Nacionaliniame šienpjovių čempionate dalyvavo ir biržietis, patekęs į varžybų finalinę rungtį bei finišą pasiekęs trečias.
Turbūt retas jaunas žmogus šiais laikais yra laikęs rankose dalgį, o tik vienetai yra bandę juo pjauti žolę. Tėvų ir senelių įrankis, dainose plačiai apdainuotas, sparčiai grimzta į užmarštį. Ten jau pradingo spragilai, kuliamosios ir pjaunamosios, arkliniai plūgai ir akėčios bei gausybė kitų senųjų valstiečio ūkio įrengimų ir rakandų. Tačiau entuziastai stengiasi, jog praeities tradicijos ir įgūdžiai kiek galima ilgiau išliktų tautoje, kad kultūrinis paveldas būtų perduotas ateinančioms kartoms.
Jau antrus metus Šilutės rajone, Nemuno užliejamuose pievose, vyko Nacionalinis šienpjovių čempionatas. Praėjusį šeštadienį vykusiose varžybose dalyvavo ir biržiečių komanda.
„Perskaičiau apie būsimą čempionatą internete ir iškart baisiai panorau dalyvauti. Užsidegiau, sakau, reikia važiuoti. Iškart pradėjau ieškoti porininko, mat komandą sudaro du pjovėjai“, – energingai pasakojo varžybų dalyvis Stasys Kvedaras.
Daugeliui biržiečių pažįstamas vyras, dirbęs daug metų Biržų kelininkų įmonėje, draugų ir bičiulių vis dar draugiškai šaukiamas „plentų ministru“. Išėjęs į pensiją Stasys ilsėtis nesiruošia – dabar dirba Biržų šv. Jono Krikštytojo bažnyčios zakristijonu. „Vyriausiasis rajono zakristijonas“ – taip dabar kartais linksmai prisistato humoro ir geros nuotaikos kupinas vyras.
Specialistų ir įrangos krizė
Surasti mokantį dalgiu pjauti porininką Stasiui sekėsi nelengvai. „Pakalbinau vieną pažįstamą, kitą, ūkininkų pasiteiravau, gal koks pjovėjas pas juos dirba. Nelabai sekėsi. Tai vienas peties traumą turėjo, kitam vėl kažkas trukdo. Tada prisiminiau savo pusbrolį Antaną Kvedarą, gyvenanti Daujėnuose, Pasvalio rajone. Tas tokiai avantiūrai pasirašė“, – linksmai porino S. Kvedaras. Bet net radus komandai legionierių, vargai tuo nesibaigė. Geri norai be gero dalgio nieko verti. O konkrečiam žmogui tinkantį įrankį rasti ne taip lengva, juolab kad nebedaug kas juos ir turi. Čia Stasys pasinaudojo savo tarnybine padėtimi. „Pakalbinau vyresnius bažnyčią lankančius vyrus ir iškart pataikiau.
Susivežiau gal septynis dalgius iš visų pakraščių. Išbandžiau, išsirinkau man geriausiai tinkantį. Ir pusbroliui įrankį paruošiau. Susiradau, kas dar moka dalgius teisingai išplakti“, – sakė vyras. S. Kvedaras dėkojo ūkininkui Daliui Linkevičiui, parėmusiam vyrų išvyką į varžybas.
Varžybos vyko tarp Šilutės ir Rusnės esančiame Rupkalvių kaime. Su dalgiais čia susirinko 47 čempionato dalyviai – 33 vyrai ir 14 moterų. Prižiūrėti ir pasimokyti valdyti lietuvišką dalgį buvo atvykęs ir JAV ambasadorius Lietuvoje Robert Gilchrist.
Kaip jaunystėje
Pirma šienpjovių rungtis buvo komandinė. Du dalyviai turėjo nupjauti 100 metrų ilgio bei 3 metrų pločio ruožą. „Aš penkeriais metais už pusbrolį jaunesnis, tai stojau pirmas, jis iš paskos varė antrą pradalgę. Pirmam eiti sunkiau, nes pradalgę tenka versti ant nenupjautos žolės. Tai atima nemažai jėgų. Pagrindiniai vertinimo kriterijai buvo greitis ir pjovimo kokybė.
Buvo fiksuojama tik viena komanda nugalėtoja, bet mes irgi neblogai varėmės, buvome gal ketvirti. Po pjovimo jaučiausi labai pavargęs, prisiminiau jaunystę. Būdavo, grįžtu paryčiais iš šokių, gerai užmigti dar nespėju, o tėvas jau kelia dobilų pjauti. Pamažu saulė teka, tokia raudona raudona…“ – apie pirmąją rungtį kalbėjo Stasys.
Taktinė klaida
Finalinei rungčiai dėl „Metų šienpjovio“ titulo stojo 10 geriausius rezultatus komandinėje rungtyje parodžiusių šienpjovių. Čia reikėjo kuo greičiau ir tvarkingiau išvaryti 1,5 metro pločio bei 30 metrų ilgio pradalgę. „Jaučiausi kažkaip pavargęs, dar dalgio viena rankena klibėti pradėjo. Pasipusčiau dalgį, kojas į viršų prie mašinos iškėliau, kad pailsėtų, ir paskutinis į lauką nuėjau. Kažkaip atsigavau, energijos atsirado. Pradėjau sukti, žiūriu, kad gerai einasi. Variau nesidairydamas, per vidurį grįžt į šoną – pirmas einu, artimiausias varžovas per žingsnį atsilikęs. Varau toliau, kol dalgis ima. Tolyn – lėtyn, dalgis šimpa, dar žliūgės pievoj pasitaikė, žiūriu, su manimi jau susilygino ir lenkia.
Atsilikau gal kokiom 5 sekundėmis, bet pjovimo kokybė pabaigoje jau ne ta buvo. Perdegiau, taktinę klaidą padariau. Kai mačiau, jog esu pirmas, reikėjo sustoti, dalgį pasipustyti, kartu ir keliolika sekundžių atsikvėpti. Bet nieko nepadarysi, baigiau trečias“, – įspūdžiais dalinosi S. Kvedaras.
Pačioje šventės pabaigoje vienu metu pievą pjovė visi varžybų dalyviai. „Įspūdingas vaizdas, kai vienu metu eina daugiau kaip 30 pjovėjų. Žolė nesugulusi, dalgis lengvai eina. Tiesiog tarsi kokia meditacija gaunasi“, – pasakojo Stasys.
Brolis lietuvis ir sesė ukrainietė
Greičiausiojo šienpjovio titulą pelnė vietinis šilutiškis Kozmas Auškalnis, jis greičiausiu šienpjoviu buvo pripažintas ir praėjusiais metais. Dėl „Metų šienpjovės“ titulo varžėsi 2 moterys: lietuvė ir ukrainietė. Greičiausios šienpjovės titulas atiteko Jekaterinai Jevkovai iš Charkivo, į Lietuvą atvykusiai balandžio viduryje.
Visi čempionato dalyviai gavo gražius atminimo suvenyrus – kalvio nukaltą mažytį dalgį bei ženklelį, vaizduojantį meldinę nendrinukę.
Šis paukštis – rečiausias Europoje giesmininkas, o Nemuno deltos pievose yra jo perimvietės. Regione praktikuotos šienavimo dalgiu tradicijos padėjo išsaugoti čia paukščių įvairovę.
Paklaustas, ar ketina dalyvauti šienpjovių varžytuvėse kitąmet, Stasys su šypsena atsako, kad tų kitų metų dar reikia sulaukti. Vyras tikisi, kad atsiras ir daugiau biržiečių, norinčių išbandyti save tokioje vyriškoje ir žemdirbių tautai artimoje rungtyje.
