„Mintys sklando vis dar ten, kur jau seniausiai pražydėjusios pienės paliko savo sparnus“. Tokios gilios ir odos plaukelius pakilti verčiančios mintys puikuojasi biržietės Evelinos Leščinskaitės socialiniame tinkle. Biržų „Saulės“ gimnaziją 2017 metais baigusi mergina dienomis dirba banke, o vakarėjant sielos atgaivą randa vesdama norvegų kalbos kursus. Evelina pastebi, kad būtent kūryba ir kalba leidžia chaotiškame pasaulyje šiuolaikiniam žmogui vis dar išlikti žmogumi.
– Ar sutiktum duoti interviu? – paklausiau telefoninio skambučio metu.
– Nežinau… Bijau, kad gali būti neįdomu ir neturėsiu, ką pasakyti, – droviai atsakė Evelina.
– Evelina, o kiek dar pažįsti kuriančių, dieną ofise dirbančių, o vakarais norvegų kalbos subtilybių kitus mokančių žmonių, kurie dar ir skaito „Raganiaus“ knygas, – po minutėlę stojusios tylos pasiteiravau.
– Tikriausiai, kad nė vieno, – šypsodamasi atsakė biržietė.
– Manau, atsakymą dėl mudviejų interviu jau turime, – ištariau ir pokalbis akimirksniu įgijo pagreitį.
– Ką tau reiškia žodis „kalba“? Kaip jį apibūdintum?
– Pirmiausia žodis „kalba“ man asocijuojasi su veiksmažodžiu „mokytis“. Tai tikriausiai yra dėl to, kad pati šiuo metu mokau žmones svetimos kalbos.
Apskritai aš be galo myliu tiek mūsų kalbą, tiek ir kitas, todėl šis žodis man yra ypatingas. Skirtingos kalbos yra vienas žaviausių dalykų, nes jų pagalba mes galime bendrauti ir pažinti vieni kitus. Kalba – tai ryšys.
– Kaip manai, ar kalba ir kalbėjimasis šiuolaikinio gyvenimo chaose gali padėti žmonijai tobulėti?
– O taip, bet viskas priklauso nuo to, kaip kalbame ir ką kalbame. Daug kas priklauso ir nuo klausytojo – jeigu jis nenorės klausytis, tai jokia kalba ir jokios vertybės nebus išgirstos. Manau, kad gebėjimas klausyti ir įsiklausyti yra labai svarbus šiandieniniame kontekste. Kai stengiesi išgirsti, peržengiami tampa bet kokie kalbos barjerai.
– Kokia pamoka tau buvo mėgstamiausia mokykloje?
– Visuomet labai mėgau lietuvių kalbą ir literatūrą, o mokytojos Daivos Sribikienės pamokos Biržų „Saulės“ gimnazijoje buvo vienos geriausių.
Jos pamokose labai daug dirbdavome, bet ir rasdavome laiko pašmaikštauti. Prisiminus tas akimirkas aplanko patys šilčiausi jausmai.
Taip pat labai mėgau istorijos pamokas pas mokytoją Audronę Garšvaitę. Iš dalies meilė istorijai ir lėmė tai, kad įstojau būtent į skandinavistiką.
– Ar norisi grįžti į Biržus ir ramiai atsisėsti ant Astravo tilto krašto?
– O taip… Labai… Kai grįžtu į Biržus, atrodo, kad sulėtėja laikas, viskas sustoja, o mūsų tyra gamta tiesiog ima ir užburia. Vilniuje seka nuolatinis bėgimas, skubėjimas ir triukšmas, o Biržuose gali pajusti ramybę. Viena mėgstamiausių vietų – Astravo dvaras, turintis kažką išskirtinio. Netoli jo turime sodą, kuriame prabėgo nemažai vaikystės. Atmintyje sušmėžuoja ir Vėjo gatvės daugiabučių kiemai, kuriuose žaisdavome iki išnaktų. Šalia Kaštonų mokyklos esantys laukai, dabar jau tušti ir pliki, vaikystėje atrodydavo tarsi didžiausios džiunglės. Gamtą myliu nuo pat mažens.
– Esi meniškos sielos asmenybė. Tai įgimtas ar palaipsniui susiformavęs požymis?
– Manyčiau, kad mano atveju tai yra įgimta. Mano mama yra labai kūrybinga: labai gražiai siuva drabužius, kuria gėlių dekoracijas ir visą gyvenimą rašo. Kiek tik pamenu, tai ji rašydavo visada. Kūrybiškumą paveldėjau iš jos, o norą būti scenoje ir teatrališkumą – iš senelio.
– 2016–2017 metais vaidinai Biržų Boriso Dauguviečio teatre. Kokie prisiminimai aplanko pagalvojus apie sceną?
– Teatro kolektyve atsiradau gana netikėtai, nes vienam spektakliui ieškojo žmogaus. Namuose varčiau šeimos fotografijas ir pamačiau, kad kažkada teatre vaidino senelis. Nusprendžiau pabandyti ir visiškai to nesigailiu – vaidinau spektaklyje apie Balį Sruogą. Atsimenu, kai vieno pasirodymo metu visai pamiršau žodžius. Dar ir dabar pagalvojus šiek tiek linksta kojos. Visgi ši patirtis buvo neįkainojama.
– Filmas, knyga bei muzikinis kūrinys. Kurią meno rūšį renkiesi?
– Rinkčiausi knygą. Apskritai skaitau tikrai be galo daug ir jaučiu neapsakomą malonumą. Žinoma, pasižiūriu ir filmų, klausausi muzikos, bet geriausiai save atrandu būtent skaitydama. Daugiausia skaitau fantastiką bei siaubo literatūrą. Visai neseniai perskaičiau ir buvau visiškai sužavėta „Raganiaus“ knygų serija. Jei atvirai, tai visai norėčiau dirbti bibliotekoje.
– Kokią galią ir naudą šiuolaikiniam pasauliui ir žmogui turi kūrybą?
– Begalinę… Manau, kad menas ir kūryba yra tai, kas mus daro žmonėmis. Būtent kūryboje tu gali išreikšti ir atskleisti save taip, kaip tu nori. Dabar visi esame priversti išgyventi karo Ukrainoje baisumus, todėl būtent kūrybos laisvė gali tapti ta sielos atrama. Aš didžiuojuosi, kad lietuviai, išreikšdami paramą Ukrainai ir protestuodami prieš Rusiją, geba išlaisvinti savo kūrybą ir pasinaudodami jos galia skleisti žinią pasauliui. Kai pamatai žmogaus kūrybą, žodžių nebereikia, viskas tampa aišku akimirksniu…
– Rašydavai savo kūrybos eiles socialiniuose tinkluose. Ką kūryba suteikia tau?
– Dabar nebelabai rašau, nes įsisukau į kasdienybę. Apleidau šį pomėgį. Kurdama eiles atsiribodavau nuo aplinkos, būdavau tik su savimi. Įvairiausių idėjų turiu ir dabar, tiesiog neprisiverčiu vėl visko užrašyti.
Kartais savo mintis įsirašau tik į diktofoną. Ypač myliu poeziją. Kūryba leidžia pabėgti nuo realybės, įžvelgti grožį paprastuose dalykuose ir tobulėti kaip asmenybei.
– Kodėl šiuolaikinis jaunimas vis dar yra užsisklendęs, nesiryžtantis atsiverti?
– Manau, kad tokia situacija yra ne visur. Pavyzdžiui, Vilniuje ir kituose didžiuosiuose miestuose jaunimas vis labiau atsiveria, nebijo kurti. Vilniuje būti laisvam ir kūrybiškam dabar yra madinga, o, tarkime, Biržuose ar kituose mažuose miesteliuose, jauni žmonės to dar vengia. Galbūt veikia susikurti stereotipai, baimė nepritapti, būti atstumtam. Esmė ta, kad būti kūrybiškam bei kitokiam yra gerai, netgi labai.
– Kodėl pasirinkai mokytis būtent norvegų kalbą ir kultūrą?
– Yra toks pasakymas, kad vienas raktas tinka daugeliui spynų. Būtent taip yra ir su norvegų kalba, kurią išmokus gali gana gerai suprasti ir kitas skandinavų kalbas. Tokia mintis mane taip pakerėjo, kad nusprendžiau mokytis būtent norvegų kalbos ir tuo pat metu atrakinti kitų Skandinavijos šalių kultūros spyneles. Vis dėlto galutinė vinis buvo pirmoji paskaita universitete. Jos metu dėstytojai skandinaviškai skaitė įvairius tekstus, eiles. Kai išgirdau norvegų kalbos dėstytojos lūpomis bėgančius žodžius, akimirksniu supratau, kad noriu mokytis būtent šios kalbos.
– Kaip universitetinė aplinka prisidėjo prie tavo asmenybės tobulėjimo?
– Kiekvienam jaunam žmogui universitetinė aplinka duoda labai daug. Svarbiausia studijuoti dalyką, kurio tikrai nori. Studijų patirtį atsimenu tik iš gerosios pusės. Atvažiavusi į Vilnių aš pajutau milžinišką laisvę, bendruomeniškumą ir dėstytojų pagarbą. Apskritai visus tuos metus atrodė, kad jie ne tavo dėstytojai, o draugai, kolegos. Universitetas davė labai daug.
– Dabar dienomis dirbi banke, o vakarais privačiai mokai žmones norvegų kalbos. Kuriuo paros metu širdis dainuoja garsiau?
– Vienareikšmiškai širdis laimingesnė būna vakarais, kai mokau norvegų kalbos.
Negaliu sakyti, kad nemėgstu darbo banke – ten mane supa labai šaunūs žmonės.
Pamokų metu stengiuosi užmegzti ryšį su mokiniais, kartoju jiems, kad esu ne mokytoja, o draugė. „Galiu jums parodyti kryptį, padėti grįsti žinių kelią, bet nenoriu būti ta griežta mokytoja, kuri verčia tik mokytis. Mano tikslas – padėti jums“, – sakau savo mokiniams. Mokydama norvegų kalbos jaučiuosi ypač gerai.
– Koks norvegiškas žodis tau yra pats mėgstamiausias?
– Mylimiausias žodis tikriausiai būtų „edderkopper“. Išvertus į lietuvių kalbą tai reiškia „voriukai“. Šio žodžio tarimas man labai mielas ir žaismingas (sako kikendama).
– Turi galimybę nusikelti į ateitį ir pamatyti, kaip viskas atrodys po kelių šimtų metų, arba keliauti į praeitį. Ką darytum?
– Šimtu procentų rinkčiausi keliauti į praeitį. Manęs nelabai domina naujosios technologijos, ateities vizijos, todėl esu linkusi žvelgti į praeitį. Labai norėčiau pamatyti, kaip žmonės gyveno praeityje, ką veikė, kokios buvo jų vertybės. Be jokių dvejonių rinkčiausi grįžti į laikus, kai Skandinavijoje gyveno vikingai. Tas istorinis, mistikos ir paslapčių kupinas žmonijos laikotarpis mane ypač žavi. Į ateitį nekeliaučiau, nes bijočiau nusivilti.
– Rytoj ryte gali atsikelti bet kokiame pasaulio kampelyje. Kur norėtum pasitikti saulėtekį?
– Turiu dvi svajonių šalis – Naująją Zelandiją ir Islandiją. Būtent jose ir norėčiau taip šast, ir atsibusti. Žinoma, manęs juk niekas nelaiko, aš galiu ten vykti ir paatostogauti. Visgi pirmiausia noriu aplankyti kitas šalis, nes žinau, kad bent jau Islandijos kraštovaizdžio grožiui neprilygs niekas. Kol kas dar taupau šią svajonę (juokiasi).
– Tavo akimis, mūsų gyvenimą nulemia aplinka ar mes patys esame savo gyvenimo kalviai?
– Labai drastiškai pasakyti negaliu, bet manau, kad viskas priklauso būtent nuo mūsų pačių. Pirmiausia, reikia nebijoti nusivilti ir nuolatos bandyti, nuolatos kloti savo gyvenimo pamatus. Esame pasitikėjimu, drąsa, kūrybiškumu ir laisve apdovanota jaunoji karta, todėl privalome išnaudoti tą laisvę. Niekada nereikia nustoti svajoti, bandyti ir klysti. Juk mintys ir svajonės materializuojasi, tai ko čia bijoti? Kodėl patiems nebandyti ir neveikti?..
