – iš Dominiškio. Juos skyrė tik vienas kaimas.
Pirmą kartą Vilius jauną mergaitę pamatė Anglininkuose vykusioje gegužinėje. Tuomet dar savo draugams nužiūrėjęs pasakė, kad šita graži merga užaugs. Bet jos nešokdindavo, nes tuo metu domindavo vyresnės merginos.
Vėliau jauni žmonės gegužinėje susitiko 1958-ųjų rudenį, kai Vilius grįžo atitarnavęs armijoje. Pamatė Renatą gegužinėje ir suprato, kad ji, jau užaugusi ir subrendusi, jam pati gražiausia.
Tąkart jis palydėjo Renatą iš šokių ir pirmą kartą apkabino. Tai buvo prieš 65 metus.
Pora draugavo dvejus metus. Susituokė, kai Renatai buvo 21-eri, Viliui 24 metai.
Viederiai prisimena, kad vestuvės buvo nedidelės. Liudininkais buvo jų draugai Janina ir Antanas. Atšventė pas Viliaus tėvelius jų gryčioje. Dėdė dar prakalbą pasakė.
Porai visuomet labai svarbu paminėti jų vestuvių jubiliejus. Smagiai su šeimos nariais atšventė vestuvių 50-metį. O 60-mečio atšvęsti negalėjo, nes tuo metu buvo kovido pandemija.
Apie uošvienę – tik geru žodžiu
Susituokę jaunavedžiai gyveno Beržinių kaime, pas Renatos mamą Juliją. Jos tėtis mirė 1954 metais nuo ligos. Mama Anapilin išėjo 1996-aisiais.
Vilius sako, kad jo uošvienė buvo pati geriausia, kokios tik galima būtų norėti. Ji niekada nesikišdavo į jaunos poros gyvenimą ir nenurodinėdavo, kaip vienu ar kitu atveju elgtis. Niekada su ja nebuvo susipykę.
Šeimos nariai bendrai dirbdavo įvairius darbus – sodindavo ir ravėdavo daržus, ruošdavo šieną gyvuliams. O pagrindinė šeimininkė namuose buvo mamutė.
Sudėtingas iš pradžių buvo šeimos gyvenimas. Nebuvo elektros, ją įvedė tik 1964 metų rudenį. Poros vaikai gerai prisimena, kaip pirmą kartą namuose buvo pastatyta dujinė – tuomet jam tokia graži liepsna pasirodžiusi…
1961 metais gimė sūnus Raimondas, 1964-aisiais – Audrius.
Sūnui vos suėjus 7 mėnesiams mama išėjo dirbti. Vaikelį auginti padėjo jos mama.
Renata prisimena, kad labai laukė vaikučio. Kai jis gimė, vis norėjo pervystyti.
Gimus vaikams sutuoktinių santykiai nepasikeitė. Tiesa, padaugėjo rūpesčių, nemigos.
Tėvai džiaugėsi, kad augdami broliai vienas kitą palaikė, nesipešė. Būdami mažučiai labai norėjo dirbti. Jie padėdavo namų ūkyje. Šeima laikė tris karves, reikėdavo joms ir pašaro parūpinti, ir jas perkelti, ir pamelžti.
Vėliau Viederiams kolūkis Anglininkuose pastatė namus. Į juos šeima persikėlė 1979 metais, kai vaikai jau buvo paaugę.
Atšventė daugybę vestuvių
Baigusi Geidžiūnų mokyklą Renata melžė kolūkio karves. Sako, labai norėjusi šio darbo.
Vėliau įsidarbino kolūkio raštinėje ir 35 metus dirbo kasininke-buhaltere. Specialių mokslų nebaigė – visko išmoko pati.
Tauniūnų kaime baigęs pradinę mokyklą Vilius tuometiniame J. Janonio kolūkyje dirbo vairuotoju.
Jaunas darbštus vyras buvo nepamainomas darbininkas. Rudeniop derliaus nuėmimo metu sėsdavo prie kombaino vairo. Jo nuotrauka ne kartą kabojo kolūkio garbės lentoje. Vyras už gerą darbą buvo apdovanotas įvairiais diplomais ir medaliais.
Didžiuodamasis Vilius prisimena, kad svarbiausia – šeima turėjo savo automobilį „Žigulį“. Jį kaip geras darbuotojas 1974 metais pirko pagal gautą paskyrą. Tais laikais tokius automobilius turėjo retas.
Automobiliu šeima važiuodavo į Palangą, Latviją apsipirkti, kartą net buvo numynę iki Minsko. Paprašius pavėžėdavo ir kaimynus. Yra tekę pavežti kunigą ir laidotuvėms – prisimena, tada partinė valdžia davė velnių, kad nežino, ką vežioja…
Bet svarbiausia – Viliaus prašydavo vežti vestuvininkus. Sako, tais laikais kaime vestuvių būdavo labai daug ir didelių. Anglininkų pirtis ūždavo bene kiekvieną savaitgalį. Vilius veždavo vestuvininkus, o vėliau baliuje prisėsdavo prie žmonos. Labai abu mėgdavo šokti – abiejų visos šventės atšoktos. Gaila, sako, sveikatos dabar jau tam nebėra.
Ir vestuvių tradicijos pasikeitusios. Ir muzika jose grojanti nebe ta, ne liaudiška, kokia senoliams kadaise patinkusi…
Didžiausias turtas
Renata ir Vilius Viederiai su meile kalba apie užgyventą didžiulį turtą. Raimondas su žmona padovanojo anūkus Renatą ir Aigą, o sūnus Audrius – Simoną ir Igną.
Sutuoktiniai džiaugiasi septyniais proanūkiais. Vyriausiai proanūkei jau 11 metukų, jauniausiam – 4 mėnesiai. Gaila tik, kad jis toli – Simona su šeima gyvena Norvegijoje.
Seneliai džiaugiasi, kad juos nuolat lanko vaikai. Dažniausiai pas juos atvažiuoja Biržuose gyvenantis Ignas su šeima. Jis atrūksta po kelis kartus per savaitę. Atveža tai pyrago, tai žmonos išvirtos sriubos paragauti.
Biržuose gyvenantis ir odontologijos klinikoje dirbantis Ignas džiaugiasi, kad senelis yra jo geriausias draugas. Jis anūką išmokė dainuoti, vairuoti traktorių ir gaminti alų. Šio alaus vyras gamina ir dabar, kai tik randa laisvą savaitgalį.
Labai dažnas svečias tėvų namuose yra ir sūnus Audrius, kurio uošvija irgi yra Anglininkuose.
Bene kasdien atvyksta ir Pasvalyje gyvenantis Raimondas. Ir prieš lankantis korespondentei buvo ką tik apsilankiusi Raimondo žmona su sūnumi, turėjusiu greitu metu išvykti į užsienį. Būtinai norėjo prieš tai aplankyti senelius.
Moteris džiaugiasi, kad jos marčios labai geros.
„Reikia pačiai būti gerai, nerodyti su pirštu, nutylėti, jei ką ne taip daro, ir bus gerai“, – gražaus sugyvenimo paslaptimis dalijasi R. Viederienė.
Kai vaikai susirenka per gimtadienius ar šventes, tėveliams pirmiausia linki sveikatos. Nes, pasak Renatos, ji svarbiausia.
Moteris neslepia, kad būtent sveikatos ji nebeturinti. Todėl daugiausia besitvarkanti tik namuose. Daržus ravi Vilius, o žolytę apie išpuoselėtus namus šienauja sūnus Audrius.
Renata sako, kad labai svarbu užauginti gerus ir darbščius, mylinčius vaikus. Ji mato gražių pavyzdžių ir kaime. Visų kaimynių sutuoktiniai jau mirę, todėl jiems gyventi ir tvarkytis padeda suaugę vaikai.
Vienas kitam nusileisti
Renata ir Vilius neslepia, kad kartais gyvenime tekdavo ir susipykti. Bet tie susipykimai būdavo dėl smulkmenų ir labai trumpi.
„Ji pirma pradėdavo, pirma ir nusileisdavo. Nekalbadienių nebūdavo“, – juokiasi Vilius.
Kaip reikia gyventi, kad tiek metų gražiai sutartum?
„Vienas kitam nusileisti. Pradėjai bartis – išeiti ir uždaryti duris. Kol pyktis išgaruoja“, – juokiasi 63 metus kartu gyvenantys sutuoktiniai.
Kokio gyvenimo pora linkėtų savo vaikams ir anūkams?
„Gero ir laimingo“, – sako.
Ir tikina, kad jų gyvenime visko užtenka, viskuo patenkinti. Svarbiausia – kad tik būtų sveikatos.
