Prieš daugiau kaip aštuoniasdešimt metų keturiolikmetis žydų tautybės vaikinas Icikas Lipšicas įsižiūrėjo kitapus gatvės gyvenusią penkiolikmetę kaimynę lietuvaitę Reginą Steigvilaitę. Dovanojo jai savo nuotrauką, parašė eilėraštį. Tačiau jaunuolių simpatijas vienas kitam ir didelį norą gyventi nutraukė karas. Pakamponių miške nužudyto Iciko nuotrauką ir eilėraštį Regina saugojo kaip didžiausią turtą, o jos dukra Audronė Mociūnienė ne tik atskleidė šią mamos papasakotą istoriją, bet ir Biržų muziejui padovanojo taip jos saugotas relikvijas.
Ilgai saugotos brangenybės
Iciko Lipšico ir jo kaimynės Reginos istoriją sužinojau visai atsitiktinai prieš aštuonerius metus. 2014 metais rugsėjo 14-ąją, Žydų kultūros dieną, tuometinis Biržų „Aušros“ vidurinės (dabar – pagrindinė) mokyklos Tolerancijos ugdymo centro vadovas mokytojas Vidmantas Jukonis pakvietė biržiečius į ekskursiją po senąsias žydų kapines. Tuomet kartu su ekskursantais vaikščiojusi Audronė Mociūnienė ir užsiminė, jog namuose saugo vieno žydų kilmės jaunuolio nuotrauką ir eilėraštį, skirtą jos mamai.
Po kelių dienų moteris atsinešė senas fotografijas ir ranka rašytą eilėraštį. Šias brangenybes ponios Audronės mama storame bloknote saugojo iki pat savo mirties. Iš vienos nuotraukos žvelgė Audronės mama Regina, kai jai dar buvo penkiolika. Kita nuotrauka – keturiolikmečio jaunuolio Iciko Lipšico. Vaikinas Reginai nuotrauką dovanojo 1941 metų balandžio 6 dieną. Kitoje pusėje užrašė: „Savo kaiminkai Renei“.
Tąkart Audronė Mociūnienė papasakojo, ką girdėjusi iš mamos. Lipšicai gyveno kaimynystėje, kitoje gatvės pusėje. Tarp Audronės senelių ir žydų šeimos klostėsi draugiški santykiai. Lietuviai kaimynai apsipirkinėjo Lipšicų krautuvėlėje, tarpusavyje bendravo ir vaikai. Poniai Audronei mama pasakojo, jog Lipšicai nujautė artėjančią nelaimę: senajam Lipšicui dažnai skaudėjo galvą, jis ją apsirišdavo rankšluosčiu ir dejuodavo, jog jį kamuoja bloga nuojauta. Ši nuojauta buvo apėmusi ir jaunąjį Iciką Lipšicą. 1941 metų gegužės 23 dieną, karui dar neprasidėjus, Icikas sueiliavo tokį atminimą savo kaimynei Reginai.
„Mes bėgame ir klumpame,
Ir keliamės, ir krintame.
Ir šaukiame, ir keikiamės:
„Gyvenimas bjaurus!“
Ir matome vien kraują mes,
Ir kenčiame vien skausmą mes.
Ir verkiame ir miname gyvenimo takus.
Bet vis tiktai, kai matome,
Kad mūsų saulė leidžiasi
Ir tamsa jau skleidžias, siaučia, siaučia mus.
Mes visas jėgas surenkam
Ir paskutinįsyk sušunkam:
„Palauk, mirtie, nors valandą,
Pasaulis gražus!“…
Praėjus dviem mėnesiams Icikas Lipšicas ir jo šeima buvo sušaudyta Pakamponyse. Ponios Audronės žiniomis, gyva liko tik Lipšičų duktė, nes tuo metu ji buvo išvykusi mokytis.
Prieš aštuonerius metus šią istoriją papasakojau skaitytojams rajono spaudoje. Nuo to laiko tapo tradicija kasmet, rugpjūčio 8-ąją, kartojant tragiškąjį žydų kelią į sušaudymo vietą Pakamponyse, stabtelėti prie Lipšicų namo J. Basanavičiaus ir Kilučių gatvės sankryžoje ir perskaityti Iciko Lipšico eiles.
Kaimynai verslininkai rado bendrą kalbą
Šiemet kartu su kolege muziejininke Vijole Nikšiene nusprendėme grįžti prie šios istorijos. Galbūt pavyks kažką daugiau sužinoti prie Lipšicų šeimą? Savo namuose po aštuonerių metų pertraukos mus maloniai priėmė Audronė Mociūnienė.
Vartėme senas fotografijas ir klausėmės dar negirdėtų faktų apie artimą lietuvių Steigvilų ir žydų Lipšicų kaimynystę.
Ponia Audronė pasakojo, kad jos seneliai Aleksandra ir Vilhelmas augino keturis vaikus. Jos mama Regina turėjo tris brolius: Juozą, Vytautą ir Romualdą. Vilhelmas Steigvila buvo verslininkas, išsilavinęs, kultūringas ir inteligentiškas žmogus: mokėjo jidiš ir net šiek tiek italų kalbą. Galbūt tam turėjo įtakos jo bobutės Rozalijos Ševaljė-Vildienės prancūziška, o senelio –Vildės – vokiška kilmė? Su kaimynu Lipšicu Vilhelmas Steigvila susikalbėdavo jidiš. Matyt, abiem buvo ir apie ką pakalbėti, nes abu turėjo verslą: Vilhelmas turėjo milo karšyklą su moderniais vokiškais įrengimais, Lipšicas – krautuvėlę. Beje, išsiaiškinome ir senojo Lipšico vardą – Simsonas – bei tai, kad jis buvo miesto statybos komisijos narys, o ši komisija 1931 m. palaimino vasaros teatro statybas Biržų piliavietėje. Apie tai rašė laikraštis „Biržų žinios“.
Per karą, kai Lipšicų šeima jau buvo sušaudyta, jų medinukas namas vis stovėjo, o mūrinis Steigvilų namas gerokai apdegė, sudegė ir milo karšykla. Praėjus karo audroms, Vilhelmas Steigvila, pasikinkęs arklį, apvažiavo savo užsakovus ir grąžino jiems išsaugotus audinius, nes milo karšykla jau buvo sudegusi. Šis poelgis buvo įrodymas, koks garbingas žmogus buvo V. Steigvila.
Senojo namo užkaboriai
Ponia Audronė dar kartą mums patvirtino, kad Lipšicų dukra Lipšicaitė liko gyva, nes namą pardavė biržiečiams Drevinskams. Drevinskų marti iki šiol gyvena name, kur kažkada gyveno žydai Lipšicai. Todėl parūpo apsilankyti senajame name ir nors akies krašteliu pažiūrėti, kur buvo žydų krautuvėlė ir galbūt sužinoti, kaip klostėsi žydaitės Lipšicaitės likimas.
Medinukas buvusių šeimininkų Lipšicų namas buvo pastatytas 1935 metais. Dabar jau jis vėjo perpučiamas, prastos, beveik nebetinkamos gyventi būklės. Todėl dabartinė namo šeimininkė ruošiasi artimiausiu metu iš jo išsikraustyti. Moteris geranoriškai aprodė patalpą, kur buvo Lipšicų krautuvėlė ir papasakojo namo istoriją nuo tų laikų, kai jos uošviai namą nupirko iš Lipšicaitės. Gaila, kad kažkur nusimetę dokumentai, kurie daugiau papasakotų apie Lipšicaitę ar bent būtų atskleidę jos vardą.
Po karo, įsigiję Lipšicų medinuką, jame apsigyveno Emilijos ir Petro Drevinskų šeima – septyni žmonės. Buvusioje žydų krautuvėlėje įsikūrė kooperatyvo parduotuvė. Jai patalpas už 29 rublius per mėnesį nuomojo Drevinskai. Malonios šeimininkės dėka apžiūrėjome ir nufotografavome šias patalpas. Šeimininkė mums parodė senų nuotraukų, kai kurias žadėjo dovanoti muziejui.
Namas – naujų šeimininkų rankose
O buvęs Lipšicų namas dabar perėjo į naujų savininkų rankas. Jauni žmonės domisi Biržų žydų istorija, nes daug apie tai kalbėjo seneliai, kurie tvirtino, kad kaimynystėje gyveno daug žydų šeimų. Anot naujojo savininko, kažkur tarp dokumentų jis matė seną popieriaus lapą, kuriame buvo rašoma apie Lipšicus. Žadėjo jo ieškoti. Koks likimas laukia senojo namo, nežinia. Naujieji šeimininkai pasvajoja, kaip šaunu būtų jį restauruoti, tačiau ar dar įmanoma tokios sunkios būklės namą prikelti naujam gyvenimui, abejoja.
Lipšicų vardai – Pakamponių memoriale
Tragiškąją 1941 m. rugpjūčio 8 dieną Pakamponyse buvo sušaudyta 2400 žydų, tarp kurių ir Lipšicų šeima. 2019 m. pastatytame memorialiniame paminkle buvo iškaltos 500 aukų pavardės ir vardai, kuriuos pavyko išsiaiškinti. Ir ponia Audronė, ir mes paminkle ieškojome Iciko vardo. Sutrikome, kai jo neradome. Tačiau ne Iciko, o Icchako vardo reikėjo ieškoti. Memoriale iškalta 12 Lipšicų vardai, nes Biržuose gyveno ne viena Lipšicų šeima. Tačiau pagal Biržų apskrities, Biržų miesto činčo ir nuosavybės teisėmis valdomų sklypų apmatavimo suvestinį planą, sudarytą 1937 metais, galima suprasti, jog ant J. Basanavičiaus ir Kilučių gatvės kampo gyveno Simsonas Lipšicas ir Icchakas Lipšicas, gimęs 1927 m.
Brangi dovana muziejui
Biržų muziejus dėkingas Audronei Mociūnienei už dovanotą mamos Reginos brangenybę – Iciko Lipšico nuotrauką ir popieriaus lapelį, kuriame užrašytos jo eilės, skirtos „Savo kaiminkai Renei“.
Naujausios žinios – paskutinę minutę: jos vardas buvo Gita
Visai prieš pasirodant šiam rašiniui mus pasiekė naujienos iš Centrinės Šoa aukų vardų duomenų bazės. Išaiškėjo visi Lipšicų šeimos vardai, tarp kurių ir Lipšicaitės. Jos vardas Gita. Savo Pakamponyse nužudytos šeimos narių duomenis ji ir pateikė minėtam Centrui: tėvas Simsonas Lipšicas, gimęs 1888 m., mama Mina, šiame rašinyje aprašomas brolis Icchakas, gimęs 1927 m., ir dar vienas brolis Leibas, gimęs 1923 m.
Gita mirė 2008 m. JAV. Tačiau ir jos likimas buvo labai sudėtingas.
Apie Gitą sužinojome iš „The Boston Globe“ 2008 m. išspausdinto nekrologo, kuriame rašoma, jog 2008 m. sausio 28 d., pirmadienį, mirė mylima velionio Mykolo žmona Gita Werchol, „mylinti ir garbinga Mina&Harry Tillinger iš Bruklino ir dr. Marcia Werchol iš Niujorko motina. Dievinanti Steveno ir Miriam Tillinger močiutė“. Taip pat nekrologe rašoma, kad ji buvo Leibo ir Icchako, žuvusių per holokaustą, sesuo, pati išgyvenusi holokaustą: Vilniaus getą ir kelias koncentracijos stovyklas. Palaidota Brukline.
Po nekrologu yra išspausdinta jos kolegos Franko Bekerio užuojauta: „Reiškiu užuojautą Gitos šeimai. Gita buvo labai ypatinga dama. Turėjau privilegiją dirbti su Gita Federaliniame rezervų banke. Tegu ji ilsisi ramybėje“.
Ir visai ką tik sužinojome, kad prieš savaitę mirė ir Gitos dukra Marcia C. Werchol. „Gignity Memorial“ leidinyje spausdinamas nekrologas, kad lapkričio 8 d. mirė medicinos mokslų daktarė Marcia C. Werchol. Jai buvo 67-eri. Gyveno Niujorke.
Nuotraukos iš A. Mociūnienės asmeninio albumo,
Biržų krašto muziejaus fondų,
Centrinės Šoa aukų vardų duomenų bazės.
