Prieš trisdešimt metų Biržų kultūros darbuotojai ir kolektyvai persikėlė į naujuosius kultūros namus, pastaruosius keliolika metų vadinamus Kultūros centru. Įkurtuvių trisdešimtmečiui Kultūros centro bendruomenė ruošėsi iš anksto. Ruošėsi jubiliejiniam koncertui, susitikimams, rūpinosi kuo išsamiau visuomenei pristatyti savo veiklą. Šeštadienio popietę ir įvyko jubiliejinis koncertas, šventinis banketas visai bendruomenei ir svečiams.
Likus gerokai daugiau nei pusvalandžiui iki koncerto pradžios, biržiečiai, kaimų kultūros darbuotojai rinkosi į Kultūros centrą. Kieme dar dirbo statybininkai, tačiau svečių laukiantis Kultūros centro direktorius Romas Lesevičius kalbėjo: džiaugiamės, kad dirba, ir taip ilgokai buvome apkasuose.
Burzgiančio statybininkų buldozeriuko nepaisė ir jaunieji „Blėkvario“ muzikantai bei jų vadovas Pranas Dapšauskas, smagiomis melodijomis sveikinę į Kultūros centrą ateinančius žiūrovus ir pačius meno mėgėjus.
Laukdami, kol atsivers koncertų salės durys, žiūrovai bendravo, apžiūrinėjo dailininko Egilo Skujos, tuo pačiu – ir Kultūros centro ilgamečio dailininko, parodą. Žiūrovams buvo pasiūlyta naujiena – improvizuota foto sienelė, prie kurios buvo kviečiami fotografuotis visi.
„Šiaurės rytai“ bandė prikalbinti prie sienelės atsistoti ištikimiausias visų renginių dalyves biržietes Genovaitę ir Palmyrą. Tik labai retam renginy nepamatysi šių dviejų žiūrovių. „Kas gi plos ir džiaugsis, jei mes neateisime“, – juokavo ponia Genovaitė, o jos draugė tvirtino, kad būtent Genovaitė ir įkalba eiti vienur, kitur ir trečiur.
Nepavyko prikalbinti ištikimiausių žiūrovų, bet pavyko prie sienelės pagauti koncerto vedėją, renginių režisierę Gytę Rožėnienę.
Ją taip įpratome matyti visuose renginiuose, kad norėjosi priskirti prie ilgiausią darbo stažą turinčių Kultūros centro darbuotojų. Nepavyko. Gytė čia dirba tik du dešimtmečius.
Netoliese, stebėdamas prie sienelės besidžiaugiančius žiūrovus, šypsojosi Egilas Skuja. Jį jau galima pavadinti tikru Kultūros centro veteranu. Jo kurtos emblemos, šįkart – sienelė ir puikus scenos apipavidalinimas, kiti ženklai kelis dešimtmečius puošia visus kultūros centre vykstančius renginius.
Filmavimo kamerą vestibiulyje įdarbinusi Audronė Dambrauskienė – beveik naujokė Kultūros centre, dirba čia nuo liepos. Bet jos sukurtas 30-mečiui skirtas filmas – puikus kruopštaus kūrybinio darbo pavyzdys. Būtent jis pradės šventinį koncertą.
Salės durys jau atidarytos, žiūrovai jau renkasi vietas, grožisi skoningu šventės ženklu, labinasi vieni su kitais. Šįkart žiūrovų salėje sėdi buvęs Kultūros centro darbuotojas, „Kaziuko“ kapelos tėvas ir vadovas Kazys Baronas. 26 metus dirbo šioje įstaigoje, 22 metus vadovavo savo suburtai kapelai. Kapela liko tik smagiuose prisiminimuose. Greta sėdinti žmona Birutė juokauja: kai vyras su kapela vis kur išvažiuodavo, koncertuodavo, namie ramybė būdavo… Juokas juokais, o ponia Birutė, regis, nuolat rėmė savo vyrą ir jo sumanymus.
Salėje – nemažai kaimų kultūros darbuotojų. Šiandien kaimų meno mėgėjai nekoncertuoja, nes šventė – Biržų meno mėgėjų. Idėjų nestokojantiems kaimo darbuotojams šis koncertas – smagus poilsis ir gražus renginys.
Pirmąją salės eilę užpildo didelė kompanija. Smalsaujam, kaip čia taip vieningai? Viena moteris mielai aiškina: panevėžiečiai. Į Biržus atvyko švęsti giminaičio 60-mečio, o jubiliatas visiems svečiams padovanojo bilietus į šį koncertą. Po koncerto bus banketas Rinkuškiuose. Jauniausia šios kompanijos dalyvė – 7 mėnesių Marcelė. Močiutė nerimauja – ar neprailgs Marcelei koncertas? Bet Marcelė kieto būdo, susikaupusi ir rimta stebės visus pasirodymus, nei užmigs, nei verks.
Koncertas jau prasideda. Pirmosios keliolika minučių skiriamos A. Dambrauskienės sukurtam flmui (jį įgarsino kitas aktyvus Kultūros centro bendruomenės narys, dainininkas ir skaitovas Leonidas Čiudaras). Po to – „Viktorijos“ kamerinio choro, „Agluonos“ moterų choro dainos… Visų Kultūros centro meno kolektyvų, jau gerai pažįstamų ir vis atsinaujinančių, atjaunėjančių, pasirodymai. Po vieną dainą, po vieną smagų šokį. Žiūrovai energingais plojimais palydi visus, o gėlės tenka mylimiausiems.
Koncerto metu – ir svečių sveikinimai. Su dovanomis atvyko Seimo narys Valdemaras Valkiūnas, kultūros ministro Simono Kairio padėką perdavė ir savo linkėjimus išsakė rajono savivaldybės mero pavaduotoja Audronė Garšvaitė, savivaldybės administracijos direktorė Irutė Varzienė, Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Eugenijus Januševičius.
Kultūros centro direktorius R. Lesevičius dėkoja sveikintojams, dėkoja visiems renginių rėmėjams, meno mėgėjams ir žiūrovams. Visi kartu kūrė šią ir daugybę kitų švenčių.
Koncertas tęsiasi daugiau kaip dvi valandas. Paskutinis jo akordas – visos Kultūros centro bendruomenės pasirodymas scenoje, bendra daina ir žiūrovų aplodismentai. Žiūrovai dėkoja ir sveikina atsistoję. O pirmoje eilėje sustoję panevėžiečiai šypsosi: nors veidai scenoje ir nežinomi, koncertas buvo puikus, nesigaili taip pradėję asmeninę šventę. Su žiūrovais atsisveikinama iki kito renginio, o meno mėgėjų, kultūros darbuotojų ir kviestinių svečių dar laukia šventinis banketas.
Dabar pati proga sutrukdyti kultūrinių renginių organizatorę Jautrą Žaldokaitę, nes ji jau atlikusi savo darbą. Be Jautros daugelis neįsivaizduojame Kultūros centro. Ją randame bilietų kasoje, jos patarimų klausiame, ji turi sugerti dažnai nepelnytus priekaištus. Jautra atvira: nėra lengva įtikti žiūrovui.
Vieni pageidauja to, kito – ano. Juk negali kiekvienam žiūrovui paaiškinti, kad atlikėjo honorarai tokio ūgio, kad biržiečių piniginės jo anaiptol nepasieks.
Arba modernią įrangą jau turintys teatrai spektaklio neatveš į Biržus, kur panašių galimybių nėra. Bet Jautra, kaip visada, su šypsena. Šis renginys, kaip ir neseniai pasibaigęs profesionalių teatrų festivalis, tikrai pavyko.
Šampano taures kelia meno mėgėjai, vadovai, direktorius R. Lesevičius dar priima sveikinimus. Visi – už tai, kad Kultūros centras gyvuotų ne vieną dešimtmetį.
