4 valanda ryto. Skambutis Biržai – Naujasis Džersis (JAV). Lietuvoje saulė jau teka, o kitoje Atlanto vandenyno pusėje dar tik iš lėto leidžiasi. Monotonišką pypsėjimą telefone akimirksniu nutraukia biržietiškas „Nu, kū tūjė“. Atrodytų, kad paskambinai kaimynui, bet kitame nematomo laido gale aidi jau daugiau nei 7-ius metus JAV gyvenančios biržietės Monikos Vilemaitės balsas. Ką tik iš pasiplaukiojimo vandens motociklais aplink Laisvės statulą Niujorke grįžusi mergina pasakoja, kad savo gyvenimo laimę pagavo būtent tolimojoje Amerikoje.
– Senokai buvai Biržuose. Kokios mintys aplanko prisiminus gimtąjį miestą?
– Biržuose paskutinį kartą buvau prieš kokius 6-ius metus.
Tai tikrai nemenkas laiko tarpas. Pirmiausia, tai prisimenu žymiąsias miestelio vietas: Biržų pilį, piliakalnį, Astravo tiltą. Prieš akis išdygsta ir Juliaus Janonio aikštė, kurioje kartu su draugais vasaros vakarais smagiai leisdavome laiką. Dabar tikriausiai ten daug kas pasikeitę.
– Ar tos mintys apie praleistą laiką su draugais kelia nostalgiją?
– Taip, kažkokia emocija yra. Kai gyvenau Biržuose ir visa kompanija buvo dar neišsilaksčiusi, kiekvieną savaitę laukdavome penktadienio, nes juk tą dieną būtinai turėdavome kažką veikti, kažkur važiuoti. Dabar tokių akimirkų ir laiko jau nebėra. Net penktadieniai tokios prasmės nebeturi… Pamąsčius giliau, tai tas laikas, praleistas Biržuose, išties kelia didelę nostalgiją.
– Daug laiko praleisdavai lauke? Esi veiksmo ar ramybės žmogus?
– Kai tik mama leisdavo, lėkdavau į lauką. Man visuomet norėdavosi veiksmo. Taip yra ir dabar. Jeigu turiu laisvo laiko ir esu priversta sėdėti namuose – akimirksniu ima „važiuoti stogas“. Mano gyvenime veiksmo turi būti visada. Kai subręsti, supranti, kad nenori švaistyti laiko, nes jis labai greitai ima ir prabėga. Gyvenime bene svarbiausia yra patirtys, kurios išliks net ir tada, kai visa kita baigsis.
– Kada pirmą kartą pagalvojai, kad nori keliauti būtent į JAV?
– Pati pirma mano kelionė buvo į Didžiąją Britaniją. Buvau gal kokių 14 metų, o ten mane nusivežė mama. Po to nuotykio labai pamilau keliones, anglų kalbą. Atsirado noras pakeliauti daugiau. Po dvejų metų vėlgi kartu su mama leidomės pažinti Amerikos. Vos tik išlipęs iš lėktuvo galėjai pajusti, kad esi kitoje Atlanto vandenyno pusėje. Mamos Amerika toli gražu nesužavėjo, o aš tiesiog nušvitau. Man pasidarė aišku, kad baigusi mokyklą norėsiu gyventi būtent čia. Pamačiau kitokią gamtą, kitokius žmones ir jų gyvenimo būdą. Akimirksniu pamilau JAV, o grįžusi į Biržus žinojau – būtinai ten sugrįšiu. Vos tik parvažiavus prasidėjo kitos vasaros laukimas, nes žinojau, kad po metų vyksiu padirbėti į JAV. Taip tęsėsi kelias vasars. Galiausiai baigiau Biržų „Saulės“ gimnaziją ir supratau, kad dabartinis tikslas – Amerika.
– Ar šeima noriai išleido tave gyventi į JAV?
– Iki normalaus išvykimo kitapus Atlanto jau buvau ten buvusi net keletą kartą – tai dirbdavau, tai atostogaudavau pas tėtį arba dėdę. Būtent todėl pati nebijojau. Visgi mamos draugai sakydavo: „Ar nebijai išleisti dukros į nežinią? Kaip tu taip gali?“ Tuo metu mama, kad ir ką bepasirinkčiau, visada buvo mano pusėje. Pamenu, kai prieš išvykstant ji man ištarė: „Čia yra tavo gyvenimas ir tu renkiesi, kur ir kaip nori būti.“ Manau, kad tėvai ir aplinkiniai neturėtų nulemti vaikų gyvenimų, nes juk savąjį kuriame mes patys, o ne jie.
– Galbūt atsimeni kokią linksmą akimirką, nutikusią vos tik tau atvykus į JAV?
– Pamenu, kad pirmosiomis dienomis Naujajame Džersyje su tėčiu nuėjome į McDonald‘s užkandinę. Lietuvoje tokių progų nepasitaikydavo, todėl atvykusi labai norėjau paskanauti skrudintų bulvyčių. Kuomet atėjo laikas užsisakyti, labai sutrikau, nes kasininkė kalbėjo itin greitai.
Vietoje to, kad paprašyčiau pakartoti, grįžau pas tėtį ir paprašiau, kad jis man užsakytų maisto. Jis man atsakė, kad Amerikoje viską turėsiu daryti ir išsiaiškinti pati, todėl užsisakyti norimas bulvytes privalau savarankiškai. Dabar prisiminus paima juokas, bet tada tai buvo lūžis, išmokęs mane prisitaikyti prie situacijų, gyventi savarankiškai ir drąsiai kalbėti svetima kalba.
– Kaip sekasi mokslai Naujajame Džersyje?
– Prieš atvykdama žinojau, kad ateitį noriu sieti su medicina, o tiksliau – su odontologija. Visgi bėgant laikui supratau, kad noriu būti sesele, todėl pakeičiau mokslų programą ir dabar esu apsistojusi būtent prie seselės profesijos. Ji labai plati, turinti daug galimybių, todėl dar nesu visiškai įsitikinusi, kur noriu dirbti: su suaugusiais ar su vaikais. Ieškodama savęs jau spėjau atlikti ir kelias praktikas. Dirbau keliose ligoninėse bei senelių namuose. Įdomiausia tai, kad stojant mokytis čia yra privaloma išlaikyti matematikos bei anglų kalbos egzaminus.
Kalbos man sekėsi visada, o su matematika niekada „nedraugavau“. Nežinau kaip, bet galiausiai egzaminą išlaikiau tiesiog puikiai, gavau gerą pažymį, dėl kurio nereikėjo lankyti papildomų klasių. Dabar mokslai koledže patinka, o pačių studijų liko vos keleri metai.
– Amerikiečiai žino, kur yra Lietuva, ar savo gimtinę tenka rodyti žemėlapyje?
– Mane pamatę žmonės supranta ir atpažįsta, kad esu ne vietinė. Amerikoje egzistuoja toks stereotipas – jeigu turi šiek tiek daugiau europietiškų bruožų, tai reiškia, kad tu esi iš Rusijos arba Ukrainos. Vos tik pradedu kalbėti, aplinkiniai nustemba ir sako: „Tu atrodai tai kaip rusė, bet kad rusiško akcento nėra.“ Kai pasakai, kad esi iš Lietuvos, jie nustemba, nežino, kur tokia šalis yra. Kai sakai „Lithuanian“, žmonės išgirsta „Ukrainian“. Tiesa, jie pirma pamato, pritaiko stereotipą, o tik tada klausosi. Neretas amerikietis Lietuvos ieško netgi Afrikos žemyne. Nepaisant to, aš visada didžiuojuosi, kad esu lietuvė, džiaugiuosi galėdama papasakoti žmonėms, kad kažkur Europoje yra tokia maža, bet graži šalis – Lietuva. Šiuo metu daugelis amerikiečių meldžiasi už Europos šalis ir tiki, kad joms neteks nukentėti nuo nežmoniškos Rusijos agresijos.
– Lietuvoje karo Ukrainoje tematika šiuo metu yra pati svarbiausia. Ar JAV kalbama apie tai?
– Kalbų bei naujienų tikrai netrūksta. Daugelis žmonių labai rūpinasi ir išgyvena dėl karo Ukrainoje. Gatvėse, aikštėse bei namuose keliamos Ukrainos vėliavos, naudojama kitokia atributika, vyksta mitingai, palaikymo eisenos. Žmonės tikrai domisi, bet šalies žiniasklaida šiek tiek riboja su karu susijusį turinį, nerodo žiauresnių vaizdų. Taip tarsi bandoma parodyti, kad viskas vyksta toli nuo mūsų, nekelia grėsmės. Visgi dabar laimi socialiniai tinklai, kuriuose žmonės pamato, kas Ukrainoje darosi iš tiesų. Galiu patvirtinti, kad net ir kitoje Atlanto vandenyno pusėje žmonės tvirtai palaiko ukrainiečius.
– JAV svajonių šalis – mitas ar realybė?
– Manau, kad tai yra mitas. Amerikiečiai labai mėgsta pabrėžti šį posakį, bet iš tikrųjų jis neatspindi realybės. Taip, čia kitoks pasaulis, kitokios galimybės, bet vėlgi – viskas priklauso nuo žmogaus. Vienam geriau jaukiame mažame kaime, o kitam didmiestyje. Aš Ameriką įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio, todėl ir esu čia.
– Kokios kelionės JAV labiausiai įsiminė? Kokia mėgstamiausia vieta?
– Keliauti teko tikrai nemažai. Visgi su draugų kompanija dažniausiai vykstame ne poilsiauti, o pramogauti. Klubai, vakarėliai, mašinų raliai, šokiai iki ryto bei kitos linksmybės – pagrindiniai kelionių tikslai. Kartą per keturias paras Majamyje miegojome vos 30 valandų – veiksmas vyko be sustojimo. Žiauriai patiko būtent Majamyje, taip pat ir Floridoje, Kalifornijoje bei Las Vegase. Prieš keletą metų, per Kalėdas, Niujorke buvome Andrea Bocelli koncerte. Mane supa labai linksma ir gera draugų kompanija. Mes visuomet susiplanuojame, ką veiksime, ir leidžiamės į kelią ieškoti nuotykių.
– Ar manai, kad jauni žmonės turi daug linksmintis ir imti iš gyvenimo viską, ką jis duoda?
– Manau, kad pirmiausia viskas turi būti su saiku. Linksmintis ir šėlioti turi ne tik jaunimas, bet ir vyresnio amžiaus žmonės. Gyvenimas tik vienas, todėl nereikia pasiduoti pilkai kasdienybei – reikia nuotykių. Be jų juk neįdomu gyventi. Mano nuomone, visi žmonės turi šiek tiek parizikuoti, neužsidaryti savo komforto zonoje.
– Koks yra tavo gyvenimo moto?
– Mano moto yra toks, kad trumpame gyvenime reikia visko: reikia ir vakarėlių, ir šėlsmo, ir nuotykių, ir ramaus laiko su artimiausiais žmonėmis. Gyvenimas – vienas didelis, kartais audringas, o kartais ir visiškai ramus vakarėlis.
– Sakai, kad su draugais daug ką darote. Ką smagaus pastaruoju metu teko nuveikti?
– Keletą dienų vandens motociklais plaukiojome aplink Laisvės statulą Niujorke, o dar prieš savaitę skridome į Majamį, kuriame praleidome visą savaitgalį. Puikiai pamenu pirmąjį išplaukimą vandens motociklais. Tuo metu neturėjome specialių vairavimo dokumentų, o vandenyje, kaip tyčia, mus sustabdė policija. Teko vykti į Niujorko teismą, tačiau viskas baigėsi laimingai. Turime galimybę išbandyti daug pramogų, todėl jas planuojamės iš anksto ir laisvą laiką išnaudojame tiek, kiek tik galime.
– Vis dėlto, tokios pramogos nėra kiekvienam prieinamos. Kokia tavoji paslaptis?
– Manau, kad čia nėra jokių paslapčių, o yra tiesiog gyvenimas. Esminiai dalykai yra gera kompanija, mylimi žmonės šalia ir geras laiko planavimas – pramogos tada ateina savaime. Turiu vaikiną, esu apsupta draugų. Nepaisant to, niekada nemėgau girtis apie patirtas pramogas, prabangias keliones. Stengiuosi kelionių akimirkomis nesidalinti ir socialiniuose tinkluose, o mėgautis kiekviena gyvenimo sekunde. Nemėgstu viešumo, apkalbų, todėl džiaugsmingas akimirkas pasilieku sau. Juk yra sakoma, kad meilė ir tikra laimė mėgsta tylą.
– Kur Monika Vilemaitė įsivaizduoja save po 10 metų?
– Po 10 metų įsivaizduoju save apsuptą šeimos, gyvenančią visavertį gyvenimą. Turiu norų sąrašą, kuriame pasižymiu savo planus bei svajones. Tikiuosi, kad po 10 metų jis dar labiau prasiplės, o dalis norų jau bus įgyvendinti. Ateitį, kaip ir siejau su Amerika, taip ir siesiu. Save čia įsivaizduoju net ir po 50 metų. Manau, kad po tiek laiko į gyvenimą žvelgsiu dar plačiau ir džiaugsiuosi visomis turėtomis patirtimis. Čia man tikrai labai gera. Džiaugiuosi, kad nepraleidau tokio pasitaikiusio šanso.
…….
5 valanda ryto. Skambutis Biržai – Naujasis Džersis baigiasi. Pažvelgęs pro langą išvystu bundančius Biržus. Tuo metu Monika stebi miegoti besiruošiančią Ameriką. Skirtingos laiko juostos, skirtingas ir gyvenimas…
