„Mūsų miestą galima apeiti pėsčiomis. Aš čia gyvenu, o ne stoviu automobilių kamščiuose“, – sako Biržuose jau dvejus metus dirbanti 33 metų gydytoja Lina Timukienė (Vecelytė).
Su šeima – bendraamžiu programuotoju vyru Arvydu ir dukryte Vente – ji persikėlė iš Vilniaus į Biržus, kai tik gavo darbo pasiūlymą. Ir niekada nesigailėjo. Sako, kad jiems gyventi Biržuose komfortabilu ir gera.
Negana to, kad gimtajame mieste medikė sulaukė daugybės klientų, ji baigusi papildomas studijas pradėjo organizuoti naujas, itin reikalingas paslaugas.
Reikalinga paslauga
Biržus apskriejo gera naujiena šeimoms, auginančioms vaikus.
Biržų klinikoje „Medicinos namai šeimai“ pradėtos teikti vaikų ankstyvosios raidos reabilitacijos paslaugos. Jos padeda įveikti raidos sunkumus ir užtikrina sklandų vaiko vystymąsi.
Šios idėjos autorė ir viena iš įgyvendintojų – vaikų ligų gydytoja ir socialinė pediatrė Lina Timukienė.
Medikė sakė matanti ir pagal statistiką žinanti, jog iš dešimties vaikų iki 7 metų amžiaus yra vienas, kurio raida sutrikusi, ir jam yra reikalingos ankstyvosios reabilitacijos paslaugos.
Paslaugos teikiamos klinikos dienos stacionare.
Jos skirtos vaikučiams, patiriantiems raidos sutrikimų, o tėvams suteikiama gilesnių žinių apie mažylio raidą.
Pasak medikės, tėvai turėtų suklusti, jei mažyliai neįgyja naujų sugebėjimų ar juos praranda, ar pasako vos kelis žodžius, o nuo dvejų metų nejungia žodžių į sakinukus. Taip pat jei nesidomi vaikais ar kitais suaugusiais bei turi kitų požymių, kurie jį išskiria iš bendraamžių.
Priklausomai nuo amžiaus, vaikams iki 1 metų amžiaus galima pastebėti judesio, asimetrijos sutrikimų. Vyresniems galima pastebėti kalbos, supratimo, išraiškos bėdų. Šalia jų gali būti ir kitų sutrikimų. Tai gali pastebėti ne tik tėveliai, bet ir medikai, įstaigos, kurią vaikai lanko, darbuotojai.
Su ankstyvosios reabilitacijos paslaugas gaunančiu vaiku dirba visa specialistų komanda. Jis gauna ergoterapeuto, kinezeterapeuto, logopedo paslaugas, su juo dirba socialinis pediatras.
Lina Timukienė sakė, kad vaikams pagal raidos sudėtingumo lygį skiriama 20 arba 40 konsultacijų per metus. Jose būtinai dalyvauja tėvai – jie turi matyti, kaip reikia dirbti su mažyliu ir namuose, mokytis, kaip jį motyvuoti, stebėti, kur yra stipriosios, kur silpnosios jo pusės.
„Turi dirbti specialistai – ir komanda, ir tėvai. Jei tėvai nemotyvuoti, tai ir rezultatai bus prasti“,- sako gydytoja L. Timukienė.
Pirmiausia su tėvais kalbamasi, kaip sekėsi vaikučiui iki tol, kai buvo kreiptasi dėl reabilitacijos paslaugų. Po to „žaidžiama“ – dėliojamos dėlionės, spalvinama, žaidžiama su gyvūnėliais. Šioje veikloje „slepiasi“ standartizuoti testai, kurie parodo vaiko raidos lygį ir problemas. Tuomet sudaromas reabilitacijos planas pagal kiekvieno vaiko poreikius.
Pašnekovė sakė, kad kai kurie tėvai labai bijo diagnozės. Bet procesinės raidos diagnozės išnyksta iki mokyklos. Kitu atveju, jei yra likusių problemų, jo būklė vertinama iš naujo.
Kad ši paslauga yra būtina, rodo tai, kad vos jai atsiradus jau šiais metais gydytoja sunkiai begali naują pacientą įterpti į sąrašą.
Trūksta paramos jaunoms šeimoms
Iš savo darbo praktikos L. Timukienė pastebėjo, kad trūksta moralinės paramos šeimoms, kurios augina įvairaus amžiaus vaikus. Reikėtų, kad vaikus auginančios šeimos dažniau susieitų pabendrauti. Tam reikėtų įvairių vienas kitą palaikančių būrelių, bendruomenės susibūrimų.
Ji džiaugiasi, jog Biržuose veikia aktyvių mamų klubas, Savivaldybės programa „Palaikymo ratas“, prie kurių prisijungti ji skatina savo pacientų mamas.
Medikė norėtų, kad būtų mokymų, kursų tėvams, kaip reikėtų susidoroti su kasdieniais sveikatos iššūkiais auginant vaikus. Tėvams neturėtų būti baisu likti su sergančiu vaiku savaitgalį, jie turėtų pasitikėti savo žiniomis esant tipinėms sveikatos problemoms, tokioms kaip sloga ar neaukštas karščiavimas. O kritiniu atveju visuomet gali kreiptis į priėmimo – skubios pagalbos skyrių, jei jų gydytojas tuo metu nedirba.
Pašnekovė apgailestauja, kad Biržų ligoninės priimamajame nėra visą parą budinčio vaikų gydytojo, nes ne visi tėvai gali ir nori vaiką vežti į respublikinę Panevėžio ligoninę.
Medikė sako savaitgaliais į mobiliojo ryšio telefoną sulaukianti žinučių iš tėvų, kurių vaikai sirguliuoja. Ji neslepia, kad tai kelia didelę įtampą. Juolab kad telefonu ji negali diagnozuoti ligos. Kartais ji net nežino, ar iš tiesų vaikučio būklė yra bloga, ar tiesiog tėvai bijo.
„Jei įtariu, kad būklė tikrai pavojinga ir likti namuose nesaugu, siūlau kreiptis į priėmimo – skubiosios pagalbos skyrių“,- sako ji.
Klinikoje pirmadieniais ir penktadieniais stengiamasi priimti visus susirgusius vaikus. Tiesa, būna ir taip, kad tėvai kantriai laukia paskirto vizito pas gydytoją, nors gydytojui pamačius vaiką iš karto aišku, jog jį skubiai reikia hospitalizuoti.
„Mes turime įgūdžių, kurių neturi to nesimokęs žmogus. Kosulys kosuliui nelygu. Suprantu tėvelių baimę, ypač jei visą naktį prasiklausai savo kostinčio vaiko ir nežinai, ar jis nepradės dusti. Bet reikia pasitikėti prižiūrinčiais specialistais. Ir žinoti, jog vaikui pas gydytoją ateiti irgi yra stresas, nors ir stengiamasi aplinką mūsų klinikoje padaryti kuo priimtinesnę, netgi nedėviu balto chalato“,- sako L. Timukienė.
Gydytoja norėtų, kad tėvai mažiau abejotų specialistu, kuris turi daug žinių ir praktikos. O ji tikrai nebūsianti ta medikė, kuri paskiria vaikui antibiotikų, nes to nori jo mama. „Visada pirma atsižvelgiu į vaiko sveikatos interesus“, – sako L. Timukienė.
Skiepytis pataria visiems
Pediatrė visiems tėvams pataria vaikus skiepyti.
„Kai mokiausi, matydavau ligoninėje meningokokine infekcija sergančių vaikų. Tada šios ligos skiepas buvo mokamas ir itin brangus, retas vaikas juo būdavo paskiepytas. Sunku apibūdinti, kai matai karščiuojantį vaiką ir kaip bijai rasti arba dar blogiau – laiku nepastebėti pirmųjų hemoraginių bėrimo elementų. Ir jei tu suklysi, jei laiku nepamatys jų kas nors kitas, supranti, kad vaiko turbūt neišgelbėsi, arba tai bus labai sunku padaryti ir liks pasekmės visam gyvenimui“, – kalbėjo medikė.
Ji nesupranta, kaip tėvas gali ramiai miegoti šalia neskiepyto savo vaiko, kai jis serga.
„Pneumokokinė infekcija, kokliušas, meningokokas, tymai yra labai klastingos infekcijos. Jomis sergančių vaikų būklė būna labai sunki, kartais tiesiog neįsivaizduojama“,- kalbėjo gydytoja.
Ji nesako, kad skiepas yra malonus dalykas. Jis irgi turi šalutinių reakcijų. Gali būti karščiavimas, rankos skausmai, bet tai sukelia mūsų imuninė sistema, mokydamasi atpažinti ligos sukėlėją. Sudėtingesni šalutiniai skiepo poveikiai yra itin reti, o sunkios ligos – dažnos.
Ji mano, kad vaikų neskiepijantys tėvai yra suklaidinti ir jie galvoja taip saugantys savo vaikus. Medikė kviestų tėvus ateiti su tais straipsniais, kur kalbama apie skiepų pavojų ir žalą, kartu juos skaityti ir diskutuoti, kas jiems kelia nerimą.
„Tegul negalvoja, kad mes farmacininkams pataikaujame. Studijų metais gauname labai daug informacijos. Gavę naujas vakcinas domimės anotacijomis, skaitome straipsnius, klinikinius tyrimus, mokomės. Tam esu paskyrusi savo vakarus ir savaitgalius“, – sakė ji.
Nepraranda laiko gyventi
Kaip į diplomuotos gydytojos studijas Vilniaus universitete žiūrėjo šeimos nariai?
Lina sako, kad jie visą laiką tai matė ir tai supranta.
Dar jai studijuojant rezidentūroje buvo planų gyventi mažame mieste. Tad Biržų klinikos „Medicinos namai šeimai“ gautą pasiūlymą ji priėmė iš karto. Vyras dirba nuotoliniu būdu užsienio kompanijoje, tad gyventi mažame mieste – jam ne problema.
„Čia yra kitos galimybės pažinti savo pacientus, rūpintis jais, padaryti jiems daugiau naudingų dalykų, daugiau nuveikti bendruomenėje“,- sako Lina Timukienė.
Pasak moters, šeimos nariai patenkinti gyvenimu Biržuose, kai viskas arti, šalia. Ji pati gali pėsčiomis pareiti iš darbo per visą miestą, taip pasimankštinti ir „išvėdinti“ mintis.
„Čia gyvenimo kokybė aukštesnė. Mūsų kasdienybė yra patogi, nereikia eiti gamtos ieškoti. O nori į didelį miestą, į koncertą – sėdi į mašiną ir važiuoji. Biržuose neprarandu laiko, kurį galiu gyventi“, – sako ji.
Poros ketverių metukų dukra lanko vaikų lopšelį-darželį „Drugelis“. Šia įstaiga jie labai patenkinti. Nesako, kad nebūna nesklandumų, bet jie visuomet sprendžiami.
„Mažo miestelio pliusas – visos auklėtojos darželyje pažįsta mano vaiką.
Visi vaikai vieni kitus pažįsta. Dėl vaikų čia stengiamasi būti glaudžia bendruomene“, – tikina pašnekovė.
Trūksta lėšų specialistams
Ko Biržuose labai trūksta jaunoms vaikus auginančioms šeimoms?
Anglų kalbos būrelio ir kitų galimybių lavinti ikimokyklinio amžiaus vaikus – teatriuko, šokių, muzikos grupių, sporto užsiėmimų.
Pasak pašnekovės, vaikams reikia lavinti dvi sritis. Rekomenduojama lankyti vieną sporto būrelį – ne dėl medalių, bet kad fiziškai stiprėtų ir pasidžiaugtų asmeninėmis pergalėmis. Taip pat lavintis meninėje srityje. To esmė – kad vaikai augtų kuriantys ir laimingi, turėtų vietos saviraiškai.
Labiausiai ją jaudina šalies švietimo sistema, kuri lėtai tobulėja ir keičiasi.
Gydytoja svajoja, kad Biržuose būtų dvi mokyklos, kuriose būtų galima baigti 12 klasių. Taip buvo jiems mokantis su būsimu vyru – ji baigė „Saulės“ gimnaziją, jis – „Aušrą“. Mokykliniais metais abu susitikdavo rungdamiesi olimpiadose…
Dirbdama medike pašnekovė mato, su kokiomis problemomis ateina vaikai iš mokyklų. Jų yra įvairių – nuo patyčių iki nuovargio dėl sudėtingų mokslų. Kitiems neišsprendžiamos socialinės problemos – tarkim, iki mokyklos neveža autobusiukas.
Blogai, kad ugdymo įstaigose vaikai negauna reikiamos specialistų pagalbos. Švietimo pagalbos tarnyba vaikams skiria logopedo pagalbą, mokytojo asistentus. Bet šiems etatams įsteigti turbūt pritrūksta finansavimo. Ikimokyklinio ugdymo įstaigose ypač trūksta logopedų, nes vaikų kalbos defektai, anot gydytojos, labai dideli.
Saugoti, kas sukurta
Biržuose gyvenančią moterį jaudina atsainus požiūris į milžiniškų lėšų kainavusias viešąsias erdves. Atrodo, „įsisavinome“ pinigus ir pamiršome prižiūrėti tai, kas sukurta. Dalis J. Janonio aikštėje esančių fontanų nebeveikia. Vietomis vaikų žaidimų aikštelės yra apleistos, aplūžusios, neprižiūrėtos.
„Mes turime gražią pilį, tiltą į ją, bet į Savivaldybės tarybos posėdžius būdavo važiuojama visureigiais“, – pastebi Lina. „Tai mano miestas. Man čia gera gyventi. Jis gražus, tvarkingas, čia daug gėlių. Esame maža bendruomenė, turime rūpintis. Tai, ką padarėme dabar, turime saugoti, negriauti, nes to ateityje gali nebelikti“, – sakė ji.
Jau septynerius metus kiekvieną vasarą trims dienoms gydytoja pasikviečia draugus iš įvairių Lietuvos vietų. Ji sudaro maršrutą bei programą, ką galėtų pamatyti, ir vis dar suranda neaplankytų vietų. Savo krašto ambasadore medikė būna ir kolegų susitikimuose bei seminaruose – visuomet pasakoja apie Biržus ir kviečia čia atvykti.
Kuria unikalų ryšį
Ko Biržuose šeimai dar labai trūksta? „Baseino“, – iškart atsako ji.
Keliauti mėgstanti šeima pastebi, jog Biržų regioninio parko teritorijoje trūksta įrengtų stovyklaviečių.
Dažniausiai lankoma šeimos vieta yra biblioteka. Čia dukrytė labai mėgstanti skaityti knygas.
Po ilgo laiko Linai sugrįžus į gimtąjį miestą buvo sunku atstatyti nutrūkusius ryšius, daugelis draugų išvykę. Laimė, jie iš naujo susidraugavo su tokia pat iš didmiesčio sugrįžusia ir ieškojusia bičiulių jauna šeima.
Mažo miesto pliusas ir minusas yra tas, kad čia su nepažįstamais žmonėmis mažai kas stengiasi susibendrauti. Artimiau kalbasi tik su jau seniau pažįstamais.
Šeima labai džiaugiasi, kad jų mažoji dukrytė turi tris žmones, kurie ją itin myli. Tai – seneliai.
„Mūsų santykiai su savo tėvais nėra mūsų vaikų santykiai su mūsų tėvais. Anūkai su seneliais kuria savo unikalų ryšį“, – kalba jauna moteris.
