Žinomas švedų rašytojas Stefanas Casta yra pasakęs, kad gyvenimas yra nuotykis. Kiekviena diena yra nuotykis. Šiandien – nuotykis. Rytoj prasidės kitas. Kiekvienas žmogus yra nenutrūkstamas pasakojimas.
Ši išmintis kone idealiai tinka šnekant apie Biržuose gimusį, užaugusį ir daug metų čia dirbantį nacionalinės kategorijos dziudo imtynių trenerį Alfredą Kuprevičių. Kalbant su juo iš tiesų atrodo, kad kiekviena diena buvo ir yra nuotykis, nauja istorija, kuri verčia nusistebėti, kelia šypseną, o kartais – užgniaužia kvapą. Pokalbis su treneriu – tai nenutrūkstantis pasakojimas apie daugiau nei keturiasdešimt metų trunkantį nuotykį, kurį apibendrinant geriausiai tinka vienas žodis – dziudo.
„Baisus“ sportininkas
Alfredas Kuprevičius pasaulį išvydo 1958 metais Biržuose. Pirmieji jo namai buvo Vytauto gatvėje, buvusioje K. Kazakevičiaus siuvykloje, kur darbavosi jo senelis. Tačiau siuvėjo amatas būsimojo dziudo sporto flagmano neviliojo – nuo pat vaikystės jis norėjo būti tik sportininku.
„Visą laiką buvau ir norėjau būti baisus sportininkas. Apie nieką daugiau negalvojau. Vietoj nustygti buvo sunku, ėmiausi lengvosios atletikos, kūjį mesdavau ir kt. Kartą per treniruotę šviesaus atminimo mokytojo ir trenerio Mykolo Styros vos nenubedžiau. Paleidau ietį, o ta ir lekia. Gerai, kad mokytoją kažkas pašaukė, tas pasisuko, o ietis visai prie pat į žemę susmego. Mokiausi tuometinėje Biržų II vidurinėje, po to paauglystėje kurį laiką teko mokytis ir Panevėžio sporto internate“, – pasakojo A. Kuprevičius.
Tvirtai sudėtą jaunuolį pastebėjo ir imtynių sporto pradininkai bei entuziastai, 1973 metais pakvietę jį sportuoti. Iš pradžių buvo sambo, po to dziudo. Pirmasis A. Kuprevičiaus treneris buvo Mindaugas Zemelis. Po kelerių metų A. Kuprevičius kartu su būsimuoju kolega išvažiavo į Vilnių, kur pradėjo profesionalaus sportininko bei trenerio kelią.
„Dar net mokyklos nebaigęs 1976 metais su Petru Jukoniu išvažiavau į Vilnių, atstovavome sporto draugijai „Darbo rezervai“, ten kūrėsi dziudo skyrius. Pradžioje tame skyriuje mes abu ir tebuvome, bet gretos netruko padidėti. Gyvenome olimpiniame centriuke. 50 rublių stipendiją gaudavau, tada tokia suma atrodė normali“, – prisiminimais dalijosi dziudistas.
Dziudo pagal rusišką tvarką
Kaip ir visiems jaunuoliams, taip ir A. Kuprevičiui, anuomet buvo neišvengiama ir karo tarnyba. Jo tikslas buvo patekti į sporto padalinį (Sportrota). Tiesa, į Rusijos platybes išvykti biržiečiui neteko. Tarnaujant armijoje ir vestuvės Juodupėje – žmonos Birutės gimtinėje – atšvęsti suspėtos.
„Armijoje visko teko patirti. Pratybose į vieną pusę 15 kilometrų su šautuvais – po to atgal. Po to krentam miegoti, o iš ryto jau žadina į pulko pirmenybes vykti. Vienur, kitur varžybos… Atsimenu, varžovą numetu kartą, po to kitą. Tai man tašką skiria, tai įspėjimą – neaišku, už ką. O teisėjai sako: mes japoniškai nesuprantam, tai rusiškai teisėjaujam.
Pralošiau – sėdžiu, ašaros rieda, o karininkas prieina ir aiškina, kad tokia jau ta taktika, kad reikia užkirst kelią geriems, kad laimėtų tas, kuriam pergalė iš anksto numatyta. Kitose varžybose – aš vėl finale, bet man pasakė, kad pergalę reiks atiduoti vilniečiui. Kovojam su tuo vilniečiu, aš varžovą raginu daryt bent skausmingą veiksmą ar kažką. O tas išsiskėtęs atšauna, kad jam neišeina. Teisėjai laksto aplink, šaukia, kad laikas baigiasi. Aš irgi jau rėkiu, jog suktųsi tas glūšas, kad pats nugriūt galėčiau“, – prisiminimais apie sovietinės armijos laikų varžybas dalinosi A. Kuprevičius.
Į dziudo veržėsi visi
Po tarnybos armijoje 1981 metais A. Kuprevičius grįžo gyventi į Biržus ir pradėjo dirbti „Nemuno“ draugijos įsteigtoje olimpinio rezervo mokykloje. Čia jau nuo 1979 darbavosi ir iš sostinės grįžęs kolega P. Jukonis. Anuomet įkalbinėti vaikų sportuoti nereikėjo – visos salės buvo pilnos.
„Dievuliau, kiek vaikų būdavo – pilnos salės birbyzų. Kažkaip sportavo tada visi – ir vaikai, ir suaugusieji. Konkurencija buvo didžiulė, visi norėjo pasirodyti kuo geriau. Iš pradžių treniruotės vyko senojoje sporto mokykloje, įsikūrusioje prie bažnyčios, po to Biržų internato mažojoje salėje, rūsyje. Būdavo, užlyja – tai vandens iki gurnelių. Vėliau sporto angarą pastatė, kur iki šiol treniruotės tebevyksta“, – pasakojo ilgametis treneris.
Biržai išgarsėjo kaip dziudistų kraštas
Jaunatvišku entuziazmu trykštantys treneriai Biržuose norėjo išugdyti aukšto meistriškumo sportininkus.
„Iš kaimų surinkau vaikus sportuoti. Gavom Biržų rajono Švietimo skyriaus vedėjo Konstatino Galvelio palaiminimą, tai vaikai ir maitinimą gaudavo. Du sykius per dieną treniruotės vykdavo. Prieš pamokas sportuojam mokykloje arba lauke, vėliau – po pamokų. Sportuojančių ir gabių vaikų buvo nemažai, tad ir rezultatų ilgai laukti nereikėjo. Iš tiesų jau nuo pirmų darbo metų Biržai pradėjo garsėti kaip dziudo kraštas. 1981 metais komandinėse jaunučių pirmenybėse buvome treti. Pirmieji prizininkai – Tamonis, Kairys, Trimakas, Rasikevičius, Metrikis, Alešiūnas. Aišku, galėjom ir nugalėti, bet buvome užteisėjauti. Na, tai jau tik istorija“, – kalbėjo treneris.
Per daugiau nei 40 metų rezultatų buvo daug ir visokiausių. Įdomus faktas, kad Asta Skrivelytė buvo bene paskutinė biržietė dziudistė, dar dalyvavusi Sovietų Sąjungos pirmenybėse. Buvo 1990-ųjų vasario pabaiga, o po keliolikos dienų Lietuva paskelbė nepriklausomybę.
Treneris gali pasidžiaugti gausybe išugdytų Lietuvos čempionų. Sukako 25 metai, kuomet auklėtinis Justas Drevinskas tapo pirmuoju lietuviu dziudistu, pelniusiu medalį Europos jaunimo olimpiniame festivalyje. Prieš 20 metų Pasaulio jaunimo dziudo pirmenybėse pirmąjį medalį Lietuvai iškovojo Tomas Vaičekonis. Įspūdingą karjerą turėjo ir Mindaugas Simėnas, kuris beveik viena koja jau buvo ir Lietuvos olimpinėje rinktinėje…
Biržiečiai – su charakteriu
Dziudo sportas ne tik ugdo fizines savybes, bet ir formuoja charakterį. Dziudo kaip ir gyvenime – negali pasiduoti, turi kovoti iki galo. Ir gyvenime daug buvusių A. Kuprevičiaus auklėtinių nemažai pasiekė. Jei ne čempionais tapo, tai bent jau charakterį išsiugdė ir sėkmingą karjerą kūrė kitose srityse.
„Nežinau, kiek mes, treneriai, prisidėjome, bet visi Lietuvoje ir Sovietų Sąjungoje žinojo, kad biržiokai – gabūs ir su charakteriu. Kovoja iki galo. Atsimenu, Arūnas Čerka kovoja, ištiesia vaikas ranką, o teisėjas nutraukia kovą. Vaikas šaukia per visą salę: „Aš nepasidaviau, aš nepasidaviau…“ Į Europos Grand Slam reikia važiuot, o Mindaugėliui (Mindaugui Simėnui – aut. past.) 40 laipsnių temperatūros. Lipa iš lovos, griūna, stojasi ir vėl griūna. Sako, treneri, važiuosiu… Tokių istorijų gali vardint ir vardint, net vardus baisu sakyt, gal net rašyt nereiktų. O jei kurio nepaminėsiu? Tikrai daug puikių sportininkų, talentų buvo. Visi kovotojai“, – graudinasi treneris.
Patyręs sporto asas turi labai aiškų atsakymą ir tiems, kurie sako, kad dziudo – treniruotės banditams.
„Daug visokių vaikų buvo, visų jų skirtingi gyvenimai ir likimai. O tiems, kurie šūkaliojo, kad iš dziudistų išauga vien banditai, tai galiu priminti, kad biržiečių gerbiamas ir mylimas odontologas Eividas Zakrys, kineziterapeutas Marius Borisas, dabartinis poliklinikos direktorius Lukas Kalninis – visi jie dziudistai, buvę auklėtiniai“, – sakė A. Kuprevičius.
Trenerio lūpose suskambo ir vardas žmogaus, apie kurį kalbėjo ne tik visa Lietuva bet visas pasaulis…
„Buvo aštrus kaip britva, penkiskart Lietuvos čempionas. Ateina Mantukas kruvinas, ranka kraują nubraukia ir vėl pirmyn. Tikras kovotojo charakteris, kupinas drąsos, užsispyrimo. Ne kiekvienas išdrįstų ir daryti tai, ką darė jis“, – apie buvusį auklėtinį, Ukrainoje žuvusį talentingą režisierių, mokslininką Mantą Kvedaravičių kalbėjo treneris.
Tik pirmyn ir nė žingsnio atgal
Per ilgametę trenerio karjerą A. Kuprevičiui teko daug ką išgyventi. Būti ne tik treneriu, bet ir vadybininku, finansininku, užtarėju. Tėviško auklėjimo reikėjo ne tik dviem savo sūnums, bet ir ne vienam auklėtiniui. Kas per tuos metus jam buvo sunkiausia?
„Kai darbas patinka, tai niekas nesunku. Negandų buvo ir bus. Tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime. Visada vadovavausi, kad reikia žiūrėti ir eiti tik pirmyn. Ir nė žingsnio atgal. Jei tik žingsnis atgal, tai jau kitas bus priekyje tavęs“ , – kalbėjo ne vieną sunkų išbandymą ir klastingą ligą įveikęs treneris.
Ypač daug kovoti tekdavo ir už auklėtinius, jų pripažinimą. Ir dėl akivaizdžios neteisybės jų atžvilgiu. Deja, ne visada viskas baigdavosi pergalėmis.
„Dažnai būdavo, kad į tarptautines varžybas, rinktinę imdavo ne geriausius, o savus. Pamenu, vyksta atranka į varžybas Vokietijoje. Mūsų 1983 metais gimę metų vaikinai labai stiprūs. Kai kurie jų penkerius metus dominuoja savo svorio kategorijoje, o kai reikia rinktis, trenerių komisija tarsi nė vieno nebepažįsta. Nė vienas neišvažiuoja. Po dviejų savaičių žaidynės Jurbarke – biržiečiai keturi čempionai. Arba Tomukas (T. Vaičekonis – aut. past.) – jau kaip ir nediskutuotinas rinktinės narys, bet ėmė ir sugalvojo dar paskutinį „patikrinimą“ padaryt. Atėjo Tomukas, pakėlė varžovą ir numetė. Tuo tarpu aš jau nuo nervų ir įtampos duše klūpodamas vemiu“, – tamsius sporto užkulisius mena ilgametis treneris.
„Mindaugėlis (M. Simėnas – aut. past.) keturis kartus iš eilės ipon‘u oponentą numeta, bet ne biržietį į komandą ima, o tą kitą. Auklėtinis man po kojom kimono meta, sako, treneri, nebereikalingas jis man, nebesivilksiu. Į Europos olimpines žaidynes jau visi susiruošę, man iš ryto skambina, sako: taviškio nebevežam. Tai aš klausiu, kaip man visą šitą tėvui pasakyt, kur tėvas dieną naktį visur sūnų vežiodavo“, – įsijautęs į atsiminimus emocijas sunkiai tramdė treneris.
„Mums, mažiukams, teko nuolatinė kova už vadinamąjį būvį. Ne veltui dziudo sporte ir susiskaldymas įvyko, prieš federaciją daug klubų sukilo“, – sako A. Kuprevičius.
2020 metais A. Kuprevičius socialiniame tinkle „Facebook“ viešai kreipėsi į Federacijos prezidentą ragindamas jį atsistatydinti. „Daugiau nei keturis dešimtmečius atidaviau dziudo sportui. Biržų kaimelis trenerių ir sportininkų dėka tapo tikru elitiniu Šiaurės Lietuvos dziudo bastionu. Neslėpsiu, visada reikėjo būti aukštesniems dviem galvomis, kad biržiečiai, nors ir būdami Lietuvos čempionais, turėtų galimybę atstovauti Lietuvai pasaulio ir Europos čempionatuose. Federacijos biurokratai visada mus stumdavo į paraštes. Gal būtent todėl mes pirmieji ir lipome ant Europos ir Pasaulio čempionatų pjedestalo. Grūdinamas plienas tampa tvirtesnis“, – tąsyk rašė biržietis treneris.
Čempionų Biržai dar turės
Kitame vaidmenyje nei sportininko ar trenerio A. Kuprevičius savęs neįsivaizduoja. Na nebent tik grybautoju, ne iš tiesų jam patinka ieškoti grybų.
„Dabar vėl yra birbyziukų, į kuriuos žiūrint seilė varva. Bus rimtų čempionų. O ir trenerį Mindaugą, galintį čempionus išugdyti, turime. Vieną kartą, kuri skynė čempionų titulus, jis jau išugdė. Dabar auga nauja. Ratas įsisukęs ir, manau, kokį 20 metų dar viskas suksis. Tik dar vieno jauno trenerio reiktų. Tokio, kur ne vien mokslinių žinių turi, bet kuris ir prie vaiko prieiti mokėtų, prakalbinti, būti jam autoritetu“, – pastebi su vaikais visuomet bendrą kalbą sugebėjęs rasti treneris.
Jis taip pat džiaugėsi, kad ir sportininkų tėvai gali daugiau prisidėti prie jų ugdymo.
„Dabar gal nebereiks tiek daug lakstyti ir pinigų prašinėti, norint į čempionatą auklėtinį išlydėti. Buvo tokių, kurie visuomet neatsisakydavo pagelbėti. Ačiū jiems. Ką jau kalbėti apie vaikų tėvus. Kai kurie labai daug prisidėjo ir padėjo. Ne tik savo vaikus, bet ir kitus į varžybas veždavo. Džiugu matyti, kad tokių entuziastingų tėvų ir dabar yra. Tereikia toliau dirbti ir laukti naujų didelių pasiekimų. Biržai, kaip sakiau, jau seniai yra gerų dziudistų kraštas ir dar ilgai juo bus“, – patikino A. Kuprevičius.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
