Devintinės – Kristaus kūno ir kraujo iškilmė, vienintelė šventė, kai Švenčiausiasis Sakramentas išnešamas iš bažnyčių į miestus ir miestelius, kad laimintų ten gyvenančius, dirbančius žmones, jų gražius siekius. Germaniškio ir Skaistkalnės gyventojus Nemunėlis ne tik skiria, bet ir jungia. Jungia kasdienybėje ir per šventes. Čia ne vienus metus puoselėjama tradicija drauge švęsti Devintines, dalyvauti bendroje Devintinių procesijoje.
Ketvirtadienį Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebono Jono Morkvėno ir Skaistkalnės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios klebono Andrejaus Medinš pakviesti Devintinių procesijoje vėl susivienijo germaniškiečiai, suostiečiai, biržiečiai ir Skaistkalnės katalikai. Pasipuošę, pasirengę ir susikaupę būsimai iškilmei.
Pirmoji Švenčiausiojo Sakramento stotelė – Germaniškio koplyčioje. Čia skaitoma pirmoji evangelija, kunigai dalinasi pirmaisiais apmąstymais, iš čia Švenčiausiasis Sakramentas pradeda savo kelionę į Skaistkalnę. Monstrancija – kunigo J. Morkvėno rankose, o smagiai nusiteikusios gėlių barstytojos žiedlapius beria ne po kojomis – jais bando paliesti pačią monstranciją. Procesijoje gieda Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios sumos choras. Jau ir Nemunėlio tiltas. Prasilenkdami su procesija kiek sumažina greitį autobusai ir vilkikai, pėstieji pagarbiai stabteli nulenkdami galvą, o vienas kitas priklaupia taip pagerbdamas Švenčiausiąjį.
Latvijoje laukia trys papuoštos stotelės. Skaitomos evangelijos, kunigai dalinasi savo įžvalgomis, procesijos dalyvius laimina Švenčiausiuoju Sakramentu. Nors pasienio gyventojai jau pramokę vieni kitų kalbos, geriau suprasti padeda latviai kunigai, verčiantys į latvių ir lietuvių kalbą.
Daugiau kaip valandą procesija eina per Skaistkalnę, nes kelias į bažnyčią pasirinktas ne pats tiesiausias, ne pats trumpiausias. Biržiečių giesmes keičia Kalvarijos kalnų giedotojai, keičiasi ir monstranciją nešantys kunigai.
Berželiais išpuoštoje Skaistkalnės bažnyčioje šv. Mišias aukoja kunigas J. Morkvėnas, gieda Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios sumos choras. Bendroje maldoje – vienybės, tikėjimo ir vilties linkėjimai lietuviams ir latviams, karo siaubiamai Ukrainai ir sunkius išbandymus patiriantiems jos žmonėms, malda už ligonius, likimo nuskriaustus žmones. Mišios aukojamos lietuvių kalba, tačiau kunigai geranoriškai padeda tiems, kas lietuvių kalbos nesupranta.
Mišios baigėsi, tačiau žmonės neskuba palikti bažnyčios: dar skamba giesmės, dar negęsta žvakės.
Lauke visus kviečia agapė, dainos. Šeimininkės jau išvirusios katilą skanios sriubos, prikepusios kalną blynų. Norisi ne tik ragauti, bet ir pakalbinti čia sutiktą seniai matytą pažįstamą, pasidalinti dienos įspūdžiais, pasidžiaugti, kaip keičiasi Skaistkalnės bažnyčia, pasmalsauti, kokių įdomių planų turi jos klebonas. Tik vakaras jau ragina namo, bet į juos daugelis grįžta nešdamiesi didžiausią turtą – bendrystės ir tikėjimo dvasią…
