Metų ratui įkritus į patį metų dugną, ilgiausią tamsiausią žiemos naktį, švenčiamos Kūčios ir Kalėdos – kaip grįžimo į šviesą viltis. Kalėdų laukime rinkdami ir pakuodami dovanas ypač pajuntame, kad kaip dovaną turime priimti ir patį gyvenimą.
Ruošimasis prasidėjo anksčiau
Apie besisukantį metų ir gyvenimo ratą pasikalbėjimas vyko parduotuvėje „Biržų arbatinė“, aplinkui čežant saldumynų ir kitokių skanėstų pakuotėms, augant kalnams šventinių siuntinių.
Su klientais bendravusios Jurga, Jolita ir Sandra tarškino kasos aparato mygtukus, zujo apie prekių lentynas, bėgiojo į sandėliu ir šventinių siuntinių pakavimo cechu virtusią tarnybinę patalpą. Čia triūsė ir visur spėjanti bei esanti parduotuvės savininkė Irena, plušėjo sūnus Danielius. Be abejo, rūpesčių verpete sukosi ir verslą įkūrusios šeimos galva – Vitalijus.
„Šiais metais visas pasiruošimas Kalėdoms prasidėjo gerokai anksčiau, nei būdavo įprasta“, – sako į šeimos verslą įsijungusi Danieliaus žmona Sandra. Ji – viena iš pirkėjams dėmesį, malonų bendravimą, šypsenas skiriančių ir apie prekes konsultuojančių pardavėjų komandos.
„Man labai smagu, kad žmonės tiki, ką sakome. Tą patvirtina ir tai, kad jie sugrįžta, šeimomis atvyksta ir iš kitų miestų“, – sako parduotuvės savininkė Irena.
„Kitaip ir būti negali, nes tai, ką siūlome, mes pačios išragaujame, susidarome įspūdį ir nuomonę“, – šypsosi Sandra ir sako, kad tokia esanti parduotuvės
savininkės nuostata.
Ponia Irena tai patvirtina ir priduria, kad nėra vienodo skonio suvokimo – žmonėms būtina išgirsti įvairius vertinimus.
„Pavyzdžiui, putinų sirupas man – kaip koks narkotikas. Taip jis man tinka ir patinka“, – sako p. Irena. O mergaitėms, anot jos, ne itin patinka produkto prieskonis ar kvapas.
O štai subtiliu skoniu nepasižyminčio avižų raugo gerbėjų – daugybė. Kai kurie pirkėjai tvirtina be šio produkto nebeįsivaizduojantys gyvenimo.
Pasak Sandros, skonių jūroje žmonės prieš šventes ieško ko nors ypatingo. Dovanoms daugiausia perkami ne daiktai, o maisto produktai. Ne bet kokie – delikatesiniai.
„Dovanoms perka skanius dalykus – tokius, kokių pats sau žmogus ne visada leistų“, – sako Sandra.
Džiaugsmas ir liūdesys – drauge
Ponia Irena džiaugiasi, kad šiais metais ir vėl iš anksto dovanų rinkinius užsisako įmonės. Tarp jų – ir ne biržietiškos.
Tai, kad dirbant prekybos centrų lauke išsaugomas ir plečiamas klientų ratas – verslininkų ir jų suburtų darbuotojų nuopelnas. Besišypsančias pardavėjas „švenčių moterimis“ vadinantys pirkėjai ne visi ir ne visada žino, ką versle reiškia šventinė prekyba. Tai ne tik džiugesys pirkėjų srautu, bet ir psichologinės bei fizinės ištvermės reikalaujantis metas. Tai, kad pirkėjai grįžta ir džiaugiasi prieš 21 metus įkurta „Biržų arbatine“, kantraus darbo ir darnos rezultatas.
„Mano darbuotojos – pačios geriausios“, – sako p. Irena. Nors parduotuvė dirba visomis savaitės dienomis ir darbo valandos – ne trumpiausios, darbuotojų kaita nežymi. Kai kurios pardavėjos jau yra tapusios „Biržų arbatinės“ veidais.
Parduotuvės savininkė kalba ir apie užklumpantį prieššventinį liūdesį.
„Kuo toliau, tuo labiau didėja prekių į užsienį išsiuntimas. Tai rodo, kiek daug išvykusių žmonių. Anksčiau tėvai dovanas pirkdavo į užsienį išvykusiems vaikams, dabar perka anūkams. O, kiek girdžiu, kai kurie net lietuviškai kalbėti nemoka ir senelių šnekos nesupranta“, – kalba su daugybe žmonių bendraujanti, juos išklausanti verslininkė.
Sykiu p. Irena džiaugiasi, kad per šventes iš svetur į Biržus grįžę apsilanko jos parduotuvėje, perka lauktuves ir dovanas, prisimena gražias akimirkas.
„Tikrą besisukantį gyvenimo ratą matau, kai žiūriu į kadaise parduotuvėn pasišildyti užsukdavusius nedidelius berniukus, jau tapusius tikrais vyrais, dabar aplankančius pasidalyti prisiminimų gabalėliais“, – sako p. Irena apie prieš du dešimtmečius laikraščiais prekiavusius vaikus.
Jiems, pirmiesiems nuo 2000 metų leidžiamų „Šiaurės rytų“ ambasadoriams, dėkinga ir 24 – uosius leidybos metus pasitinkanti laikraščio redakcija.
