Baikit rašinėti apie tą politiką – girdžiu tūlo biržiečio balsą. Jis negaili ir patarimo – rašykit, kas svarbu žmonym.
O žmonym, pasirodo, rūpi užsnigtas dviračių takas, miškovežių rausiamas kelias, neišvežtas šiukšlių konteineris.
Jeigu politika yra bendrieji valstybės (savivaldybės) reikalai, tai ir šiukšlių vežimas, ir kelių tvarkymas, ir kiti svarbūs žmonym reikalai yra tos nekenčiamos politikos dalis.
Kad ir kaip apolitiškumą deklaruojantys biržiečiai kratytųsi tos bjaurybės, ji vis tiek įvairiausiais pavidalais pasieks jų kiemus.
Kad ji taip smarkiai negąsdintų, belieka į valdžią išrinkti tinkamus politikus. O kad besirenkant nebūtų prašauta pro šalį, nori nenori reikėtų pasidomėti, kas, kaip ir kodėl į tuos rinkimus eina.
Nėra, už ką balsuoti – tikina biržiečiai. Trisdešimt metų Biržai nesugeba išsirinkti tinkamos valdžios – rinkėjus sužadinti bando iš Rygos atvykę didžiavyriai. O ką jie darys su pabudintais Biržais – vieni dievai težino.
Politikas yra žmogus. Net jei kartais ir pats tai pamiršta.
Dažnai biržiečiai pyksta dėl to, kad politikai ir valstybės tarnautojai nesielgia taip, kaip rinkėjui atrodo teisinga ar reikalinga.
Todėl renkant politikus į valdžią būtų neprošal pasidomėti ne tik, ką jie kalba, bet ir ką jie daro. Prieš plojant gėrybių kalnus žadantiems kandidatams, būtų gerai pasverti jų galimybes – ar jos nėra atvirkščiai proporcingos intelekto ir padorumo kiekiams.
Kas nutinka, kai politikams bei valdininkams pritrūksta proto racionaliems sprendimams ir elementaraus padorumo, akivaizdžiai matyti šiuo metu vykstančiame teismo procese, kur kaltinamųjų ir liudininkų suolus trina biržiečiai. Kai rinkėjai politikų nepastato į vietą, kurios jie nusipelno, tą padaro prokurorai. Jie teismo salėje priversti aiškinti politinę abėcėlę, kad politikų ir valdininkų veiksmai keičia žmonių gyvenimus. Akivaizdu, kad juos galima paversti ir tikru pragaru.
Tačiau ir geriausių ketinimų turintis politikas niekada nebus toks, kuris įtiktų visiems. Politikas yra žmogus. Net jei kartais ir pats tai pamiršta.
Politika nėra švari – dūsauja meniškos sielos pedagogė ar koks primirštas muzikantas (ne tas, kuris į rinkimus eina).
Politika pati savaime nėra nei gera, nei bloga, nei švari, nei nusipraususi. Ji tėra įrankis, skirtas valstybės (savivaldybės) gyvenimui organizuoti. Švarūs ar purvais apsidrabstę gali būti tik politikai ir valstybės tarnautojai, tiksliau, jų veiksmai, sprendimai.
Žinoma, juos gali apdrabstyti ir politiniai oponentai. Biržiečiai turi išskirtinę galimybę stebėti, kaip tai vyksta realybėje.
Murkdymasis purve – nebūtina politinės veiklos dalis. Kur kas smagesnis yra dialogo kelias.
Bet ar tokiu būdu pritrauksi dėmesį rinkėjo, kuris dažnai labai panašus į XIX amžiuje gyvenusio prancūzų aristokrato, politiko Aleksio de Tokvilio aprašytą baudžiauninką?
Politika nėra švari – dūsauja meniškos sielos pedagogė ar koks primirštas muzikantas (ne tas, kuris į rinkimus eina).
„Yra tokių kraštų Europoje, kur gyventojai tariasi esą nelyginant baudžiauninkai, abejingi savo gyvenamos vietovės likimui. Didžiausios permainos krašte vyksta jiems nedalyvaujant; jie net gerai nenumano, kas atsitiko; jie nieko nežino ir tik atsitiktinai išgirsta, kas kur dedasi. Negana to, jiems visiškai nerūpi kaimo gerovė, gatvės saugumas, jų bažnyčios ar parapijos likimas; jų manymu, visa tai svetima ir priklauso visagaliui svetimšaliui, vadinamam vyriausybe. O jie naudojasi savo turtu kaip nuomininkai, nesuvokdami, jog tai jų nuosavybė, ir neketindami ką nors pagerinti. Tas nesirūpinimas savimi toks didelis, jog, jiems ar jų vaikams gresiant pavojui, užuot stengęsi pašalinti grėsmę, jie, sudėję rankas, laukia, kada visas kraštas ateis jiems į pagalbą. Beje, tie žmonės, nors ir visiškai atsižadėję savo laisvos valios, ne mažiau nei kas kitas nemėgsta paklusnumo. Tiesa, jie taikstosi su valdininkų savivale, bet vos tik jėgai nutolus, tuojau pamina įstatymą kaip nugalėtą priešą. Taip jie tolydžio pasiduoda čia vergiškam nuolankumui, čia nežabotai savivalei“.
