Šio ryto su lengvu nerimu ir džiugesiu laukė ne tik šimtai Biržų rajono mokinių, bet ir jų pedagogų. Ką reiškia būti mokytoju ir ko tikimasi iš mokinių, kad jie išaugtų save gerbiančiais Lietuvos piliečiais? Savo mintimis sutiko pasidalyti Biržų „Atžalyno“ pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Neringa Simonavičienė.
– Kalbamės Rugsėjo 1-osios išvakarėse. Tradicinis klausimas – kokios nuotaikos pasitinkant naujus mokslo metus? Kelintą rugsėjį sutinkate kaip mokytoja? Ar vis dar jaučiate virpuliukus eidama po vasaros į mokyklą?
– Šių metų rugsėjį jau dvidešimt trečią kartą praveriu mokyklos duris kaip mokytoja. Dvidešimt trečią kartą Rugsėjo 1-ąją viltingai pasitinku beprasidedančius mokslo metus ir neriu į ieškojimų ir atradimų kelią.
Kiekviena mokslo metų pradžia jaudina, verčia nerimauti, bet kartu skatina veikti, motyvuoti vaikus darbui, suvokimui, koks malonus yra pažinimo jausmas.
Po metų pertraukos vėl turėsiu auklėjamąją klasę. Pasitikėjimas džiugina, tačiau gerai suprantu, jog tai atsakingos pareigos, reikalaujančios atsidavimo, kantrybės, ištvermės, meilės, žinių, sąžiningumo. Gal todėl šių metų rugsėjis toks išskirtinai jaudinantis.
– Kodėl pasirinkote pedagogo darbą? Būti mokytoja – Jums profesija ar pašaukimas?
– Visą laiką žinojau, kad būsiu mokytoja. Nuo pat mažens „mokiau“ kaimynų vaikus, brolį: vedžiau pamokas, pildžiau dienyną, įrašydama pažymius, pastabas ir pagyrimus. Dar ir šiandien kažkur lentynoje guli tas vaikystėje pildytas dienynas…
Vėliau didelę įtaką mano profesiniam pasirinkimui padarė tuometinėje Biržų „Atžalyno“ vidurinėje mokykloje dirbusi jauna lituanistė Dalia Mekuškaitė (Ignotienė). Gerai pamenu jos vestas pamokas, įtaigiai skaitomus kūrinius, kūrybišką mokymą, nuoširdų santykį su mokiniais.
Mokytojo profesija yra viena iš seniausių ir svarbiausių profesijų, reikalaujanti žinių, gebėjimų ir įgūdžių, noro mokyti ir mokytis. Tačiau svarbiausia yra ne tai. Svarbiausia – mokytojas turi mylėti vaiką, motyvuoti, „uždegti“ jį noru veikti, atrasti save. Tam reikia pašaukimo.
Be pašaukimo neįmanomas efektyvus ir rezultatyvus darbas, todėl manau, kad mokytojas – ir profesija, ir pašaukimas.
– Dirbdama Medeikių pagrindinėje mokykloje aktyviai dirbote su mokiniais ne tik pamokų metu, bet ir organizuodama popamokinę veiklą. Kas šiais laikais vaikui, ypač kaimo, Jūsų manymu, yra mokytojas?
– Į Medeikių pagrindinę mokyklą suvažiuodavo vaikai iš tolimiausių rajono kampelių. Prisimenu, mokytojų dar nėra, o mokiniai jau ankstyvą rytą vaikštinėja mokykloje, kur šilta, jauku ir saugu.
Vieni dar snaudžia, parėmę galvą ant suolo, kiti mokosi, treti bendrauja ar žaidžia sporto salėje.
Todėl nuolatos planuodavome, kaip prasmingai užimti vaikus, kaip suteikti jiems kuo daugiau reikalingos informacijos, kaip ugdyti jų socialinius įgūdžius. Mokykloje vaikų būdavo nedaug, todėl mokytojai puikiai pažino kiekvieną, žinojo jų gyvenimo aplinkybes, džiaugsmus ir rūpesčius. Vaikai sulaukdavo daug dėmesio, buvo matomas ir girdimas kiekvienas vaikas, mokytojus ir mokinius siejo glaudus ir šiltas ryšys.
Smagu prisiminti, kad ne kartą su mokiniais patyrėme prasmingų ir džiugių atradimo akimirkų dalyvaujant Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro projekto „Neformaliojo vaikų švietimo paslaugų plėtra“ edukacinėse veiklose, A. Tapino projekte „Padrąsinti. Įkvėpti. Palaikyti“. Kiek daug įdomių dalykų pamatėme, aplankėme ir sužinojome!
Kaimo vaikui mokytojas buvo ir yra ypač svarbus. Jis ne tik perteikia žinias, moko mokytis, bet ir padeda vaikui, kai to reikia, išklauso jį, pataria ar pasidžiaugia jo šeimos sėkmėmis. Manau, mokytojas kaimo vaikui padeda įgyti pasitikėjimo savimi. O tai labai svarbu siekiant tikslų, ieškant savo vietos po saule.
– Lietuvių kalba ir literatūra yra kertinis mokslas mūsų šalyje. Kaip šiame kompiuterinių technologijų amžiuje sudominti vaikus skaityti knygas ir jas mokytis suvokti? Kas Jums padeda?
– Jau seniai įrodyta skaitymo nauda ne tik žmogaus protinei veiklai, bet ir dvasinei. Skaitymas pakylėja žmogų virš kasdienybės, atveria vartus į kitokį pasaulį. Kas gali būti gražiau už skaitantį žmogų?
Tačiau šiuolaikinis kompiuterinių technologijų amžius vis labiau braunasi į kiekvieno iš mūsų gyvenimą. Tai ir džiugina, ir liūdina. Naudojamos technologijos palengvina žmogaus gyvenimą, suteikia galimybę atsidurti bet kur ir bet kada, leidžia rasti informaciją apie bet kokį lankomą objektą, apie žymius žmones ir kt. Tačiau liūdna, kad užmirštama skaitymo nauda, nebegirdimas skaitomos knygos verčiamo lapo garsas ar nebeuodžiama, kaip kvepia knyga…
Tai matydama ir suprasdama visada mokinius kviečiu skaityti bet kur ir bet kada. Nors po kelis puslapius per dieną. Mokyklose, kuriose teko dirbti, nuolatos taikydavome įvairias skaitymo strategijas, metodus, skaitymo skatinimo modelius, skatindavome, įtraukdavome mokinius į skaitymo procesą, siekdami, kad mokinys pajaustų skaitymo malonumą, kad atrastų skaitymo džiaugsmą. Svarbiausia, norint, kad mokiniai skaitytų, reikia juos motyvuoti, reikia, kad pats mokytojas degtų ta ugnele. Juk tiek nedaug tereikia: tik vienos žiežirbos, kad užkurtum ugnį…
Degu noru mokiniams parodyti, kad skaitymas teikia džiaugsmą, todėl kviečiu dalyvauti, kurti, skaityti, dalintis tuo, ką sužinojai skaitydamas.
Pernai Biržų „Atžalyno“ pagrindinėje mokykloje su 5 klasės mokiniais dalyvavome sumanymo „Pasakos augimui. Asmenybės ugdymo užsiėmimai” ugdymo pasakomis iniciatyvoje „Pasakų iššūkis 2021“. Skaitėme individualiai ir kartu, kūrėme receptus, iliustravome, vaidinome pasakas apie Laimę, kuri taip reikalinga kiekvieno žmogaus gyvenime.
Vėliau su mokiniais surengėme parodą, kurioje pristatėme perskaitytos knygos kūrybinę dėžutę, pasakojome kitiems mokiniams apie skaitomas knygas.
Kartu su Biržų Kaštonų pagrindinės mokyklos mokiniais ir Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešąja biblioteka įgyvendinome puikų projektą. Dalyvavome integruotame edukaciniame renginyje „Jaučiu pirmą pavasario dvelksmą“, skirtame Jono Meko 100-osioms gimimo metinėms paminėti. Mokiniai ne tik skaitė J. Meko eiles, bet ir Biržų rajono viešojoje bibliotekoje surengė piešinių parodą pagal perskaitytas Jono Meko „Semeniškių idiles“.
Kaip jautru ir įsimenančiai buvo, kai šią vasarą vakarėjant netikėtai sutikusi mokinį, dalyvavusį renginyje, išgirdau: „Mokytoja, ar ne tiesa? Auksinis vasaros naktų kvepėjimas“.
J. Meko žodžiai… Vadinasi, skaityti verta.
– Sakoma, kad geras mokytojas gali pakeisti visą pasaulį. Ko pirmiausia turėtų mokytis pedagogas, kad jis nesustotų ir tobulėtų kartu su savo mokiniais?
– Šiuolaikinis pasaulis nuolat ir greitai keičiasi, tad mokytojas niekada negali sustoti mokytis. Jis turi nuolat domėtis tuo, kas vyksta aplinkui, kartu su mokiniais dalyvauti įvairiose veiklose, žinoti, kuo ir kaip gyvena jo ugdytiniai. Be to, mokytojas turi nebijoti rizikuoti, būti atviras naujovėms ir norėti jas taikyti savo darbe.
Viena iš nerealių svajonių, kuri vis sukasi mano mintyse, yra ta, kad mokytojas turėtų turėti tokią galimybę – nemokamai kartą per metus keliauti į pasirinktą šalį. Kelionės pakeičia pasaulį, iškrauna ir vėlei įkrauna žmogų naujiems darbams, naujoms mintims ir veikloms… O kiek grįžęs mokytojas galėtų papasakoti savo mokiniams!.. Todėl, esant galimybei, keliaujame su šeima. Tai leidžia man tobulėti, kurti ir skatinti kitus burtis ir veikti.
– Kokias savo suaugusių mokinių asmens savybes norėtumėte matyti? Kokius juos norite matyti piliečius? Ar didelis privalumas yra žmogui išlikti oriam visose situacijose ir kaip reikia auklėti vaiką, kad jam tai būtų svarbu?
– Noriu, jog mokinys, kad ir kuriame pasaulio krašte begyventų, dirbtų, visada pagarbiai ir nuoširdžiai didžiuotųsi savo gimtuoju kraštu, žinotų jo istoriją, čia gyvenusius ir dirbusius žymius žmones. Noriu, kad visada pagarbiai kalbėtų apie savo šaknis, savo pradžią, nes gimtasis kraštas – viena iš svarbiausių kiekvieno žmogaus vertybių. Tai yra pamatas, ant kurio formuojasi asmenybė, visuomenė, tauta. Apie tai kalbėjo ir rašė ne vienas Lietuvos rašytojas ir poetas.
Kiek įmanoma, mokykloje skatinu mokinių norą pažinti savo gimtąjį kraštą, jo istoriją, čia gyvenusius žmones. Pernai į pažintį su gimtuoju kraštu įtraukėme ir mokinių tėvelius. Buvo smagu matyti, išgirsti, kaip mokiniai pristatė, pasakojo apie aplankytas vietas, išgirstas istorijas.
Dar labai svarbu, kad kiekvienas lietuvis kalbėtų lietuviškai. Gėda būti lietuviu ir nemokėti kalbėti gimtąja kalba. Jau 16 amžiuje lenkų kalba parašytoje „Postilės“ prakalboje M. Daukša kėlė gimtosios kalbos išsaugojimo klausimą, sakydamas, kad vienas iš svarbiausių tautos požymių yra kalba. Nėra kalbos – nėra ir tautos.
Liūdna ir neramu, kad šiandien kalba negerbiama ir ypatingai darkoma socialiniuose tinkluose: iškraipomi žodžiai, nesuprantami trumpiniai, daugybė svetimybių. Na, pavyzdžiui, skaitai skelbimą „Facebook“ ir galvoji, ko žmogus ieško – sūnelio ar šunelio?.. Taigi, labai norėčiau, kad mano mokiniai mokėtų rašyti ir kalbėti taisyklinga lietuvių kalba. Kol mes turime savo kalbą, ją vartojame, tol mes esame tauta.
Ir dar man labai svarbu, kad žmogus visada išliktų orus visose situacijose. Anot filosofo V. Žemaičio, „Orumas yra jausmas, kuris neleidžia būti nesąžiningam, neprincipingam, nepagarbiam ir veidmainiškam. Orumas atskleidžia žmogaus brandą, aukštą moralę, atskleidžia žmoniškumą“.
Todėl norėčiau, kad tiek mano buvę, tiek esami mokiniai būtų orūs, pagarbūs Lietuvos piliečiai. Orumo ir pagarbos sau ir kitiems reikia pradėti mokytis nuo mažens. Suaugusieji savo tinkamu pavyzdžiu turėtų rodyti augančiai kartai, kad pagarba, savigarba, aukšta moralė yra pačios svarbiausios pamatinės kiekvieno žmogaus gyvenimo vertybės.
– Esate iš tų pedagogų, kurie patyrė mokyklų reorganizacijos padarinius. Teko rinktis dirbti kitoje ugdymo įstaigoje, galbūt nerimauti dėl ateities. Kaip manot, ar teisingai elgiasi politikai uždarinėdami kaimo mokyklas?
– Reorganizacija – vienas iš skaudžiausių įvykių, pakeitusių mano gyvenimą. Prisimenu, dirbom, kūrėm, planavom ir staiga likom niekam nebereikalingi… Mokyklos durys užsidaro… O mes, mokytojai, stovime ant Medeikių mokyklos laiptų ir nežinome, į kurią pusę sukti… Mūsų niekas nelaukia.
Kai 16 metų išdirbi vienoje ugdymo įstaigoje, reorganizacija skaudžiai paveikia… Buvo sunkus laikotarpis, palikęs nemalonų jausmą. Tada atrodė, kad nėra ateities… Tačiau uždarius vienas duris – atsivėrė kitos. Buvau priimta dirbti į Biržų rajono Vabalninko Balio Sruogos gimnaziją, kur sutikau nuostabius žmones, puikų kolektyvą. Nors dirbau tik vienerius metus, tačiau puikus ryšys su Vabalninko pedagogais dar ir šiandien liko.
Po metų, atidirbtų Vabalninko gimnazijoje, buvau priimta dirbti ten, kur visada norėjau – į „Atžalyno“ pagrindinę mokyklą, kur dirbu ir šiuo metu. Mokyklos kolektyvas jaunas, veržlus, nuotaikingas, skatinantis kurti ir tobulėti. Džiaugiuosi, kad teko pažinti naujus žmones, atrasti naujų draugų.
– Ar niekada nekilo mintis tapti politike? Kaip manote, kokias savybes turėtų turėti į politiką įsitraukęs žmogus? Ko labiausiai pasigendate Biržų politikoje?
– Niekada nenorėčiau būti politike. Politika sudėtingas ir gana painus dalykas, reikalaujantis ne tik daugelio visuomenės gyvenimo sričių išmanymo, bet ir būti lyderiu. Jaučiuosi gerai ten, kur šiuo metu esu. Mokau, bendrauju, realizuoju kūrybinius sumanymus su vaikais ir tuo džiaugiuosi.
Biržų politikoje kartais pasigendu glaudesnio politikų, vadovų ryšio su Biržų gyventojais.
– Aktyviai pasisakote socialiniuose tinkluose. Labai vertinate žmogaus orumą ir nemėgstate, kai žeminami kiti, nesvarbu, ar eiliniai žmonės, ar valdžios atstovai. Kas jus labiausiai žeidžia biržietiškoje politikoje?
– Nesutinku, kad aktyviai pasisakau socialiniuose tinkluose: yra daugiau ir labiau pasisakančių. Aš niekada nemėgau melo, povandeninių srovių. Visada tiesiai išsakau savo nuomonę. Nepatinka? Taip ir pasakau. Neveidmainiauju. Kaip gyvenime, taip ir politikoje – nemėgstu neteisybės. Gerbiu kitus žmones, jų pasirinkimus, jų mintis, tačiau, jei pažeidžiamas kito žmogaus orumas, negaliu tylėti. Aš už pagarbius santykius ir bendrystę. Noriu matyti žmones, dirbančius savo kraštui, savo žmonėms. Dirbkime ir veikime kartu.
– Jūsų sutuoktinis Gvidas yra ūkininkas. Ar grįžusi į namus dalinatės darbo problemomis, ar iš vyro sulaukiate patarimų, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje?
Turiu nuostabų ir puikų sutuoktinį. Kaip ir kiekvienoje šeimoje, taip ir mes aptariame dienos įvykius, pasidaliname savo džiaugsmais ir rūpesčiais. Kiekvienas dirbame toje srityje, kurią išmanome ir jaučiamės geriausiai.
– Ar daug brangaus šeimos laiko tenka aukoti darbui? Kaip tai priima jūsų vaikai, šeimos nariai?
– Mokytojo darbas reikalauja daug brangaus šeimai ir laisvalaikiui skirto laiko. Visus vakarus praleidžiu ruošdamasi pamokoms, taisydama mokinių darbus. Negaliu pasibaigus pamokoms tuoj pat užverti mokyklos durų, nes turiu pasiruošti kitos dienos pamokoms.
Būna dienų, kai šeimai beveik nebelieka laiko, tačiau stengiuosi, kad tai nesikartotų per dažnai. Pasibaigus darbams, uždarome namų duris, susėdame visa šeima į automobilį ir lekiame, kur akys mato… Pažinti, pamatyti, patirti…
– Ko Mokslo ir žinių dieną norėtumėte palinkėti kolegoms, mokiniams ir tiems, kurie visą laiką eina gyvenimo universitetus?
– Mokslo ir žinių dienos proga kiekvienam iš Jūsų – mokyklų vadovams, mokytojams, mokiniams, jų tėveliams, buvusiems mokytojams, studentams, linkiu: tegul prasidedantys naujieji mokslo metai leidžia patirti pažinimo ir atradimo džiaugsmą, suteikia galimybę tyrinėti, veikti ir ryžtingai siekti tikslų.
Anot V. Hugo, „Niekas taip nepadeda kurti ateities, kaip drąsios svajonės. Šiandien utopija, rytoj – kūnas ir kraujas.“ Būkite drąsūs, ieškokite, atraskite ir kurkite….
Su Nauja pradžia! Su Rugsėjo 1-ąja!
