Iš Biržų kilusios menininkės šeimos istorija – apie tremtis, netektis ir, žinoma, išsaugotas viltis.
Pirmas muziejaus „Sėla“ susitikimas su metalo dailininke Adele Genovaite Zinkevičiūte ištiko 2012-aisiais metais. Iš Biržų kilusios metalo reljefų meistrės paroda tąsyk tiesiog pribloškė muziejininkus, ypač šalia jų atsistojus smulkutei, gležnai (bet tai taip pat tik pirmas įspūdis, pažiūrėjus į žmogų) darbų autorei. Didžiuliai variniai ir žalvarinai paveikslai papuošė abi muziejaus parodų sales, atrodo, uždegė jas menininkės vaizduojama iš žemės gelmių išsiveržiančia ugnimi – visa ko pradžia – „Žemės šiluma“.
Nežinojome, kad dailininkė atvežė į savo gimtuosius Biržus savo didžiausią turtą – viso gyvenimo darbus – nežadėdama jų vežtis namo, į Telšius, turėdama tikslą padovanoti kolekciją muziejui, jeigu tik bus surasta erdvė jiems eksponuoti. Žinoma, erdvė atsirado, A. G. Zinkevičiūtės darbai puošia arsenalo konferencijų salę ir vestibiulį. Juos išeksponavusi dailininkė sakė, kad geresnės erdvės savo darbams ji net neįsivaizduojanti. O mums sunku buvo įsivaizduoti tos didžiulės dovanos Biržų krašto žmonėms vertę.
Tuosyk parodoje dailininkė eksponavo ir kitus savo kūrinius – darbų seriją, pavadintą „Reliktai“, kuri pasakojo skaudžią Adelės šeimos istoriją – tremčių ir netekčių istoriją. Meno kūriniais buvo virtę stori naminės drobės maišai, į kuriuos susidėjusi daiktus Zinkevičių šeima pargrįžo iš Sibiro.
O šio pavasario susitikimas su menininke, jau bebaigiančia skaičiuoti devintą dešimtį, – jos bute Telšiuose, tarp jos daiktų, eskizų, mokinių darbų ir nuotraukų, iš kurių pabyra nesibaigiančios istorijos…
Apie mamą…
Mamytės Emilijos tėvelis (Adelės senelis) Jurgis Dubnikas buvo nuo Medeikių, vedė Konstanciją Vegytę nuo Pabiržės krašto (tarp Pabiržės ir Likėnų). Gimus pirmiems vaikams išplaukė į Ameriką užsidirbti, paliko žmoną vieną vaikų auginti, bet pargrįžo ir išsivežė į Ameriką visą šeimyną – žmoną su dviem vaikučiais (Emilija buvo pirmagimė), o Amerikoje gimė dar trečias, Petriukas.
Grįžus šeimai iš Amerikos, užgriuvo I pasaulinis karas ir nubloškė šeimą į Rusijos gilumą, Železnogorską (Kursko apskritis), kur Dubnikai jau nuvažiavo su ketvertu vaikų, o ten dar gimė mažoji Adeliutė. Tačiau kažkokia infekcija pasiglemžė ir Jurgio Dubniko, ir abiejų mažųjų vaikučių gyvybes. Tad 1922 metais Konstancija Dubnikienė grįžo į Biržų kraštą viena su trim vaikais, kuriuos reikėjo kažkaip išlaikyti ir užauginti (vėliau ji ištekės už Slavinsko, jiems gims dar dvi dukros ir sūnus).
Pagalbos ranką ištiesė Jurgio Dubniko sesuo Konstancija Pilkauskienė, priėmusi bent žiemai į savo ūkį Nastopiškyje vyriausiąją iš dukterų, Adelės mamą Emiliją, tačiau šiai pasirodžius labai darbščiai, gerai, ją pabaigė užauginti.
Kita tėvo sesuo – Gasiūnienė, gyvenusi Liekniškio viensėdyje, užsakė dukterėčiai pas meistrą pasoginę komodą, kurią iki šiandien dar tebeturi Emilijos dukra Adelė Genovaitė. Komodą Emilijai padarė tetos K. Pilkauskienės kaimynystėje gyvenantis vietinis meistras Jonas Kontrimas. Tai nebuvo paprasta kraitinė skrynia, o jau dvaro ar miesto kultūrai labiau derantis baldas. J. Kontrimas gyveno netoliese, pačiame Mickūnų kaimo ūlyčios gale, netoli kapinaičių, ir ne tik baldus gamino, bet moterims ir verpimo ratelius pataisydavo. Tačiau Adelei visada kirbėjo klausimas, kur meistras mokėsi savo amato, kad jo gaminti baldai buvo nelabai tinkantys kaimo gryčiai. Ji mano, kad Mickūnų meistras galėjo būti Tiškevičių Astravo dvaro interjero dekoro kūrėjo, drožėjo Stepo Jurevičiaus mokinys (S. Jurevičius (1818-1893), savo gyvenimo pabaigoje gyveno Vaitkūnuose, už kelių kilometrų nuo Mickūnų kaimo, drožė kryžius, koplytėles). Meistras J. Kontrimas, anot Adelės, palaidotas tuose pačiuose Mickūnų kapeliuose kaip ir jos tėvai bei jos mamą užauginusi teta Konstancija Pilkauskienė. Ir palaidotas meistras visai šalia Adelės artimųjų kapavietės – du nepažymėti jokiu kryžiumi nei paminklu vienodais antkapiais kapeliai (skaitmeninant kapines taip ir liko neįvardinti).
Apie tėvelį…
Tėvelis Juozas Zinkevičius buvo tikras dzūkas, tačiau gyvenimas jį atbloškė į Biržų kraštą. Kai gimė, jo tėviškė buvo teritorijoje, tuo metu priklausiusioje Lenkijai. Jo tėvai (Mykolas Zinkevičius ir Kristina Meškinytė) sugalvojo taip pat plaukti į Ameriką laimės ieškoti, o savo vaiką paliko auginti seneliams, mamos tėvams, kurie gyveno jau už demarkacinės linijos – Lietuvos teritorijoje. Grįžusiems iš Amerikos Juozo tėvams močiutė nepanoro atiduoti anūko auginti Lenkijoje, norėjo, kad vaikas užaugtų Lietuvoje. Tačiau demarkacinė linija darsyk persistūmė, ir, jau Juozui būnant 19-os, senelių sodyba taip pat liko Lenkijos teritorijoje. Tada Juozas su savo bendraamžiais slapta kirto demarkacinę liniją, pasitraukė į Lietuvos teritoriją. Anot Adelės, archyviniai dokumentai rodo, kad jis partizanavo Lietuvos-Lenkijos fronte. Baigęs pasieniečių apmokymus, Juozas buvo paskirtas į Šiaurės Lietuvą, į Saločių pasienio punktą.
Juozas apsigyveno Pabiržėje, o prie Pabiržės gyveno Emilijos seneliai Vegiai, kur Emilija lankydavosi. Būdama pas senelius, nueidavo ir į vakaruškas, kur ją pastebėjo jaunasis pasienietis ir iškart įsižiūrėjo. Vestuvės įvyko 1931 m. gruodį, buvo sutuokti Biržų katalikų bažnyčioje. Juozas Biržuose pasistatė namelį, kur šeima apsigyveno, 1933 m. gimė pirmoji dukra Adelė Genovaitė.
Dar Juozapo biografijoje yra dalyvavimas atgaunant Klaipėdos kraštą, buvo pakviestas ir į Vilnių, kada Vilnius buvo grąžinamas Lietuvai, tačiau Vilniuje neužsibuvo, grįžo į šeimą, kur augo jau 3 mergaitės. Užėjus bolševikams Juozapas Zinkevičius niekur nebandė bėgti ar slėptis, tik persikėlė su šeima gyventi į ūkį Nastopiškyje.
Virsmai…
Zinkevičiai Biržuose gyveno Vytauto g., mediniame name, pažymėtame Nr. 54, priešais buvusį vaikų darželį, tačiau, karo metu namas sudegė. Vaikų darželį lankė ir Adelė Genovaitė. Vienas ryškiausių tų laikų prisiminimų apie statytą vaikišką spektaklį, kuriame jaunoji aktorė taip ir nesuvaidino savo vaidmens. Kol buvo repetuojama paprastai, viskas buvo gerai ir tekstas buvo išmoktas. Bet kai per generalinę repeticiją visi suėjo su gyvūnų kaukėmis, laki mergaitės vaizduotė butaforiją pavertė realybe, ir maža išsigandusi varlytė į sceną, kur jos tykojo gandras, neišėjo nei per repeticiją, nei per spektaklį – aktorės karjera baigėsi… Tačiau laikas, praleistas vaikų darželyje, buvo gražios, dar nesujauktos Adelės vaikystės dalis.
Pirmoji trėmimo banga 1941 m. Zinkevičių šeimos nepalietė, gal laikinai apsaugojo pasitraukimas į kaimą. Tačiau pasibaigus karui ir bolševikams sugrįžus, gyvenimas vėl pradėjo jauktis. Adėlės Genovaitės mokslas gimnazijoje nutrūko, o norint mokytis mokykloje reikėjo gauti vietos valdžios leidimą, kurį pavyko išsireikalauti tik kantriai minant valdžios slenksčius. Tad Adelė sugrįžo į Biržų gimnaziją, betgi baigė jau vidurinę mokyklą. Kai vėl prasidėjo tremtys, mama ėmė džiovinti duoną, dėti į maišą, o vaikai, nors ir labai norėjo, bet žinojo, kad nevalia iš to maišo džiūvėsių krimsti.
1949 m. šeimoje jau augo 5 vaikai: Adelė Genovaitė (1933 m.), Danutė (1934 m.), Marytė (1938 m.), Zita (1942 m.), Juozas (1946 m.). Valdžia šeimai „parodė dėmesį“ – pranešė, kad Emilija Zinkevičienė apdovanojama motinystės medaliu, kurio turinti atvažiuoti į Biržus pasiimti. Emilija smarkiai supyko, pareiškė, kad vaikus auginanti ne Stalinui, ir jokių valdžios medalių jai nereikia. Vis tik buvo įkalbėta tą medalį atsiimti – „o gal kada gyvenime kuo nors padės“… Įsuko tą medalį į skiautę ir niekada į jį net nepažiūrėjo, toje pačioje skiautėje medalį jos dukra Adelė atidavė saugoti muziejui, kaip žiauraus valdžios pasityčiojimo ženklą: už poros metų Zinkevičių šeima dardėjo į nežinią…
Išvežė 1951 spalio 2 d. į Tomsko sritį tėvus ir jų vaikus: Danutę, Marytę, Zitą, Juozą, mama Emilija jau paskutinius mėnesius nešiojo dar vieną gyvybę.
Tik Adelė, vežant jos šeimą, nuo tremties tuo sykiu išsisuko, nes buvo išvažiavusi į Vilnių, kur norėjo mokytis. Mergaitė bandė stoti į Dailės institutą, tačiau per stojamuosius už piešimą gavo… dvejetą. Tik vėliau suprato, kad dalis stojančiųjų tiesiog „turėjo įstoti“, tad nepageidautiniems vietos neliko. Draugai įkalbėjo vis tik važiuoti į Vilnių, žadėjo padėti, kad galėtų kaip nors savarankiškai ruoštis studijoms, ir tėvai, matydami jos ryžtą, išleido. Rugsėjis buvo baisus, kurį laiką teko gyventi tiesiog gatvėje. Miegodavo geležinkelio stotyje, kol stotį uždarydavo nakčiai, o tada eidavo ryto sulaukti į parką. Tėvų įdėti vargani pinigai tirpte tirpo, tad dažnai būdavo visai nevalgiusi. Kažkas iš pažįstamų nurodė, kad dar priima į buhalterių mokyklą, tad ten įstojo, rado, kur apsigyventi. Tačiau saugumas ją greitai susekė, areštavo kaip bėglę nuo tremties, uždarė į kalėjimą prie Lukiškių aikštės, kur laikė, kol suformavo kalinių etapą. Kalėjime guodė tik tai, jog pažadėjo nuvežti ten, kur jos šeima. Bent jau šį pažadą ištesėjo…
Skaudus Zinkevičių šeimai buvo kelias į Sibirą, paženklintas gana artimo žmogaus abejingumo. Gal 2 savaitės iki išvežimo per laukus į Zinkevičių namus Nastopiškyje atėjo Alponas (netikras E.Zinkevičienės brolis Alfonsas Slavinskas). Žinojo visi, kad Alfonsas saugumietis, ir atėjo kartu su savo sėbru, tačiau E. Zinkevičienė sodino už stalo, dėjo ant jo, ką turėjo, išvirė arbatos. Pakalbėjo apie šį bei tą, ir vėl abu per laukus išėjo. Apie tai, kas šeimos laukia – nė pusės žodžio. O vaikai juk buvo jau ir džiūvėsius sukrimtę, nes nebegalvojo niekas, kad dar veš…Atėjo Alponas darsyk jau po 1962 m., kai šeima buvo pargrįžusi, o J. Zinkevičius atgulęs Nastopiškio kapeliuose. Prašė parodyti Juozo kapą, jis norįs atsiprašyti…Tik per vėlu jau buvo atsiprašinėti… ir už Sibire Juozo paliktą sveikatą, ir už baisią tragediją, šeimą ištikusią pakeliui į Sibirą. Nežmoniškoje kelionėje Emilijai bent kiek skubėdama gimė dar viena dukrytė, kuri neišgyveno. Jos kūnelis buvo tiesiog išmestas iš vagono kažkuriame ilgos ir baisios kelionės kilometre…
Nuotraukos pasakoja
Adelės Genovaitės rankose kiekviena nuotrauka prabyla, tad prasidėjęs be pradžios pasakojimas neturi ir pabaigos, jame pinasi senelio Dubniko, kitų giminaičių istorijos: nuo tolimos Amerikos, per Rusijos platybes iki atšiauraus Sibiro. Istorijos – viena už kitą skaudesnės. Apie mamos per naktį iškeptą duoną, kuri skalsiai dalijama turėjo apsaugoti nuo bado… Apie tėčio Juozo darbštumą, kuris, nors visada galvojo apie grįžimą namo, kai tik turėjo galimybę, pastatė namus, kad galėtų šeimą nuo šalčio apsaugoti… Apie ir vietinių gyventojų žmogiškumo apraiškas: priglaudė mamą su vaikais, už durų padėdavo pieno mažiesiems… Apie alinantį darbą miške: sesutė krūmus kirsti, kelmus kapoti pradėjo vos 14-os… Apie dėdę Alponą, po daug metų pastebėtą pardavinėjant šluotas prie Biržų turgaus…
Betgi iš tiesų tai istorija apie Adelę Genovaitę – smulkutę, bet kiečiausio plieno kietumo moterį, kuri pakėlė ant jos pečių užridentą didžiulę naštą, išliko tiesi, pasiekė, ko norėjo: baigė Telšių taikomosios dailės technikumą, įgydama metalo dailės darbų dailininko-meistro specialybę, vėliau baigė ir menotyros studijas Lietuvos dailės akademijoje, savo gyvenimą paskyrė jaunų žmonių meniniam ugdymui (Telšių taikomosios dailės technikume, nuo 1998 m. VDA fakultete, dėstytojavo per 40 metų) ir kūrybai. Jos rankoms pakluso kietas metalas, virsdavęs į harmoningus, šilumą skleidžiančius paveikslus, o tarp jos išugdytų metalo dailininkų sąraše ne vienas žinomas meninės kalvystės meistras, kitų specialybių studentai sėmėsi kompozicijos, projektavimo paslapčių. Domėdamasi senąja kalvyste dėstytoja organizavo ekspedicijas, fiksavo su studentais kapinių kryžius, vartelius, surinko medžiagos keliems leidiniams, kurie, dar dailininkė tikisi, bus išleisti.
Apie Amžinybę
Pirmojo susitikimo su A. G. Zinkevičiūte metu diskutavome apie Amžinybę jos darbuose ir pasirinkimuose, tačiau, anot autorės, tegali būti tik pretenzija į Amžinybę, nes nieko nėra amžino, viskas sąlygiška. Kad ir metalo lakštą galima tuojau pat išlyginti, sulankstyti, ir iš jo liks tik nebylus metalo gabalas… Kol kas dailininkės metalo reljefai dar iškalbingi, kol jie puošia Biržų pilies arsenalo salę, jie pasakoja ir Adelės Genovaitės Zinkevičiūtės šeimos skaudžią, bet įkvepiančią istoriją.
Edita Lansbergienė, Biržų krašto muziejus „Sėla“
