„Geriausi kūriniai būna netikėti“, – sako 32 metų Pasvaliečių kaimo gyventoja Sonata Drevinskaitė. Jauna moteris yra viena iš grupės „Fotobiržiečiai“ administratorių.
Šiomis dienomis Pačeriaukštės kultūros namuose surengta jos pavasario fotografijų paroda. „Dar beieškanti stiliaus, perspektyvi, tikrai gera fotografė“, – apie šią kūrėją kalba biržietis fotografas Laimonas Šepetys.
Ragina nemesti fotografijos
Su Sonata susitinkame kavinėje. Moteris atskubėjo į Biržus iš „Saulės“ gimnazijos pasiimti penkiolikmetės dukters Vanesos.
Mama džiaugiasi, kad dukra po pertraukos vėl mokosi groti smuiku muzikos mokykloje.
Vanesa yra ne tik gera mamos draugė, bet ir pirmoji, kuri peržiūri jos fotografijas. Ji ir jos močiutė, Sonatos mama Gražina, ją skatina nemesti fotografijos ir toliau kurti.
Panašiai Sonatai kalba ir biržiečiai fotografai Laimonas Šepetys bei Zenonas Meškauskas. Jie sako, kad moteris turi akį ir ragina nepamesti šio užsiėmimo.
Beje, pastarieji fotografai Sonatai yra didžiulis autoritetas, sako, labai patinkanti jų kūryba. Taip pat ji žavisi Gedimino Žilinsko, Manto Kristijono Kuliešiaus darbais.
Fotografuojantiems žmonėms ji linki nesustoti ir nebijoti rodyti savęs, judėti į priekį.
Dar nerado, ko nori
S. Drevinskaitė mokėsi Pačeriaukštės pagrindinėje mokykloje. Jai itin imponavo sporto treneris A.Viduolis. Sonata sako, jog būdama moksleive ji kartais tingėdavo užsiimti lengvąja atletika, net pykdavusi ant trenerio. Bet vėliau noriai dalyvaudavo varžybose, žaidė krepšinį.
„Jis superinis žmogus“, – apie A. Viduolį kalba buvusi mokinė.
Vėliau ji baigė Biržų „Aušros“ vidurinę mokyklą. Studijavo kelias specialybes, bet nė vienos iki galo nebaigė. Šiaulių universitete studijavo aplinkos apsaugą, Panevėžio kolegijoje – kineziterapiją bei socialinius mokslus.
„Viską bandžiau, bet nieko iki galo. Dar neradau to, ko noriu“,- sako jauna moteris.
Trejus metus su pertraukomis dirbo užsienyje, anot moters, juodą darbą fabrike. Paguoda tik ta, kad pinigų uždirbusi.
Dabar ji vis dažniau pagalvoja, kad reikėtų pereiti prie profesionalios fotografijos.
Įkvėpimas – gamtoje
Fotografuoti Sonata pradėjo prieš penkerius metus gyvendama Norvegijoje.
Biržietės darbai buvo keliami į „We love Norway“ puslapį. Jis turi 105 tūkstančius narių ir 305 tūkstančius sekėjų.
Biržietė mano, jeigu jos fotonuotraukos buvo keliamos į šį puslapį, šios buvo pakankamai geros.
Seniau ji naudodavo fotoaparatą, o dabar dažniausiai fotografuoja mobiliuoju telefonu. Mėgėjiškai.
„Eini, pamatai ką nors gražaus ir nufotografuoji“, – pasakoja moteris.
Jai labiausiai patinka fotografuoti gamtą, kuri nuraminanti. „Ši nešaukia, nerėkia. Joje yra kažkas – pajautimas, meilė“, – sako Sonata.
„Žmonės ne visuomet patenkinti, kad fotografuoji. Juos reikia prisijaukinti. Nors gal ir reikia leisti sau augti, fotografuoti ir žmones…“ – susimąsto moteris.
Prieš ketverius metus ji buvo socialiniame tinkle įkūrusi puslapį „Sondrė“. Skelbėsi, kad fotografuoja šventes ir asmenines sukaktis.
Moteriai kurį laiką tai gerai sekėsi. Sako, kartu ir šiek tiek baugino, nes, anot jos, „žmonių įvairių yra, niekada nežinai, su kuo susidursi, ką sutiksi“.
Tuo pat metu Sonata dirbo parduotuvėje ir fotografavimui pritrūkdavo laiko. Todėl šį savo užsiėmimą metė.
Turėti akį ir pojūtį
Laisvalaikiu S. Drevinskaitė sako mėgstanti skirti laiką savęs ieškojimams, „išsigryninimui“. Ji prisipažįsta mėgstanti ramybę ir taikius žmones.
„Reikia mažiau pasipūtimo, nepamiršti, kad mes tiesiog žmonės. Kai kas nors atsitinka, sugebame susivienyti. Reikia į viską žiūrėti paprasčiau, bet nepaskęsti kasdienybėje“, – samprotauja ji.
Dažnai mėgstanti eiti pasivaikščioti ir fotografuojanti viską, ką pastebi gražaus ar įdomaus. Žiemą važiuoja fotografuoti laukuose besiganančių stirnų. Sako, paskui jas lakstanti laukais ir išgyvena, kad žvėreliai tokie baikštūs ir neprisileidžia arčiau.
Pašnekovė sako labai mėgstanti būti miške ir grybauti. Bet bėda ta, kad miške ji sunkiai orientuojasi. Kartą Kirdonyse tris valandas klaidžiojo, kol rado išėjimą iš miško. Jau galvojo, kad reikės kviestis pagalbą…
Sonata dažnai išvyksta „pagaudyti kadrų“ ir dviračiu. Pasiekia Saločius, Likėnus…
Moteris įsitikinusi, kad fotografuojantis žmogus turi turėti tam tikrą pojūtį ir „akį“.
„Kai su drauge Iveta išeinu pasivaikščioti, ji mato tik kelią. O aš vis stabteliu ką nors nufotografuoti. Ji stebisi, kaip aš taip viską pamatau“, – pasakoja Sonata.
Savęs ji nevadina menininke, tačiau jaučia turinti tam tikrą matymą.
Atrasti save
Sonata sako, kad mes Lietuvoje esame labai turtingi, nes turime visus metų laikus. Jie visi fotografei patinka ir ji nuolat fotografuoja – ar saulė šviečia, ar sninga. Sako, kad kiekvienas laikotarpis turi savo grožybes.
Ar yra vietų, kurias biržietė itin norėtų nufotografuoti? Be abejo. Tarkim, Nida…
Moters gyvenime yra dalykų, kurie itin skaudžiai ją palietė: bendradarbės mirtis, karas.
Tai, kas pasaulyje vyksta dabar, itin užgavo jaunos moters širdį: „XXI amžius, o tokie dalykai gali vykti…“
Tačiau kokie bebūtų skaudūs išgyvenimai, spalvos jos fotografijose liudija gyvenimo šviesą.
„Pavasaris… Aš matau dangų. Jis gražus, ryškus, šiltas“, – sako ji.
Kokios fotografijos Sonatą labiausiai žavi? Ji nuotraukas vertina pagal tai, ar pamačius „užkabino“, ar ne.
„Fotografija turi turėti mintį ir palikti kažkokią emociją“, – svarsto Sonata.
Didžiausia moters svajonė – atrasti save, kad širdis džiaugtųsi ir jaustųsi laiminga.
Sonatos Drevinskaitės nuotraukos
