„Mūsų giminė gerai žino fašistų elgesio pasekmes. Jos – Pakamponyse. Aniems fašistams blogai baigėsi. Ir šitiems, kurie užpuolė Ukrainą, prastai baigsis“, – įsitikinęs 72 metų Vidas Kavaliūnas.
Astrave užaugęs vyras šiuo metu gyvena Kamajuose, Rokiškio rajone. Savo sūnus Tadą ir Mantą jis išauklėjo ne tik savo šalies patriotais. Išmokė ir akmenskaldžio amato. Jie su tėčiu sukūrė ne vieną laisvės kovotojams skirtą paminklą.
Nuteisė už „tėvynės išdavimą“
Vidas Kavaliūnas – tikras astravietis. Jo seneliai Grasilda ir Romualdas Ramanauskai Astrave gyveno nuo 1920-ųjų. Tėveliai Petras ir Monika Kavaliūnai senelių name Vido susilaukė 1950-aisiais. Tuo metu jo seseriai Irenai jau buvo 15 metų.
Iš pradžių Kavaliūnai gyveno mediniame barake šalia karšyklos. Tėvui grįžus iš Sibiro šeima apsigyveno buvusiame Astravo dvaro šunininko namelyje.
Įsikūrė antrajame aukšte. Dabar šio pastato pirmajame aukšte įsikūrusi parduotuvė.
Vido tėvas tarpukaryje, vadinamaisiais Smetonos laikais, išlaikė vairuotojo teises. Dirbo gaisrinėje vairuotoju, vėliau Jansono malūne. Astrave veikęs malūnas tiekė elektrą fabrikui, karšyklai. Vyras prižiūrėjo malūno variklius, kad jie gerai veiktų.
Tais laikais Astrave pagalbinis ūkis buvo Smetonienės nupirktas. Jis prisimena traktorių, kuris buvo atgabentas iš Amerikos. Sovietmečiu tas traktorius buvo sudaužytas. Pasak Vido, tėvelis, grįžęs iš Sibiro, šį traktorių suremontavo. Dabar jis saugomas Sodeliškių dvaro sodyboje.
Kaip Vido tėvas atsidūrė Sibire? 1953 metais jis buvo nuteistas 25 metams kalėti už tėvynės išdavimą. Tuo metu Petras Kavaliūnas Užušiliuose dirbo vairuotoju. Vežė bitumą. Prie Pumpėnų apvirto mašina. Žuvo du žmonės, kurie sėdėjo ant dervos mašinoje.
Vyras išsigando ir pusantrų metų slapstėsi. Kai atsirado, sovietų valdininkai nutarė, kad jis buvo miške pas partizanus, ir jį nuteisė.
P. Kavaliūnas buvo išvežtas į Rusiją, Sverdlovską (Jekaterinburgą). Tačiau netrukus mirė Stalinas, ir jis išleistas į namus.
Kol vyras buvo ištremtas, Vido mama turėjo išlaikyti besimokančią seserį Ireną ir jį, trejų metų mažiuką.
Motina Astrave eidavo dirbti į vilnų karšyklą, padėdavo čia dirbančioms moterims, už tai gaudavo maisto ir vilnų.
Tėvui grįžus sesuo įstojo į universitetą, baigė ekonomikos studijas. Irena Jankūnienė dirbo Alytaus medvilnės kombinate, ten ir gyveno iki mirties.
Kalbėdavo apie žydų žudynes
Vidas užaugo kartkartėmis klausydamasis senelio ir tėčio pokalbių. Jie sakydavo, kad gyvenimas Astrave būtų geras, gražus. Juk netgi karo metais šis kaimas nebuvo paliestas, nors fronto linija ėjo per gretimus Drąseikius, o vaikai po karo rasdavo daugybę šaudmenų.
Tą laikotarpį, kai ėjo fronto linija, šeima praleido prie žydkapio esančioje skerdykloje. Čia senelis sargavo. Skerdykloje buvo geri rūsiai, tad tikėjosi, kad jiems pavyks išgyventi.
Laimė, karo metu Astrave nė viena bomba nenukrito. Bet su šiurpu visi kalbėdavo apie kaimynystėje esančius Pakamponis. Astraviškiai karo metais girdėjo, kaip čia miškelyje šaudydavo suvarytus žydus.
Kol tai vyko, nieko iš gyventojų artyn neprileisdavo. Bet kartą įsidrąsinęs Vido senelis nuėjo į sušaudymo vietą. Išvydo žemėmis užverstas duobes, iš kurių pulsuote pulsavo kraujas…
Visą tą matytą vaizdą senelis prisimindavo su siaubu. Tiesa, vėliau jis sakydavo, kad įrengiant atminties vietą pylimas supiltas ne toje vietoje, kur žydai buvo sumesti…
Iš astraviečių lūpų į lūpas eidavo pasakojimas, kaip vienas baltaraištis po žudynių turėjęs visą krūvą žydų laikrodžių ir jais prekiavęs…
Vėliau Vidui teko susipažinti ir susidraugauti su vienos iš nužudytų žydų šeimos atstove Sofija Tabakina. Iki šiol apie ją kalba tik su gražiausiais prisiminimais.
Dažė bažnyčias
Vidas baigė Paežerių pradinę mokyklą. Vėliau – aštuonias buvusios Biržų antrosios vidurinės mokyklos klases.
Dirbdamas Astrave susipažino su rokiškiete audėja Nijole, po studijų gavusia paskyrimą į Biržus. Pora susituokė. Dirbo „Siūle“, melioracijos statybos valdyboje.
Vyras pasakoja, kaip su pusseserės vyru Algiu Andriekumi ėjo dažyti bažnyčių. Kartu jiems teko dirbti Rygoje, Želvoje, Papilyje, Lukštuose.
Po kurio laiko Rokiškio rajone kolūkyje prie statybų jam pasiūlė gerą atlyginimą ir visi išsikėlė į Kamajus.
„Tokie laikai buvo. Atėjęs į darbą pirmiausia ieškai, kur išgerti, o vakare – kaip blaivytis ir namo grįžti“, – apie sovietmečio kolūkio darbą atvirai kalbėjo pašnekovas.
Sulaukęs keturiasdešimties Vidas baigė ne tik vidurinę mokyklą, bet ir Vilniaus inžinerinį statybos institutą. Bet ėmėsi akmenskaldžio darbo.
„Mūrijau, dariau namams pamatus, laiptus, tvoras“,- pasakoja vyras.
Šio amato išmoko ir jo sūnūs Tadas ir Mantas. Tiesa, pastarasis akmenskaldyste neužsiima, dirba vienoje įmonėje vairuotoju. O Tadas turi daugybę užsakymų.
Įgyvendino partizano idėją
Obelių laisvės kovų muziejaus direktorius Valius Kazlauskas pasakojo, kad su Vidu ir Tadu Kavaliūnais jam teko susipažinti 2014 metais. Baltijos kelio 25-mečiui buvo sugalvota pastatyti paminklą toje vietoje, kur kadaise stovėjo rokiškėnai.
Paminklas buvo pastatytas iš rokiškėnų suneštų akmenų, pagrindui atvežti akmenys iš trijų Baltijos valstybių. Į paminklą įmūryta kapsulė su laišku ateities kartoms.
Tuomet Vidas sūnų dar mokė akmentašystės amato. Vėliau Tadas tapo žinomu restauratoriumi. Jo darbais susidomėjo bažnyčios, privatūs užsakovai.
Tadas yra restauravęs Rokiškyje kapinėse esančias Kalvarijų kelio koplytėles.
Dar vienas Tado Kavaliūno darbas baigiamas kurti Čedasuose.
Valius Kazlauskas pasakojo, kad į jį kreipėsi vienas pokario kovų partizanas. Jis išsakė norą pastatyti paminklą Lietuvos laisvės kovų dalyviams, tik sakė nežinantis, kas jo vizijas galėtų įgyvendinti.
V. Kazlauskui pirma mintis buvo apie Tadą – anot jo, jei šis vyras darbo imsis, tik jis tą idėją ir įgyvendins.
Ir iš tiesų – paminklas iš akmenų iškilo. Didesnis, nei buvo planuotas, penkių metrų aukščio. Beliko sutvarkyti tik jo aplinką ir ateinančių metų birželio mėnesį pašventinti.
Įdomiausia tai, kad paminklas pastatytas tik už žmonių surinktas aukas. Būtent tokiomis privačiomis iniciatyvomis rokiškėnai pasižymi jau seniai.
Eina „už Lietuvą“
Iš Astravo kilęs Vidas Kavaliūnas sako palaikantis ryšius su Biržuose likusiais giminaičiais. Iš Astravo nostalgija kvepiančių nuotraukų jam atsiunčia Migla Šernaitė.
Jis sakė esantis „prieš partijas“. Tačiau prijaučiantis ir pritariantis visiems, kas eina „už Lietuvą“.
Prasidėjus karui Ukrainoje vyras sakė rusiškai nebekalbantis. Nors sūnus Mantas sako, kad priešo kalbą reikia pažinti.
„Mūsų visa šeima yra už Lietuvą. Kas mąsto, tas viską supranta“, – kalbėjo daug gyvenime matęs ir patyręs vyras.
