Kunigas Povilas Bartkevičius jau devyniolikti metai tarnauja Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Parapijiečių mėgiamas, švelniai kunigu Poviliuku vadinamas. Asmeninio jubiliejaus išvakarėse kalbamės apie tarnystę ir gyvenimą Biržuose.
Povilo Bartkevičiaus gimtinė – Anykščių rajonas, Skiemonys. Gausioje kun. Povilo nuotraukų kolekcijoje – ir 1980 m. gegužė, paskutinio skambučio nuotrauka. Kun. Povilas pasiūlo toje nuotraukoje rasti jį, abiturientą. Nepavyksta atpažinti, kad jaunuolis vešliais plaukais ir yra abiturientas Povilas.
Prisimindami svarbiausius gyvenimo faktus negalime nepaminėti įvykių, kurie jauno vaikino gyvenime paliko nebeišgydomas žaizdas. Sužinoję apie jaunuolio norą studijuoti kunigų seminarijoje, saugumiečiai pakvietė pokalbiui, buvo labai draugiški, siūlė daug gėrybių, bet su viena sąlyga: kad dirbtų jiems. Kai būsimasis kunigas atsisakė, išgirdo kitokį „draugų“ pažadą: „Išsiųsim į tokią vietą, kad visą gyvenimą tarnybos kariuomenėje nepamirši.“
„Tikrai nepamiršau. Ir dabar dar lanko sapnai iš tų dienų: kad antrą kartą ima į kariuomenę, kad į namus neišleidžia. Baisiausia tai, kad daugiausia kariuomenėje kentėjau nuo lietuvių. Su rusais tarnyboje sutardavome draugiškai“, – kalba kun. Povilas.
Po tarnybos kariuomenėje P. Bartkevičius įstojo į Kauno kunigų seminariją.
Kun. Povilas saugo šventimų, primicijų nuotraukas. 1988 m. buvo įšventintas į kunigus Kauno katedroje, šventimus suteikė vyskupas Vincentas Sladkevičius, o pirmąsias Mišias jaunasis kunigas aukojo gimtuosiuose Skiemonyse.
Pirmoji tarnystės vieta – Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Kun. Povilas su meile ir pagarba prisimena a. a. kleboną A. Jančį, kuris rūpinosi jaunuoju vikaru, padėjo jam susipažinti su parapijiečiais. Su kai kuriais draugystė išliko iki šiol. Po Pasvalio buvo tarnystė Uliūnuose, Karsakiškyje. O nuo 2003 m. metų – Biržuose.
„Nepažįstamas buvo tas kraštas, – prisimena kun. Povilas. – Bet buvo pažįstamas klebonas, irgi iš Anykščių rajono kilęs šviesaus atminimo Dalius Tubys, labai geras, supratingas žmogus.“
Ar kuo skiriasi biržiečiai, tarkim, nuo pasvaliečių?
Kunigas Povilas vėl šypsosi: Pasvalyje žmonės dažnai į svečius kviesdavosi, buvo labai šiltas, nuoširdus bendravimas. O biržiečiai kunigą į svečius retai kviečia. „Jei nori žmogų išgąsdinti, tai pakviesk į svečius arba pats pasisiūlyk nueiti. O Pasvalyje nespėdavau į svečius vaikščioti“, – juokauja pašnekovas.
Kaip vieną iš atradimų kun. Povilas įvardina ekumenizmo tradicijas Biržuose, bendravimą su kitų konfesijų žmonėmis kasdienybėje, per šventes, laidotuves.
Kun. Povilas prisipažįsta: jam labai brangios išpažintys, tai, kad žmogus patiki skaudulius, atsiveria, kad nori išgirsti kunigo patarimą, padrąsinimą. „Stengiuosi nežiūrėti į žmogaus veidą, nekonkretinti, kas atėjo išpažinties. Tegul ir man tai būna paslaptis“, – kalba kun. Povilas. Brangios ir džiaugsmingos religinės šventės, kai į bažnyčią ateina daugiau jaunų žmonių.
Kun. Povilą dažnai matome laidotuvėse. „Patarnauti laidotuvėse dažniausiai tenka man. Patinka ši pareiga, patinka tai, kad dauguma žmonių žino laidotuvių apeigas, per visas laidotuves vyrauja nuoširdi malda, pagarbi rimtis, susikaupimas“, – kalba kun. Povilas.
Kol nebuvo pandemijos, kun. Povilas kasdien aplankydavo Šv. Vincento Pauliečio senelių globos namus, suteikdavo sakramentus. Dėl karantino teko atsisakyti kasdienių apsilankymų, nes darbuotojai labai saugo senelius nuo ligos. Dabar kunigai senelius aplanko rečiau.
Kunigo Povilo dienoje skirtas laikas asmeninei maldai, brevijoriaus skaitymui, litanijoms, rožiniui. Telefono skambučiams tiems, kas jų laukia. O atostogos pirmiausia reiškia keliones – didžiausią pomėgį.
Kun. Povilas bando išvardinti aplankytas šalis. Paskutinė kelionė buvo šią vasarą į Madeirą (Atlanto vandenyne sala, priklausanti Portugalijai). Išliko puikūs kelionės įspūdžiai ir prisiminimai. „Labai patinka skrydžiai lėktuvu, neišgąsdino ir sudėtingas nusileidimas Madeiroje, nes žinojau, kad šis aerouostas dėl vyraujančių vėjų yra įtrauktas į sudėtingesniųjų sąrašą“, – sako kun. Povilas.
Aplankyta daug. „Pirmoji kelionė buvo į JAV pas gimines 1989 metais, tada dar vizos ir bilietų reikėjo važiuoti į Maskvą, ir pats skrydis buvo per Maskvą. Buvo nemažai sudėtingų dalykų, skubėjimo, tuo labiau kad važiavau vienas, nepratęs prie tokių kelionių“, – prisimena kun. Povilas.
O vėliau buvo Italija, Prancūzija, Graikija, Egiptas, Izraelis, Ispanija, Bulgarija, Vengrija, Austrija, Vokietija, Lenkija, Čekija, Norvegija, Švedija, Latvija… „O štai Estijoje nebuvau… – šypsosi kun. Povilas, – Gruzijoje nebuvau, Ukrainoje, Baltarusijoje… Mėgstu pakeliauti po Lietuvą. Į keliones paprastai važiuoju su draugais. Ačiū klebonams, kurie mane į keliones išleidžia.“
Kitas kunigo Povilo pomėgis – gyvūnai. Šunelis dieną saugo kiemą, naktį įsiprašo į namus. „Ir dar vieną gyvūną ką tik įsigijau, – kunigas Povilas rodo gyvalazdę, ropinėjančią indelyje. – Kol kas dar nedidelė, bet augs. Pamačiau pas žmones ir aš tokia susigundžiau.“
Prisimenam, kad kun. Povilas į Biržus atsivežė gausią žiurkių šeimyną. Dabar žiurkių jau nelaiko. „Gyvalazdė vietoj žiurkių“, – juokiasi kun. Povilas.
Kai kalba pakrypsta į asmenines šventes, pašnekovas šypsosi ir sako, kad visada prisimins savo 20-ąjį gimtadienį, kuris buvo tarnaujant sovietų armijoje. „Buvo negraži diena, šlapdriba. Karininkas ta proga davė laisvą dieną. Turėjau pasislėpęs rublį, išėjau į miestą, nusipirkau kompoto ir bandelę, bilietą į kiną. Taip ir atšvenčiau. Dabar jaunimui būtų juokinga: jie gimtadieniams užsisako kavines, picerijas, švenčia su būriu draugų…“
Ko kunigas Povilas norėtų palinkėti sau jubiliejinio gimtadienio išvakarėse? Susimąsto: „Sveikatos, tvirtumo, kad tarnystėje klaidų nedaryčiau. Dievo palaimos.“
Kun. Povilas įsitikinęs, kad Dievo globa jį lydi nuolatos. Gyvenime buvo daug sudėtingų situacijų, kurios baigėsi gerai. Mintys nuklysta į jaunystės prisiminimą, kai dar moksleivis būdamas Povilas skendo. Sako niekada neužmirš to keisto jausmo, kai žvelgė į save tarsi iš viršaus ir girdėjo varpų skambėjimą, nors jų girdėti nebuvo įmanoma. Nelaimė baigėsi laimingai, pagelbėjo klasės draugas.
*
Kunigo Povilo bute garbingoje vietoje kabo raštas, liudijantis apie 2018 m. birželio 29 d. jam suteiktą Jo Šventenybės Popiežiaus Pranciškaus apaštalinį palaiminimą trisdešimties metų kunigo tarnystės proga.
Gimtadienio sveikinimai gal bus kuklesni, bet nuoširdūs, nes ne vienas parapijos narys norės pasveikinti mylimą kunigą ir nuoširdumu padėkoti už jo nuoširdžią tarnystę.
