Eseistikos etiudai ir vienas trieilis
LAPŲ PŪTĖJAI
Lapų pūtėjai miestuose man primena… Sizifo mitą.
Kartais jie pučia lapus ten, kur jų beveik nėra.
Nes svarbu yra pūsti; t.y. dirbti ir tada, kai nereikia, tačiau reikia viršininkui ar velniai dar žino kam.
Kartais jie pučia lapus parkuose ir skveruose po medžiais, kur šie, nukritę ant žolės, pagal visus gamtos kanonus turėtų ten likti ir grįžti ekologijos ratu į tuos pačius medžius – per žemę…
Kartais tie sizifai pučia lapus taip beprasmiškai anksti, kad miestuose šalia gatvių langų miegantys žmonės priversti užsikišti ausis arba per anksti atsikėlę virtis kavą.
O gražiausia, kai lapų pūtėjas nuoširdžiai pučia prieš stiprų rudenio vėją – veiksmas, vertas didžiojo Sizifo!
KARAVANAS IR ŽVAKĖ
Spalį dar prasimuša saulės stulpai ir baltieji debesys veriančiai žydruose vandenyse; ir lietūs – kartais su vaivorykšte, kartais ilgi lyg bėgtum maratoną be finišo, bėgtum ir bėgtum; dienų trumpėjimo karavanas slinks į tamsėjimo šalį, tik po jo kojomis bus ne smėlio giesmė, o purvas, purvas, dar kartą purvas, nukritę lapai į purvą, kartais su šalnų ornamentais arba viską merkiančia šlapdriba, kai žiema eina ir neateina, eina ir neateina, kaip kadaise įstrigęs Naujųjų metų neatėjimas iš pirmosios (ir vienos geriausių) Jurgos Ivanauskaitės knygos „Pakalnučių metai“; dienų trumpėjimo karavanas ne tik slegia, įmina kartais į vidinį purvą, bet ir prikelia netikėtą atmintį, lyg žvakę, įsižiebiančią tamsiame kambaryje, kur šmėžuoja praėjusio laiko pamėklės, o kartais ir koks šviesos sparnas – iš to, iš praėjusio laiko, iš niekad, ir dar kartą – niekad —
xxx
Beraščiai rudenio
Medžiai – už tūkstantį poetų
Rašo gražiau
Autoriaus nuotrauka
