Apie Biržų savivaldybės administracijos direktorės Irutės Varzienės susikurtus „rūmus“ Rokiškio rajone jau seniai ir sistemingai platinamos anonimiškos žinios. O neseniai susitikime su gyventojais jau buvo I. Varzienės viešai paklausta apie kitame rajone esančią jos prabangią sodybą. ŠR prieš kelias dienas lankėsi prie Sartų ežero, kurio apylinkėse dažnai matomas Varzų šeimos automobilis.
„Dažnai vyksta ta kryptimi…“ – anonimiškai rašoma apie „vieną politikę“, dažnai su savo vyru važiuojančią Rokiškio, Zarasų kryptimi.
Pažįstamas tas kraštas. „Šiaurės rytų“ savininkams – tai senelių bei prosenelių žemė. O kas toji kryptis nuolat buvo ir yra Irutei Varzienei? Ilgesys, sugrįžimai, pareiga gyviesiems ar jau amžinai besiilsintiems prie nuostabaus Sartų ežero? Kas yra toji propagandos aparato kuriama mistinė sodyba, neva grįsta granitu, „išdabinta“ kitomis iš Biržų viešųjų erdvių vežamomis medžiagomis?
Tokios mintys vedė dulkančiais miško keliukais iki sodybos po milžinišku kaštonu. Jokio granito, jokių trinkelių ar statybų požymių – iki namo veda takelis, besibaigiantis prie geltonai dažyto seno namo cementinių laiptų. Prie jų – sena kaimiška praustuvė. Viena namo pusė tuščia – čia gyvenę žmonės išsikėlė į kitą ežero pusę, Dusetas. Toje namo pusėje – aukšta pieva, kalbanti apie nedažnus vaikų sugrįžimus.
Kuklios sodybos prabanga – Sartų vandenys, prie jų vedanti pieva, jaunų obelų sodinukais atnaujintas senas sodas ir širdį veriančiais prisiminimais alsuojantis europinio remonto nepaliestas namo vidus… Čia – ir relikvijomis tapusios nuotraukos, ir artimųjų lytėti daiktai. Žengiant į vidų lydi smelkiantis gėdos jausmas, tarsi tikrinant čia gyvenusio žmogaus sielos buveinę, besiglaudžiančią prie kilimėlio, parsivežto iš Sibiro…
Iš čia I. Varzienė važiuoja į Dusetas, kur ilsisi tėvai ir brolis.
Kalbamės apie jausmą, kuris gena į tėvų namus ir staigiai verčia netgi temstant važiuoti ten, kur dar nespėjusi susigulėti Dusetų kapinių žemė. O jau tada sukti pro šalia esančius Anykščius, Zarasus, Rokiškį… Čia paliekamos mintys, kurių „bagažą“ pasverti galėtų tik gyvenantys panašiomis kelionėmis…
– Kur veda Jūsų oponentų nuolat ir aršiai minima „toji kelionių kryptis“? Apie ką ir kas ji yra Jums?
– Tai apie Tėviškę, kurioje pajėgiu išbūti labai trumpai. Kalbutiškės – kaimas tarp Jūžintų ir Dusetų, prie pat Sartų. Ištuštėjęs, mirštantis. Tas pats žvyrkelis, žolėm ir krūmais apėję pievų keliukai, kuriais eita į mokyklą.
Mūsų šeima iš Sibiro, Krasnojarsko krašto, grįžo 1964 metais. Pusmetį gyvenom pas gimines, – sovietų valdžia neleido priregistruoti močiutės, tėvelio mamos, nes vienas jos sūnus, mano dėdė, buvo išduotas ir nušautas Lietuvos partizanas, kitas už rezistencinę veiklą kalėjo Vorkutos lageryje. Tarp kitko, ši giminės istorija labai padeda atlaikyti visokių „isakininkų“ puldinėjimus.Tiesiog labai gerai žinau, kas esu, ko niekada negalėčiau padaryti. Per daug gyvenime praradau, per daug supratau, kad užsiimčiau J. Janonio aikštės plytelių parceliavimu. Ir į Madagaskarą kelionei man pinigų nereikia, jeigu ką.
Taigi, buvusio Rokiškio miškų urėdo Antano Mockaus dėka (jis laidavo) apsigyvenom Rokiškio rajone, Girios girininkijoje, Kalbutiškių kaime, tame pačiame namelyje, kuriame visada gyveno dvi šeimos. Kaip ir daugelis, atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, tėvai pusę namo nusipirko, persikėlė savo tėvų žemės.
– Kam dabar priklauso pusė medinio namo, kai neseniai mirė čia gyvenęs ir už gyvenimą pats bei sesių padedamas kovojęs Jūsų brolis dvynys?
– Pusė namo dabar, kaip tėvelių palikimas, priklauso man ir sesei, kuri gyvena Rokiškyje ir rūpinasi sodyba. Iki 2021 metų rudens čia gyveno vienišas mano brolis dvynys, kuriam reikėjo padėti. Deja, visai netikėtai pernai rugsėjį jis mirė tame pačiame namelyje kaip ir 2005 – 2006 metais tėvai – vienas paskui kitą per dešimt mėnesių.
– Jūsų tėviškės sodyboje ne sykį lankėsi ir Biržuose gyvenantys buvę Jūsų kolegos mokytojai, bičiuliai. Kai kurie iš jų čia buvo visai neseniai – po brolio laidotuvių. Jie turbūt žino, kokie „rūmai“ klesti Kalbutiškėse?
– Taip, mano tėvai Danutė ir Juozas Makseliai ir brolis Laimutis buvo labai svetingi, aukštaitiškai atviri, neįtikėtino širdingumo, todėl daug kas iš Biržų važiuodavo pabūti prie Sartų, net ir be manęs. Kai kurie iš dabartinių kolegų buvo ir per brolio laidotuves apžiūrėti „turtų“.
Nėra malonu kalbėti apie asmeniškiausią erdvę, į kurią nesinori įsileisti bet ko. Vis dėlto tos anonimiškos užuominos per toli nuėjo. Apie neva naują sodybą pradėjo klausinėti vyro kolegos, buvę bendradarbiai. Ir bendrapartiečiai pradėjo raginti kažką daryti, nes, pasirodo, atsirado abejonių. Suprantu, kad patyręs propagandistas žino, ką daro: lašelis tiesos – sodyba gi yra – ir daug melo sukuria interpretacijų galimybę. Kita vertus, niekas nebestebina, nes p. K. Isako metodai nuo 2015 metų nesikeičia. Jis pats – tiesiog skaidrus rasos lašelis, gaivinantis Biržų žemę.
– Ar tokios rekolekcijoms prilygstančios kelionės padeda išgyventi grįžus į politinių snaiperių zoną? Miestą, kuriame gyvenate jau 40 metų, esate itin svarbus, matomas ir atakuojamas žmogus?
– Nuo 2011 metų Biržai pasikeitė iš esmės, ką bekalbėtų piktavaliai, oponentai. Daugelis projektų pradėti būtent tada, išrūpinti pinigai, įkurtos įvairios organizacijos, kurios dabar sėkmingai ignoruoja valdžią.
Ir užbaigus viešųjų erdvių projektus bus daug gražaus ir įdomaus. Visame tame buvau, esu aktyvus dalyvis, kūrėjas. Tai džiugina. Tai yra prasmė. Ir aš vis dar tikiu, kad tiesos absoliutas egzistuoja, kad viskas įvairiais pavidalais grįžta, kad esu saugoma ir globojama iš anapus.
Be to, būnant valdžioje ir būnant bedarbe lemta patirti, kaip keičiasi žmonės, kaip auga, mutuoja pavydas, net neapykanta, kaip išlieka patikimiausi bičiuliai. Ir kaip visa tai nukrenta prie Sartų ežero, kur tiek daug būta laimės, džiaugsmo ir begalinio skausmo, kuris ir traukia, ir gena atgal. Manau, kad tos patirties, prigimties, tvirtumo, sąžiningos laikysenos negali įveikti jokie isakų, šimų, alyziukų kliedesiai. Nes tiesa yra stipriau už melą ir neapykantą.
