MŪSŲ KARO NUOVARGIS
Taip, jis yra, jis bus.
Net tiesiogiai nekariaujant.
Tokia žmogaus psichologija.
Tai senokai išpranašavo ir jau legendiniu tapęs Arestovičius, Ukrainos ir daugybės pasaulio žmonių dvasios palaikytojas – paklausius jo kalbų, paskaičius tekstus – iš tiesų prašviesėja…
Karo nuovargiu jau daug kas skundžiasi – net kai kurie menininkai, neturintys jėgų ir neva nematantys prasmės ką nors kurti, kaip kūrė anksčiau.
Nors gėda inkšti apie tą nuovargį tiesiogiai nekariaujant, kai gyveni taikoj, sotus ir turi stogą virš galvos.
Ukrainiečiai neturi teisės pavargti, nes tai reikštų pražūtį ir blogio įsigalėjimą. Blogio įsigalėjimą daug plačiau negu Ukrainos žemėse ar rašistų šalyje, kuri per daug amžių sulipdyta iš svetimų nukariautų žemių ir tautų tautelių.
Tačiau tas netiesioginis karas, palaikymas dvasia, mintimis ir parama bent pinigais, daiktais ar maistu taip pat yra karas.
Tas vos ne begalinis informacijos srautas apie Ukrainą, kurį daugelis daugiau ar mažiau sekame nuo ryto iki vakaro – tai karas.
Plius – karas su vatnikais ir vietiniais putinoidais, kurių, deja, randas ne taip jau mažai – informacinėse erdvėse.
Nuovargis visada yra mūsų priešų ir priešininkų sąjungininkas.
Vadinasi, pavargti negalima.
AUDROS
Čia ne apie tas audras, kurios siautėja keičiantis klimatui ir iškertant pasaulio miškus.
Europa, pavyzdžiui, prieš kokius 500 metų buvo beveik ištisinė giria, o kas liko?
Čia apie kitas audras, siaučiančias mumyse.
Vieni žmonės gyvena ramiai, audros juos užklumpa iš aplinkos arba jas sukelia, išprovokuoja kiti žmonės.
Kai kurie savo prigimtimi patys yra audros – tiek sau, tiek kitiems.
Kai kurie audroti net iki senatvės.
Kiti aprimsta ir apmąsto savo audras, sukėlusias įvairias pasekmes.
Kas vis dėlto savo prigimtyse esam – daugiau audros ar ramūs užutekiai?
Bandom derinti savyje ir rimtį, ir vėtras, tačiau daugelį audrų su bjauriomis pasekmėmis dažnai sukelia mūsų kvailumas.
PAUZĖ
Jos – būtinos. Pauzės.
Pauzė kūryboje ar gyvenimo bėgime, kur finišas, deja, visiems vienodas – tas m e m e n t o m o r i.
Pauzė tarp kokių gudriai negudrių buities darbų – kad įsiklausytum į tai, kas aplinkui ir kas tavyje.
Pauzė – kartais tai tylos akimirka civilizacijos dundesy, ir atvirkščiai – varpo žalvario aidas pernelyg gilioje tyloje.