Nuo spalio 7 d. Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centro struktūriniame padalinyje (toliau – Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centras) pradėjo veikti ilgalaikė fotomenininko, vieno ryškiausių postmodernizmo Lietuvos fotografijoje atstovų Sauliaus Paukščio autorinė trijų darbų paroda „Jono Meko miestas“. Ji skirta Jono Meko metams ir gimimo 100-mečiui paminėti.
Ta proga dalinamės menininko mintimis apie jo pažintį ir draugystę su pasaulinio garso lietuvių išeivijos kūrėju Jonu Meku.
– Papasakokite šiek tiek apie save. Kur gimėte, kur augote, ką studijavote ir kaip Jūsų gyvenime atsirado fotografija?
– Esu vilnietis, gimęs 1964 m. Mėgėjiška fotografija pradėjau domėtis dar mokyklos laikais. Kai įstojau į Kauno politechnikos institutą, ten susipažinau su Arūnu Kulikausku, kuris turėjo būrelį. Nuo to laiko fotografija pradėjau užsiiminėti profesionaliai. Būrelio metu su Arūnu Kulikausku ir kitais bendraminčiais dažnai kalbėdavome apie fotografiją, meną ir visus kitus dalykus, prie vyno, ir visaip kitaip.
– Koks Jūsų, kaip fotografo, originalumo ženklas?
– Aš neturiu tokio ženklo, pagal kurį būtų galima atskirti… Galbūt portretai, atlikti senovine technika, galėtų būti kažkoks originalumo ženklas. Bet tai yra daugiau komercinis ženklas. O meninis, net nežinau… Čia kiekvieną kartą gaunasi vis kitaip. Vieną dieną gali būti kažkokie priemiesčio peizažai, kitą, žiūrėk, jau kažkokios miesto faktūros ir t. t.
– Ar turite sąsajų su Biržais? Jei taip, tai kokių?
– Mano geras draugas yra iš Biržų. Tai net nežinau, čia sąsaja ar ne… Architektas Audronis Vydžius.
– Žinau, kad Jums yra tekę susitikti ir bendrauti su šviesaus atminimo Jonu Meku. Papasakokite apie savo pirmąją pažintį su juo.
– Čia vėlgi yra kaltas mano bičiulis Arūnas Kulikauskas. Jis 1990 m. išvažiavo į Ameriką ir ten gyveno apie 20 metų. Turbūt daugiau… Jis ten, kaip ir visi kiti anų laikų emigrantai, dirbo visokius kasdienius darbus, kas pakliūdavo po ranka. O paskui į savo sukurtą Antologijos filmų archyvą Niujorke jį priėmė dirbti Jonas Mekas. Jis ten darydavo visokius reklaminius skelbimus, spausdindavo nuotraukas, organizuodavo renginius, filmuodavo. Ten gyvendamas, Antologijoje 1998 m. Arūnas Kulikauskas suorganizavo mano pirmąją autorinių darbų parodą šokio tema. Fotografavau Eglę Špokaitę, baleriną, ir kt., parengiau montažus. Būtent tada ir susipažinau su Jonu Meku. Jis ten buvo tarsi „bosas“, viską aprodė… Priėmė labai gražiai. Parodos atidarymo metu jis net žodį tarė. Tokia buvo mano pirmoji pažintis su juo.
– O koks jis tada Jums pasirodė?
– Pradžioje jis man pasirodė labai keistas, bet paskui pajutau kažkokį ryšį ir artumą, nors jis buvo gerokai vyresnis už mane. Galiu pasakyti, kad Jonas Mekas man tapo savu žmogumi. Žmogumi be taisyklių ir didesnių kaprizų. Atsimenu, kad iš karto po pažinties su Jonu jis mane pasiuntė nupirkti vyno, kurį labai mėgo, ir kt.
– Kuo Jus patraukė ši asmenybė? Žinau, kad Jums yra tekę bendrauti net ir laiškais? Vienas iš jų yra saugomas Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centre Biržuose.
– Savo bendravimo stiliumi, kuris buvo lyg iš kitos planetos. O laiškais bendravome tik parodų organizavimo klausimais. Ir dažniausiai tai vykdavo per Arūną Kulikauską, kurio dėka su Jonu Meku akis į akį galėjau susitikti iš viso apie 10 kartų. Ir dar net svečiuotis jo namuose, esančiuose Niujorke, Brodvėjaus gatvėje. Turėjo ten didelį butą. Jis, be abejo, paliko stiprų įspūdį…
Dar vienas dalykas. Kada 2007 m. tuometinis Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas pirko Jono Meko kūrybinį palikimą, aš su prodiuserių ir kitų klerkų komanda, kuri pasirašinėjo pirkimo-pardavimo dokumentus, buvau pakviestas vykti kartu į Niujorką ir nufotografuoti Joną. Na, tokiu laisvu stiliumi. Vėliau tos nuotraukos buvo eksponuojamos parodoje ir kt. Dalis minėtų Jono Meko nuotraukų, šiais metais minint Jono Meko metus ir gimimo 100-metį, naudojant profesionalaus montažo techniką, buvo atrastos naujai ir eksponuotos Jono Meko vizualiųjų menų centre Vilniuje, bendradarbiaujant su Gintaru Sodeika. Ten „toks jovalas“, kaip kad būtų patikę Jonui. Visko po truputį – daug. Dalis Jono Meko nuotraukų su Vilniaus miesto vaizdais montažų šiuo metu yra eksponuojami Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centre Biržuose.
– O kiek Jums pačiam artima jo gyvenimo ir kūrybos filosofija?
– Net nežinau… Nemanau, kad aš esu toks senamadiškas ar pamokantis, koks antai savu laiku buvo Jonas Mekas. Aš esu uždaro būdo, o Jonas – atvirkščiai, į pasaulį žvelgdavo atviromis akimis ir nuolat save įprasmindavo – siekė parodyti kūrėjo galimybes be pastovaus savęs varžymo.
Na, o man taip neišeina, to iš savęs ir nereikalauju… Atgalinio ryšio man gali ir nebūti.
– Kokia buvo pirmoji Jūsų perskaityta Jono Meko knyga? Kokie įspūdžiai ir prisiminimai?
– Turbūt „Semeniškių idilės“. Esu skaitęs ir daugiau Jono Meko poezijos knygų, straipsnių ir pasisakymų. Mano manymu, tie jo pareiškimai ir kt. daugiau demonstraciniai. Vėlgi sakau, tai yra jo stilius. Kaip kas sugalvoja, taip tas ir daro. Taip ir turi būti, nes negalime būti visi vienodi… Jo filmai, performansai neabejotinai alsuoja tokia nevaržoma laisve ir ekstravagancija, jie man patinka labiau.
– Galbūt galėtumėte pasakyti savo mėgstamiausią Jono Meko citatą?
– Net nežinau. Jei tai galima pavadinti citata, tai „Paukšty, eik vyno“. Na taip, vyną mėgstu…
– Kaip manote, kur slypi Jono Meko fenomenas?
– Tame, jog jis su visais bendraudavo labai lengvai, buvo malonus ir šiltas, neskirstydavo žmonių į gerus ar blogus. Jam visi žmonės buvo mieli ir lygūs.
– Kaip manote, ar pakankamai yra skiriama dėmesio Jono Meko atminimo įprasminimui tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje? Jei ne, tai kodėl? O ar jam pačiam būtų to reikėję?
– Manau, kad pakankamai. Jis labai populiarus, kiek man tenka matyti, ir tarp jaunimo, kad ir kaip būtų keista, ir tarp vyresnio amžiaus žmonių. Ir, žinoma, tarp žmonių, kurie su menu visai neturi nieko bendro. Jis yra žinomas ir atpažįstamas. Jonas Mekas niekada nesiskundė dėmesio, kuris jam patiko, stoka. Manau, kad jam būtų patikę ir jo atminimo įprasminimo klausimai. Kad kalbėtų ir taip prisimintų visus jo per gyvenimą nuveiktus gražius darbus. O kam nepatinka dėmesys? Manau, kad čia nėra tokio.
– Kas jums pačiam yra svarbu paminėti apie Joną Meką, tačiau aš apie tai Jūsų nepaklausiau?
– Dabar labai gailiuosi, kada turėjau galimybę, nepaprašiau Jono Meko autografo ir nepasidariau nuotraukos su juo – kaip kad dabar „selfie“.
Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centro vyresn. bibliotekininkas Evaldas Timukas
