Su Saule Cameron susitikti buvom sutarusios jos buvimo Biržuose savaitę. Tačiau ta savaitė pasirodė per trumpa: buvimas su mylimais tėveliais, sesutės Dovilės šeima, bendravimas su brangiausiais draugais, bažnyčia… Laiko pokalbiui neliko. Saulę kalbinau grįžusią į parapiją Dubline Pelenų trečiadienio vakarą, kai Lietuvoje jau buvo tamsu, o Airijoje dar šypsojosi saulė.
Apie svarbų sprendimą ir šeimą
Greit bus penkiolika metų, kai nedidelis miestas maždaug 60 kilometrų į pietvakarius nuo Dublino tapo namais biržietės Saulės ir škoto Ewen‘o šeimai. Pokalbį ir pradėjome apie apsisprendimą šeimos gyvenimo vieta pasirinkti Airiją. Dešimt metų Saulės ir Ewen‘o Cameron šeima gyveno Biržuose, čia gimė mergaitės. Ewen‘as į Biržus buvo atvykęs kaip iniciatyvos padėti Baltijos šalių žmonėms mokytis šnekamosios anglų kalbos dalyvis. Turintis istorijos, politikos ir sociologijos mokslų diplomą Ewen‘as dirbo anglų kalbos mokytoju „Saulės“ gimnazijoje, vėliau – „Atžalyno“ vidurinėje mokykloje.
„Kaip ir daugelis į Airiją važiavom geresnių gyvenimo sąlygų ieškoti, – vieną iš apsisprendimo momentų įvardija Saulė. – Abu su vyru mokytojaudami jautėm, kad vis sunkiau ir sunkiau verstis, norėjosi susitvarkyti gyvenimą, kaip patys įsivaizdavom. Kitas dalykas – aš Biržuose turėjau pilnatvę: savo artimuosius, draugus, grupelę bažnyčioje, o Ewen‘as buvo toli nuo savo krašto, artimiausių žmonių, savo kultūros, kalbos. Man teko atverti akis ir suvokti, kad gyvenimas nesisuka tik apie Saulę. Per gilią maldą, ramybės kupiną tylą atėjo Dievo siųstas sprendimas – „važiuokit, aš viskuo pasirūpinsiu“…
Saulė kalba, kad išvykti nebuvo lengva, teko pajusti, ką reiškia gyventi be savo šeimos, be draugų, bet gręžiotis atgal nesinori – geriau pasitikėti Dievu ir su dėkingumu džiaugtis tais gerais dalykais, kuriuos Jis yra paruošęs.
Į Airiją Ewen‘as išvyko 2007 metų vasarą, Saulė – lapkričio pabaigoje, kiek vėliau su drauge Linute atvyko ir mergaitės. Į Airiją Saulė ir Ewen‘as atvyko prieš didžiąją recesiją. Ewen‘as greitai gavo darbą maisto kompanijoje ir joje tebedirba iki šiol vienos iš prekybos komandų vadybininku, patenkintas savo darbu. Saulė pasakoja, kad Airijoje Ewen‘as vėl atrado kalnus – vieną iš didžiųjų savo pomėgių. Škotijos kalnus jaunystėje buvo išlaipiojęs ir gerai juos pažinęs, o gyvendamas Lietuvoje viršukalnes matė tik sapnuose. Kalnus pasiekti iš namų dabar nereikia nė valandos kelio.
Airijoje užaugo dukros. Rebekai jau dvidešimt dveji, Catrionai (tariame Katryna) viešint Biržuose sukako aštuoniolika.
Saulė pasakoja apie dukras. Rebeka – išmintinga, motyvuota jauna moteris, po mokyklos iš karto pradėjo dirbti, nes įsitikinusi, kad studijuoti koledže – ne jai. „Kad ir kaip mes, tėvai, norėjome, kad dukra mokytųsi toliau, turėjome pasitikėti, gerbti jos apsisprendimą ir leisti pačiai rinktis savo kelią. Rebeka dirbo Ralph Lauren parduotuvėje, trečiais darbo metais buvo vadybininkė, po to dirbo banke, klientų aptarnavimo skyriuje, o dabar su draugu Cian ruošiasi keliems mėnesiams grįžti į Bostoną. Kaip bus vėliau, gyvenimas parodys“, – pasakoja Saulė.
Catriona jau baigė mokyklą, yra priimta į Dublino universitetą, bet šiuo metu dirba ten pat, kur vyresnioji sesuo pradėjo savo darbinę patirtį, ir dar svarsto. „Norėtų studijuoti Lietuvoje! Jai, kaip ir tėčiui, artimi politikos mokslai, – kalba Saulė. – Mūsų jaunėlė irgi su pasitikėjimu eina savo keliu, o mudu tuo džiaugiamės.“
„Augindami dukras suvokėme, kad svarbiausias dalykas, nežiūrint į visus siurprizus, kuriuos vaikai mums gali pateikti, juos priimti, mylėti, jais pasitikėti ir kalbėtis, išklausyti“, – įsitikinusi Saulė.
Kokia kalba bendrauja šeimoje?
„Kalbamės ir lietuviškai, ir angliškai, – paaiškina Saulė. – Ewen‘as yra didelis Lietuvos patriotas, mergaites moko Lietuvos istorijos, švęsti lietuviškas šventes. Jis turi gausią lietuviškų filmų, muzikos kolekciją.“
Tarp šeimos draugų – ir lietuviai, ir kitų tautybių žmonės. „Nedėjom pastangų, kad draugai būtų tik lietuviai, bendraujam su įvairių tautybių žmonėmis, stengiamės juos pažinti. Tuo labiau kad čia daugybė skirtingų tautų žmonių, vien mokyklose mokosi daugiau nei trisdešimties skirtingų tautybių vaikai. Turim nuostabių draugų airių, turiu puikią draugę rumunę, Linutė tebegyvena netoliese. Darbe tenka susitikti su įvairiais žmonėmis. Štai šiandien, prieš mūsų pokalbį, į duris pasibeldė jauna moteris iš Honkongo. Ji studijuoja universitete, bando susipažinti su Dublinu, ieško tikėjimo, ir tai ją atvedė prie mano durų. Abi nuėjome į bažnyčią. O bažnyčioje buvo žmogus iš Zimbabvės, paprašęs jį palaiminti pelenais. Neapsakoma patirtis prisiliesti prie tokių gyvenimų“, – kalba Saulė.
Apie misionierišką darbą
„Kai atvažiavau į Airiją, pamaniau, o gal ir garsiai pasakiau – sudie mano darbui bažnyčioje. Dirbau italų restorane, sumuštinių ir kavos bare, bet nuolat mokiausi, stengiausi investuoti į save protingai. Visas patyrimas yra naudingas ir reikalingas, ir labai pravertė tam, kas man buvo Viešpaties paruošta dabartiniame darbe“, – kalba Saulė.
Dabar Saulė dirba Dublino piet- vakariuose esančioje Jobstown (Švento Apaštalo Tomo) parapijoje Dublino arkivyskupijos paskirta pastoracine darbuotoja ir tai vadina didžiule Dievo dovana. Arkivyskupijoje buvo įgyvendinama pilotinė programa parapijos pastoraciniams darbuotojams: kaip atrodytų gyvenimas parapijoje, jei būtų įdarbinti pasauliečiai – išsilavinę, mylintys žmones, mokantys bendrauti ir turintys darbo parapijoje patirties. Saulė turėjo išsilavinimą ir patirties (baigusi religijos studijas Kretingos Šv. Antano institute, kuris tuomet buvo prijungtas prie Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakulteto, aktyviai dalyvavusi Biržų Šv. Jono Krikštytojo parapijos veikloje, vadovavusi jaunimo „Svajonių bažnyčiai“) bei didelį norą bendrauti su visais žmonėmis.
„Daugelyje parapijų (deja, ne visose vienodu pajėgumu) įdarbinti pasauliečiai dirba kartu su kunigais, diakonais, pastoracinėmis tarybomis kaip vieninga komanda. Kartu meldžiamės, mokomės vieni iš kitų. Iš pradžių buvau paskirta dirbti trijose parapijose, turinčiose keturias bažnyčias, dešimt pradinių, tris vidurines mokyklas. Per trejus darbo metus sugebėjau tik susipažinti, suvokti, koks didelis darbas laukia ir kad manęs trims parapijoms maža. Šv. Tomo parapija, kuri yra didžiausia regione (apie 15 tūkstančių gyventojų), jau aštunti metai neturi klebono, ją aptarnauja atvykstantys kunigai. Kad neapleistume parapijos, per maldą priėmėme sprendimą, kad aš čia dirbsiu kaip pirmasis pastoracinis kontaktas“, – pasakoja Saulė.
Paprašyta išvardinti, kokius darbus tenka atlikti, Saulė šypsosi: „Gal lengviau būtų pasakyti, ko nedarau…“ Pastoracinis darbuotojas, o tuo pačiu ir visa komanda, yra pašaukti būti misionieriais, nešti savo dovanas kitiems žmonėms. Parapijos komandos rūpestis yra išlaikyti parapijoje gyvybę, būti parapijos kūrėjais, klausytis žmonių ir jiems padėti tapti aktyviais parapijos nariais, pažįstant savo pašaukimą.
„Pastoracinis darbuotojas yra aktyvus komandos narys, jam svarbu darbas su komanda, būti vienybėje, melstis vienam už kitą ir kartu, turėti atsakomybę už buvimą čia. Nepaisant, kaip vyksta kasdieniniai darbai, esi visiškai pasiaukojęs kitų skausmui. Svarbu melstis su žmogumi ir padėti jam suvokti, kad net juodžiausią metą Dievas yra su juo. Tarp visų pareigų – ir parapijos organizaciniai rūpesčiai, liturginis planavimas, dvasinis augimas, nuolatinis bendravimas su žmonėmis, kuriems reikia išklausymo, patarimo, bendros maldos. Aš negaliu išgelbėti žmogaus gyvenimo, negaliu už Viešpatį to padaryti, bet gal aš tuo metu esu Jo rankos ir Jo akys, Jėzaus širdis“, – apie savo misiją parapijoje kalba Saulė.
Apie sugrįžimus
Kasdienis širdžiai labai artimas darbas, tarnavimas žmonėms užpildo didžiąją dienos dalį. Ar nelanko gimtinės ilgesys? Saulė sako į Biržus sugrįžtanti ne tik mintimis. Kasmet, kartais net porą kartų per metus, sugrįžta ilgesniam laikui. Ir pabendravimui, maldai Biržų bažnyčioje, ir visai proziškiems reikalams, pavyzdžiui, vizitui pas odontologą. „Iš Biržų biržietę galima išvežti, bet Biržų iš jos – niekaip“, – juokauja Saulė. O tie sugrįžimai visada kažkuo ypatingi ir labai reikalingi. Tik šįkart jis trūko trumpiau, vos savaitę. Bet ir per tą savaitę Saulė sako pajutusi tvyrančią įtampą dėl Rusijos galimos agresijos.
Linkėjimai
„Grįžau persigėrusi to šešėlio, o po kelių dienų – karas Ukrainoje… Meldžiamės, renkam vieni kitų ašaras, nerimą, išgąstį. Ir Pelenų trečiadienis, kai atsigręžiame į Dievo meilę ir gailestį, šiemet turi visai kitokią prasmę. Be galo svarbu melstis, melstis ir už Putiną, nes blogio, mirties troškimas neveda į niekur. Svarbu laikytis Dievo pažado, kad Jis su mumis iki paskutinių dienų, ir nebijoti. Malda, malda, malda gyvenant šią dieną, neskleisti panikos ir baimės vieni kitiems. Pasirodo, tikėjimo antonimas yra baimė, o ne netikėjimas. Ji turi labai liūdną galią mus suparalyžiuoti, apakinti, padaryti kurčius.
Šventajame Rašte net 365 kartus pakartotas žodis „nebijok“ – kiekvienai metų dienai ir dar vienas, jei neužtektų. Tai primenu sau, tuo vadovaujuosi ir to linkiu kitiems. Dievas yra pajėgus iš didžiausio blogio sukurti gėrį. Didįjį penktadienį mirtis tikrai neatrodė pergale, o pažiūrėkim į Velykų rytą! Airijoje sakoma: „Nebūkim Didžiojo penktadienio žmonėmis, būkim sekmadienio ryto prisikėlimo žmonėmis“, – kalba Saulė Cameron. Tokį tikėjimo ir pasitikėjimo linkėjimą ji siunčia visiems biržiečiams.
Asmeninio albumo nuotr.
