Pasirodo, kad ir ūkinėje duobėje, į kurią verčiamos šiukšlės, gali slėptis lobis! Taip ir atsitiko prieš dvejus metus, kai buvo ruošiamasi tvarkyti Astravo dvaro parką. Archeologams prie pat dvaro rūmų atradus rūsį-ūkinę duobę, pasipylė radiniai. Atrodytų, kas čia tokio – krūvos fajanso, stiklo, keramikos indų šukių. Tačiau ranką pridėjus restauratoriams, šukės virto prabangiais dvaro indais ir papuošė Biržų muziejaus Tiškevičių salės ekspoziciją.
Kas gyveno Astrave iki Tiškevičių?
Pristatydama biržiečiams Astravo radinius, archeologė Roma Songailaitė pasakojo: paprašyta padirbėti prie Astravo rūmų, ji manė sugaišianti porą dienų, tačiau viskas baigėsi tuo, kad ūkinėje arba šiukšlių duobėje rado tiek indų, kiek vienoje vietoje 50 kv. m plote dar nebuvo mačiusi. Ir dar vienas labai svarbus momentas: iki 2020 m. archeologinių kasinėjimų būta ne vieną kartą, tačiau dar nė karto Astravo dvarvietėje nebuvo pavykę rasti stiklo šukių, puodų, datuojamų XVII amžiumi, nors šaltiniai rodo, kad tuo metu ten jau gyventa žmonių. Astravo laukas minimas 1610 m., o XVII a. pr. pirmasis palivarko šeimininkas buvo žemionis Kristupas Dembskis. XVII a. vidury palivarko valdytoju buvo Biržų kalvinistų kunigas Samuelis Minvydas. Pastalininkis Leonas Barauskas Astravą gavo iš Vilniaus vaivados kunigaikščio Karolio Radvilos, o 1811 m. Astravo dvarą įsigijo grafai Tiškevičiai.
Roma Songailaitė pasidžiaugė, kad Astravas po tokio atradimo tapo archeologine vietove, o kad dvaro teritorija slepia dar ne vieną lobį, neabejotina.
Indai iš žinomiausių fabrikų
Tačiau grįžkime prie šiukšlių duobės. Štai kokie Tiškevičių laikais buityje naudoti daiktai buvo rasti rūsyje-ūkinėje duobėje: XIX a. II pusės angliško fajanso ir Kuznecovo Rygos fajanso ir porceliano gamykloje gamintų indų, Kornilovų porceliano fabriko Sankt Peterburge gaminti porceliano puodeliai ir lėkštutės, daug stiklinių butelių, taurių duženų. Rasta keliolika nesudužusių butelių, matinio stiklo taurelė, net specialiu užsakymu gamintų fajansinių ąsočių su užrašu „Biržė“ fragmentai, stiklinės sagos ir kt.
Ūkinėje duobėje buvo rasta daugiau kaip 180 radinių, kuriuos galima datuoti XIX a. II puse–XX a. 2 deš. (iki 1920 m.).
Atkurti 64 indai
2021 m. vasarį radiniai buvo perduoti Biržų krašto muziejui „Sėla“. Pasak muziejaus archeologijos rinkinio saugotojos, projekto vadovės Aistės Šinkevičienės, nekilo abejonių, kad šiuos radinius reikia restauruoti. Buvo parengtas projektas Lietuvos kultūros tarybai, kuriam buvo paskirtas finansavimas. Balandžio mėnesį dalis radinių išvažiavo į Prano Gudyno restauravimo centrą Vilniuje.
Didžioji dalis fajanso, keramikos ir stiklo indų – 47 vienetai – buvo restauruoti dar iki praėjusių metų gruodžio. Dar 17 vienetų baigta restauruoti šių metų spalį. Antrajam etapui restauratoriai pasiliko tuos radinius, kurių restauracija sudėtingesnė, radiniai – senesni, datuojami iki XIX a. vidurio.
Kodėl restauruoti ne visi radiniai? Ogi todėl, kad iš likusių šukių restauratoriai nebegali atkurti indų, nes šukių likę per mažai. Tačiau tie Tiškevičių dvaro indai, kuriuos pavyko atkurti – tikras lobis Biržų muziejui ir jo lankytojams.
Sandėliukai ir palėpės gali slėpti lobius
Istorija yra linkusi atskleisti vis naujus paslapčių klodus. Pavyzdžiui, Biržų muziejaus grafų Tiškevičių salėje eksponuojama žvakidė. Visai neseniai vienas žmogus muziejui dovanojo žvakidės dalį. Jos raštai visiškai atitinka Tiškevičių salėje eksponuojamos žvakidės raštus, tad aišku, kad žvakidė kažkada puošė Tiškevičių rūmus. Norėtųsi paprašyti gyventojų: jei susiruošėte valyti palėpę ar sandėliuką, neskubėkite lengva ranka visko mesti šiukšlynan. Galbūt iš pirmo žvilgsnio bevertis daiktas slepia neįtikėtiną istoriją, kurią padės atskleisti muziejininkai?
*
Ir dar. Keletas įdomių detalių apie Astravo dvaro rūmus, apie kurias papasakojo Roma Songailaitė.
1940 m. rugsėjo 3 d. V. Dilkos ir P. Puzino pareiškime Kauno valstybiniam kultūros muziejui Astravo dvaras apibūdinamas taip: „Astravo dvaras ant Biržų ežero kranto. Jau pati situacinė vieta jį daro romantišką ir įdomų. Dvaro rūmas kyšo iš medžių kupetos. Architektūra stilinga su klasikinėmis pretenzijomis, bet pats rūmas be stogo ir labai smarkiai apgadintas. Sienų kadaise būta dekoruotų, bet dabar visai išblukę ir lietaus išplauta. Vienoje dvaro dalyje įrengtas aliejaus fabrikas. Šis dvaras vertas KPAĮ (Kultūros paminklų apsaugos įstaiga) dėmesio“. Dvaro sodyba buvo įtraukta į architektūros paminklų sąrašus dar iki II pasaulinio karo.
O štai kaip apie rūmus 1956 m. atsiliepia K. Čerbulėnas: „…apgriuvęs, apšepęs, nutrupėjusiomis išorėje architektūrinėmis detalėmis.<…> Tiesiog siaubas ima vaikščiojant po šiuos rūmus. Ir prie šio suirusio, netaisomo ir neremontuojamo pastato, tiksliau pasakius baigiančio irti, yra prikalta lentelė su įrašu, kad čia yra architektūrinis paminklas saugomas valstybės ir sužalojimai baudžiami įstatymu. Ir vis tik tai skamba juokingai. Negana to, šiame baigiančio irti ir naikinti pastate dar yra įrengta stalių dirbtuvės, siuvykla. Baimė ima vaikščiojant po šių rūmų patalpas, o čia dar turi dirbti tarybiniai žmonės. Man atrodo, ar tai nėra nusikaltimas daleidžiant šiose aplūžusiose patalpose dirbti tarybiniams darbininkams.<…> Šiuos rūmus „Siūlo“ fabrikas yra numatęs pagrindinai atstatyti ir juose įrengti fabriko darbininkų klubą. Šiuo reikalu yra sudaryta rūmų remonto-pertvarkymo projektas ir nusiųstas Tekstilės ministerijai Vilniuje jau praėjusiais metais.<…> Geriau yra išlikę tik du galiniai vienaaukščiai fligeliai, kurių viename į vakarų pusę yra fabriko „Siūlas“ kontora, kitame fligelyje gyvenama.<…> Išvada: laikyti juos (rūmus) architektūriniu paminklu dabartiniame jų stovyje nededant jokių pastangų jų restauravimui, yra negalima. Reikia susirūpinti jų restauracija arba juos visai išbraukti iš paminklų registro sąrašo“.
Po dešimtmečio 1965 m. „Siūlo“ fabriko iniciatyva rūmai buvo restauruoti. 2021 m. atkurtas ir sutvarkytas dvaro rūmų parkas.
Prano Gudyno restauravimo centro,
Editos Mikelionienės,
Romos Songailaitės nuotraukos
