Įminkite mįslę: Laikas bėga kaip vanduo, Smilga auga valandom. Gojus puošia horizontą, Karma tyko pasaloj. Gilė krenta lyg akmuo, na, o Sirijus, išminčius, guli vienas nuošaly. Stebi šį performansą. KAS TAI?
Jei atsakymo surasti nepavyksta, nesijaudinkite, jis akimirksniu toptelės galvoje pradėjus skaityti tekstą, kurio herojė – Vilniaus universiteto medicinos studentė Areta Sereikaitė. Pasirinkusi vienas sudėtingiausių studijų ir išvykusi į sostinę Biržų „Saulės“ gimnazijos 96-osios laidos abiturientė iš naujo atrado save – atgimė prigesusios aistros didžiausiems pomėgiams. Pasak merginos, vienos durys tam ir užsiveria, kad plačiai atsivertų kitos.
– Medicinos studijos – ilgai saugota svajonė ar atsitiktinumas?
– Tai visuomet buvo mano svajonė… Viena žmonių grupė stoja į mediciną dėl to, kad tiesiog labai gerai išlaikė egzaminus, o kita tą daro todėl, kad visą gyvenimą apie tai svajojo. Aš priklausau tai antrajai kategorijai. Nežinojau, kaip išlaikysiu egzaminus, bet tikrai žinojau, ko noriu – medicinos studijų. Dar stipresnis suvokimas, kad ateitį noriu sieti su medicina, atėjo 9-oje klasėje, kai mokėmės apie kraujo ląsteles ir biologijos vadovėlyje perskaičiau interviu su hematologu. Grįžusi namo bedžiau pirštu į knygą ir pasakiau: „Čia būsiu aš.“
– Ar po dviejų metų universitete kažkas pasikeitė, ar vis dar svajoji būti hematologe?
– Visą laiką galvojau, kad būsiu hematologe, tačiau šiuo metu universitete turime radiologijos ciklą, kuris mane, labai nuoširdžiai ir atvirai sakau, itin sudomino. Tikrai žiauriai įdomu. Būtent nuo trečio kurso pradžios prasidėjo atskiri ciklai – mėnesį mokaisi vieną dalyką, parašai egzaminą ir pradedi naują dalyką. Dabar turime radiologiją, kuri kol kas žiauriai veža. Kaip bus vėliau, matysiu.
– Kokiais trimis žodžiais apibūdintum savo studijas?
– Pirmiausiai ateina žodis praktiška. Taip yra todėl, kad jau pradedu įgytas žinias pritaikyti praktikoje. Grįžtu namo į Biržus, pas mane ateina draugė ir klausia: „Areta, čia mano ultragarso ir magnetinio rezonanso atsakymai, paaiškink, kas čia yra.“ Man labai faina, kai žmonės paklausia kažko praktiško ir aš jau gebu jiems atsakyti, padėti. Antras žodis – viltis. Aš mediciną mokausi su ta mintimi, kad ateityje galėsiu kažką pakeisti, prisidėti prie mokslinių atradimų. Medicinos studentas turi suprasti, kad ateityje jis gali turėti galimybę prisidėti prie visai žmonijai padėsiančių pokyčių. Na ir trečia – empatija. Yra žmonių, kurie bijo eiti pas daktarus. Manau, kad jeigu kiekvienas gydytojas būtų kiek empatiškesnis, tai ir pacientai nebijotų, ir pats darbas būtų įdomesnis bei kokybiškesnis. Aš manau, kad šiais laikais to kartais pritrūksta.
– Pasibaigus universitetinėms veikloms, laisvalaikiu, prižiūri šunis. Iš kur atsirado toks hobis?
– Praėjusios vasaros pabaigoje mano galvoje toptelėjo mintis – kaip ir kada prasidėjo mano meilė šunims? Pradėjau mąstyti, bandyti prisiminti, kaip viskas prasidėjo, kol galiausiai „atknisau“, kad 2012 metais internete egzistavo toks forumas apie šunis.
Jame praleisdavau labai daug laiko. Šio fakto apie mane tikriausiai nežino ir nemažai draugų.
Būtent tada ir prasidėjo meilė šunims.
– Ta meilė ir aistra keturkojams liepsnojo be perstojo, ar buvo kažkokia pertrauka?
– Ta tikra meilė prasidėjo 2012 metais, tačiau didelis domėjimasis buvo šiek tiek aprimęs. Pradėjus eiti į Biržų „Saulės“ gimnaziją šiek tiek pasikeitė mano gyvenimo būdas – nauja aplinka, nauji draugai bei daugiau mokslų. Būtent dėl to primiršau šį hobį. Viskas vėl apsivertė aukštyn kojom, kai baigusi mokyklą atvykau į Vilnių. Pajaučiau, kad čia be galo daug galimybių. Čia galiu eiti ir užsiimti įvairiausiais dalykais, ko Biržuose man truputį trūko.
Lygiai prieš metus susisiekiau su viena veisėja, kuri veisia Čekoslovakijos vilkšunius, pasikalbėjome, pasivaikščiojome ir pradėjome bendradarbiauti. Meilė šunims visuomet buvo manyje, tačiau Vilniaus galimybės ją pažadino iš naujo.
– Studijuoji mediciną, tačiau laisvalaikiu beveik visą dėmesį skiri šunims. Ar tokios skirtingos sritys nesikerta viena su kita?
– Aš manau, kad jos papildo viena kitą. Tas faktas, kad aš sutinku pabūti su šunimis ir eiti su jais pasivaikščioti, man akimirksniu siejasi su sveiku gyvenimo būdu ir prižiūrima medicinos studento psichologine sveikata. Ne paslaptis, kad būtent medicinos kryptį pasirinkę studentai susiduria su milžiniškais krūviais. Šunys man labai padeda atsigauti – grįžusi iš pasivaikščiojimo aš labai noriu mokytis, jaučiuosi labai motyvuota. Nepaisant to, buvimas su šunimis leidžia praktiškai pažvelgti į tam tikrus dalykus, kuriuos teoriniame lygmenyje mokausi universitete.
– Ar iš tiesų medicinos studijos reikalauja tiek daug psichologinės jauno žmogaus stiprybės?
– Taip, studijos reikalauja tikrai labai daug laiko, jėgų ir emocijų. Visgi, viskas yra įmanoma – jeigu nori dirbti, tai tikrai gali viską suderinti. Man atrodo, kad abiturientai, prieš svarstydami pasirinkti medicinos studijas, pernelyg sureikšmina faktą, kad universitete būsi užsidaręs visus 6 metus ir nieko negalėsi veikti. Manau, kad gyvenimas yra per trumpas ir per trapus, kad galėtum sau leisti kažko nedaryti, neišnaudoti galimybių. Viskas priklauso nuo noro.
– Kas lengviau tau – vienu metu sutarti su dviem šunimis ar pasiruošti atsiskaitymui universitete?
– Hmm… (juokiasi). Kad nesusipyktum ir draugautum su šunimis, tau reikia labiau praktinių gebėjimų, o kad pasiruoštum medicinos atsiskaitymams – labiau teorijos. Priklauso nuo situacijos, bet kartais vienodai sunku būna abem atvejais.
– Kokią didžiausią išdaigą tau yra iškrėtęs šuo?
– Didžiausią siurprizą yra iškrėtęs mano primas šuniukas Bruno. Apskritai, tai jis buvo „auksinis“ šuo, mes jį palikdavome namuose vieną ir nebūdavo jokios netvarkos. Tačiau vieną kartą, grįžusi iš mokyklos, tiesiog aiktelėjau – koridoriuje, ant grindų, išvydau be galo daug smulkių kristalėlių. Nuėjusi į virtuvę pamačiau sudraskytas didžiules cukraus pakuotes. Visa virtuvė „skendo“ cukruje.
– Kaip atrodo tavo diena prižiūrint šunis?
– Dažniausiai pasiimu šuniukus iš veisėjos namų ir einame pasivaikščioti. Parsivedu juos į namus, prižiūriu. Kartu miegame, kartu keliamės, kartu valgome, o prieš paskaitas parvedu pas šeimininką. Po universitetinių užsiėmimų vėlgi pasiimu keturkojį. Dienos pabaigoje dažniausiai būname nuėję maždaug 15–20 km. Savaitgaliais vykstame į mišką, kur šunys gali laisvai pabėgioti.
Bene įdomiausia būna tada, kai važiuojame į treniruotes. Jos metu šuo, naudodamasis savo instinktais, turi atrasti „dingusį“ (pasislėpusį) žmogų. Pastarasis praeina tam tikrą trasą, pasislepia jos pabaigoje, o šuo, sekdamas kvapą, turi jį atrasti. Tokios treniruotės vyksta kažkur mieste, nes būtent čia dažniausiai iš tikrųjų dingsta žmonės. Jeigu kartu su savo šunimi išlaikai specialų egzaminą Vokietijoje, gali būti pridėtas į policijos sudarytą žmonių sąrašą, kuriems bus skambinama, jeigu dings kažkoks žmogus. Labai smagu dalyvauti tokioje veikloje, nes gali stebėti, kaip šunys mąsto, kliaujasi instinktais. Po treniruotės dar kurį laiką svarstai, kokie protingi yra šie keturkojai.
– Čekoslovakų vilkšunius prižiūri tik Vilniuje, ar yra tekę juos atsivežti ir į Biržus?
– Yra tekę atsivežti ir į Biržus. Gimtajame mano mieste praleidome visą savaitę, tai galėjome labai daug ką nuveikti. Išvaikščiojome tikriausiai visas Biržų gatveles, aplankėme visus svarbiausius objektus. Dieną prieš išvažiavimą ėjome stebėti saulėtekio Dauguviečio parke. Rytas buvo nepakartojamas. Nevykome į jokius miškus, nes Biržai yra tiesiog per graži vieta. Būnant namuose nesinorėjo nieko kito – tik biržietiškų vaizdų.
– Jeigu galėtum grįžti į mokyklos baigimo metus ir vietoje medicinos krypties pasirinkti veterinariją – žengtum tokį žingsnį?
– Prieš metus tokia mintis buvo kilusi, bet dabar manau, kad nieko nekeisčiau. Tokios mintys aplankiusios buvo todėl, kad labai staiga iš visiškai nuotolinio mokymosi mus vėl grąžino į visiškai kontaktinius užsiėmimus. Buvo nemenkas šokas. Visai neseniai suvokiau, kad mano hobis, šuniukų priežiūra, neturi būti susijusi su pastovia veikla.
– Kokia atmosfera vyrauja tavo kurse? Fainas kolektyvas susirinko krimsti medicinos mokslo šaknų?
– Mano grupės draugai yra tiesiog nuostabūs ir labai geri žmonės. Jie tikri savo srities profesionalai, pasišventę medicinos mokslui. Aš labai džiaugiuosi, kad būtent tokie žmonės pasirinko mediciną. Manau, kad jie bus būtent tie, kurie atneš naujoves, bus empatiški, teikiantys viltį. Per kelis metus iš savo kurso draugų išmokau labai daug. Prieš stodama į universitetą buvau labiau intravertiškas žmogus, o dabar pamačiau, kad esu žymiai atviresnė aplinkai. Su bendrakursiais po seminarų išeiname į miestą, smagiai leidžiame laisvalaikį. Viduje jaučiu, kad būtent čia yra ta vieta, kuriai ir priklausau, kurioje ir turiu būti.
– Kita tavo aistra – fotografavimas. Ar keturkojų priežiūra paskatino prisiminti šį pomėgį ir dažniau juo užsiimti?
– Tikrai taip. Meilė fotografijai prasidėjo būtent tame pačiame forume apie šunis 2012 metais. Tada buvo labai populiaru fotografuoti viską. Tais metais gavau pirmąjį savo fotoaparatą, prie kurio pirkimo prisidėjau ir savo santaupomis. Jį esu išsaugojus iki pat dabar. Fotografija man beprotiškai patinka. Kai pradėjau prižiūrėti šunis, nusipirkau naują objektyvą ir dabar be perstojo fotografuoju keturkojus. Pastebėjau, kad netgi šiek tiek patobulėjau, išmokau naujų dalykų.
– Kas tave „veža“ ir skatina fotografuoti?
– Čia susideda labai daug dalykų. Vis dėlto svarbiausias faktorius šioje situacijoje, manau, yra tėtis. Gana neseniai pastebėjau, kad jis daro nuostabias fotografijas. Jos tikrai labai gražios. Tėtis išvažiuoja su dviračiu, stabteli, nufotografuoja kažką ir iš karto atsiunčia man. Šiuo metu būtent jis yra didžiausias mano fotografijų įkvėpimas. Iš kitos pusės fotografavimas man – meno, saviraiškos, pabėgimo nuo kasdienių rūpesčių forma.
– Ar manai, kad likimas dabar tau yra atvertęs tokias kortas, apie kurias visados svajojai?
– Nebuvau susimąsčiusi, bet tikriausiai, kad taip. Man tėvai visada sakydavo, kad viskas atsitinka taip, kaip ir turi atsitikti. Vienos durys užsidaro tam, kad palčiai galėtų atsiverti kitos. Viskas, ką turiu dabar, neatsirado iš oro – viskas palaipsniui augo ir brendo. Manau, kad yra taip, kaip ir turi būti.
– Ar galėtum patvirtinti posakį, kad būtent šuo yra geriausias žmogaus draugas?
– Taip, nes šuo niekada nepaliks. Žinoma, žmonėms reikia žmonių ir gyvo bendravimo, tačiau tas ryšys, kurį sukuriame su gyvūnais, yra dar kitoks. Juk šuo mums negali nieko atsakyti, todėl turime įdėti labai daug pastangų, kad suprastume savo augintinius. Lygiai taip pat ir gyvūnai deda be galo daug pastangų, kad nors kažkiek mus suprastų. Tas ryšys tikrai gali būti labai stiprus.
– Ką Aretai Sereikaitei reiškia žodis šuo? Apibūdink jį.
– Šuo – sutvėrimas, kuris tave ištemps iš bet kokių psichologinių būsenų. Tau bus blogai – šuo bus tavo ramstis, kuris leis pasijusti tvirčiau. Tau bus viskas gerai – šuo pajus ir tą. Labai gera turėti tokį gyvūnėlį, kuris eina su tavimi kartu per visus gyvenimo sunkumus bei iššūkius.
Taip, manau mįslę įminėt – Laikas, Smilga, Karma, Sirijus, Gojus ir Gilė yra Aretos prižiūrimi šuniukai, miškuose, parkuose bei miestų gatvėse savo performansais patraukiantys praeivių dėmesį.
