„Išėjau į mišką todėl, kad norėjau gyventi išmintingai, turėti reikalą tik su esmingais gyvenimo faktais ir įsitikinti, kad jis gali mane kažko išmokyti, ir kad prieš pat mirtį nepasirodytų, jog išvis negyvenau.“ Taip rašė Henry David Thoreau, savo valia keleriems metams atsisakęs civilizuoto gyvenimo ir praleidęs juos miške. Iš tų metų patirties gimė romanas „Voldenas, arba gyvenimas miške“, vienas gražiausių pasaulinės filosofinės beletristikos kūrinių.
Šiandieninis pašnekovas nepasitraukė nuo civilizacijos į gamtą, tačiau jo visas sąmoningas gyvenimas ir darbas yra susijęs su mišku, kuris neišvengiamai palieka pėdsaką pasaulėjautoje. Apie gyvenimą ir miško dalį jame kalbėjomės su Valstybinės miškų urėdijos Biržų regioninio padalinio Latvelių girininkijos girininku Algirdu Trybe, šįmet minėsiančiu miškininko darbo keturiasdešimtmetį.
– Algirdai, Jūs gimėte ne Biržų krašte. Jūsų tėvus, kaip daugelį lietuvių šeimų, po visus pasviečius blaškė negailestingas pokario metas, nes pasilikti savo namuose reiškė gauti nemokamą kelionę į Sibirą. Kaip Jūsų šeima apsistojo šiame krašte?
– Mano tėvai kilę iš skirtingų rajonų, tik kaimų pavadinimai labai panašūs, mano žmona iki šiol maišo, kuris buvo iš kur. Tėvas – pasvalietis, kilęs iš Daujėnų. Mamos gimtinė yra Daumėnai, prie Pabiržės, jau Biržų rajone.
Taip susiklostė gyvenimas, kad tėvelio pirmoji žmona žuvo – ją pokaryje nušovė stribai. Jie tuomet gyveno Kazlų kaime prie Kirdonių miško ir partizanai ten užeidavo. Stribai namus apsupo, tikėjosi, kad sodyboje bus partizanų. Moteris ėjo po kambarius, o stribas pro atviras duris šovė. Gal jam pasirodė, kad kažkas puola ar bėga – kas dabar pasakys? Po kelerių metų tėvas vedė mano mamą, bet ramaus gyvenimo nebuvo. Ėjo kalbos, kad šeimą veš į Sibirą, nes daug žemės turi. Tai tėvas su mama pasitraukė, pabėgo iš savo namų ir ėmė klajoti po Kupiškio ir tuometinį Vabalninko rajonus. Pagyvena, būdavo, kokioje tuščioje išvežtų žmonių sodyboje, kai pajunta, kad jais jau ima domėtis, traukdavo į kitą vietą. Tėvas nenorėjo stoti į kolūkį, jam savigarba neleido – buvo ūkininkas, o dabar lenks nugarą savo žemėje kaip samdinys. Kupiškio rajone tėvui pavyko įsidarbinti eiguliu, pradžioje vienoje eiguvoje, vėliau kitoje. Kai sužinojo, kad Biržų krašte reikia eigulio, persikėlė čionai. Aš gimiau Kupiškio rajone, Palėvenėje, o vyresnioji sesuo – tuometiniame Vabalninko rajone.
Man buvo treji metai, kai tėvai apsigyveno Biržų rajone, Akmeniškyje. Eiguvos namas, kuriame įsikūrėme, buvo neseniai statytas, dar samanos iš rąstų tarpų kyšojo.
– Profesiją rinkotės tėvo pavyzdžiu. Ar nebuvo minčių pasukti kitu keliu?
– Jei anuo metu mūsų žmonių gyvenimų niekas nebūtų sužlugdęs, tėvas būtų likęs ūkininku, tai ir aš tikriausiai jo pėdomis būčiau pasukęs. Dabar visa vaikystė siejosi su mišku, pramogomis jame, tėvo darbu. Minties rinktis kitą profesiją nebuvo. Baigęs vidurinę mokyklą Nemunėlio Radviliškyje, įstojau į Lietuvos žemės ūkio akademiją studijuoti miškininkystės. Kaune jau studijavo sesuo, ji mokėsi Kauno politechnikos institute. Baigęs studijas 1983 metais paskyrimą gavau į Biržus. Įdarbino pagal popierius Virškupėnų girininkijoje, bet iš tiesų dirbau meistrijoje. Ten išdirbau ne visus metus. Vėliau vyko girininkijų jungimas, mane perkėlė į Būginius, dar po kurio laiko – į Šilus. Dirbdamas Šiluose sužinojau, kad Latveliuose veikiančio Lietuvos miškų ūkio mokslinio tyrimo instituto miškų tyrimo punkto vedėjas nori išeiti iš darbo ir ieško sau pamainos. Kol nėra pamainos, niekas jo iš darbo neišleidžia. Čia savo tyrimo darbus pradėjo ir vykdė tokie miškininkystės korifėjai, kaip akademikas Leonardas Kairiūkštis bei habil. dr. Antanas Juodvalkis. Tapau punkto vedėju, šiame darbe praleidau septynerius metus. Dirbome dviese – aš ir laborantas. Dirbo tas žmogus čia daug metų, buvo sykį išėjęs laimės ieškoti į kolūkį, bet greitai pasiprašė atgal. Sakė, kad yra didelis skirtumas, kaip tu dirbi – su pieštuku ar su šakėmis.
– Dirbote moksliniu darbuotoju, tačiau mokslininko keliu taip ir nepasukote. Kokia buvo veikla tyrimo punkte, kokius tyrinėjimus Jūs vykdėte?
– Kai pradėjau čia dirbti, pagrindinis darbas buvo prižiūrėti tuos miško tyrimo barelius, kuriuose buvo vykdomi visokiausi tyrinėjimai. Reikėjo matuoti kamienų skersmenis, lyginti, kas ir kiek išaugo, priklausomai nuo rūšinės sudėties ir kitų parametrų. Vėliau dr. A. Juodvalkis parinko man mokslinio tyrimo temą apie uosių ir kitų lapuočių medynų formavimąsi. Mokiausi aspirantūroje Latvijoje, moksliniame – gamybiniame susivienijime „Silava“. Teko važinėti į jaunųjų mokslininkų konferencijas Maskvoje, Gomelyje. Bet uosynai pradėjo džiūti, atėjo nepriklausomybės laikai ir Latvija tapo užsieniu. Taip ir liko disertacija nebaigta. Nors norint ją baigti reikėjo keisti temą – uosynai išdžiūvo, tyrimai tapo beprasmiai. Ir šiandien nėra visiškai aišku, kodėl taip atsitiko ir kokia uosių jaunuolynų ateitis.
Atėjus nepriklausomybei mokslinė veikla sustojo, man liko tik ketvirtis etato už tyrimo punkto priežiūrą. Kažkaip pragyventi reikėjo, todėl kreipiausi į tuometinį Biržų miškų ūkio vadovą Visvaldą Cemnolonską. Kito darbo nebuvo, tik eiguliu Latvelių girininkijoje. Gyvenome tyrimo punkto name, kur per vargą pavyko privatizuoti gyvenamąsias patalpas. Įdomiausia, kad institutas sugebėjo nusipirkti visą namą, manęs neiškeldinęs, lyg būčiau koks baudžiauninkas. Naujoje inventorizacinėje byloje lauko virtuvė virto pavyzdžių džiovykla, mūsų butas – tarnybine gyvenamąja patalpa. Tik neseniai, kai institutas šį pastatą pardavė Turto bankui, galėjome namus išsipirkti.
– Nuo Jūsų namų iki Latvelių girininkijos – vos keliasdešimt žingsnių. Eigulio darbas nėra lengvas, didžioji jo dalis prabėga miškuose. Ar nebandėte keisti profesijos?
– Buvome girininkijoje trys eiguliai, 16 metų šiose pareigose atidirbau, iki 2009 metų, Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio. Juokauju, kad lietuviai ta proga jachta „Ambersail“ apie pasaulį apiplaukė, o aš paskaičiavau, kad daugiau kaip du kartus apie žemę dviračiu per tuos 16 metų apmyniau. Kiekvieną dieną 20 – 30 kilometrų juo pravažiuodavau – tai pagrindinė transporto priemonė po girią buvo, automobilį tik girininkas turėjo.
Darbo eiguliui pakanka – sanitariniai kirtimai, biržių žymėjimai, kertamų plotų žymėjimas, kirtėjų priežiūra, medžių sodinimas ir dar aibė visokių darbų. Jei miško sodintojų tinkamai neprižiūrėsi, tai labai šleivas kreivas pasodintas miškas užaugs, atsakomybės jie turi mažai. Bandžiau vieną kartą darbą keisti, dalyvavau konkurse į Biržų regioninį parką. Likau konkurse antras ir vėl grįžau į girią.
Nuo 2009 metų dirbau girininko pavaduotoju Tamošiūnų girininkijoje, o 2011 metais vėl grįžau į Latvelius ir po kelių mėnesių buvau paskirtas girininku.
– Kai vienas klaidžiojate po miškus, namuose Jūsų kantriai laukia šeima. Kaip ir kur sutikote savo antrąją pusę?
– Žmoną Janiną sutikau praėjus metams po akademijos baigimo. Buvau draugo vestuvėse netoli Ramygalos, pusiaukelėje tarp Kauno ir Biržų. Ji atvažiavo iš Kauno, aš – nuo Biržų, taip susitikome ir susipažinome. Žmonos tėviškė – Alytaus rajonas, jos profesija – meninis siuvinėjimas. Tuokėmės Kaune, vestuvių pokylis buvo Alytuje. Turime dukras dvynukes. Simona baigė Vilniaus Gedimino technikos universitetą, gyvena ir dirba Vilniuje. Justina studijavo Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, gyvena ir dirba Biržuose. Auga keturi anūkai – viena mergaitė ir trys berniukai.
– Ar niekada nesigailėjote pasirinkęs miškininko profesiją? Daug laiko miške tenka praleisti būnant vienam. Ar tokia vienatvė jūsų neslegia?
– Neįsivaizduoju, kad galėčiau dirbti kitokį darbą. Dėl vienatvės tai tiesa, kartais žmonių miške yra per mažai. Kai nuvažiuojame vasarą į Palangą, man gera, kai aplinkui daug žmonių. Man nereikia bendravimo, pokalbių su jais ar panašiai, bet tiesiog norisi pabūti tarp žmonių, minioje. Turbūt to trūksta darbe, kur per dieną sutinki 1-2, o kartais ir nė vieno žmogaus nematai.
– Viešojoje erdvėje vis aidi balsai, esą miškai, ypač privatūs, beatodairiškai kertami, mediena išvežama nežinia kur ir greitai ant Lietuvos bus ištisa plynė. Kaip Jums atrodo, kiek čia yra tiesos?
– Na, čia daug lemia žmogaus požiūris. Vienas džiaugiasi atsodintu po kirtimo savo eglynėliu, kaip gražiai jis auga. Kitas dejuoja, kad buvo drebulynas, tegul ir supuvęs, bet ten gerai dygo grybai, o dabar jo nebėra.
Iš tiesų nepastebiu kažkaip smarkiai išaugusių kirtimo apimčių. Kertama panašiai tiek pat. Tiesiog sovietmečiu visas miškas buvo valstybinis ir žmonės tada nelabai kreipė dėmesį į kirtimo apimtis, kadangi tai buvo ne jų turtas, o sovietų valstybės turtas nelabai kam rūpėjo. Kita vertus, mišką reikia kirsti. Jei jūs pasodinote kopūstus, tai nukirsite juos rudenį, kol jų galvos dar neperskilo. Gal kam ir labai gražus kopūstų laukas suplyšusiomis galvomis, bet derlius yra nuimamas tada, kai jis duoda daugiausiai naudos. Tas pats ir su mišku bei mediena.
– Valstybinėje miškų urėdijoje, taip pat ir Biržų regioniniame padalinyje, vyksta vidiniai pertvarkimai. Kaip tai palies jūsų darbą?
– Dabar vyksta girininkijų reorganizacija, iš 9 Biržų padalinyje liko 5. Nuo sausio mėnesio savo noru traukiuosi iš girininko pareigų, toliau liksiu dirbti girininkijoje kaip specialistas. Dingo urėdo pareigybė, prapuls ir eiguliai, nors šie pavadinimai ir pareigybės miškų priežiūroje turi senas istorines šaknis. Pagal naują struktūrą liks tik girininkas, o visi kiti vadinsis specialistais. Jaučiu, kad darbų pradžia bus sudėtinga – girininkija perims naujus miškų plotus iš panaikintų girininkijų. Kokia ten padėtis – kas ir kaip pasodinta ar iškirsta, nieko nežinome. Kol kas jokios dokumentacijas dar neturime, dar nėra naujos miško kvartalų numeracijos, iki Naujųjų metų jos tikrai niekas neparuoš. Kitų metų pradžia žada nemažai painiavos.
– Minėjote, jog formaliai, „ant popieriaus“, esate medžiotojas, nors į medžiokles seniai nevaikštote. Kuo dar užimtas jūsų laisvalaikis? Žinomi Jūsų medžio darbai. Kaip pradėjote – ar jautėte, kad turite tam gebėjimų, ar viskas atsirado netikėtai – pabandėte ir pavyko?
– Turbūt kažkiek tą gyslelę jaučiau. Vaikystėje pas mus gyveno tokia iš Sibiro grįžusi močiutė. Ji neturėjo kur gyventi, tai tėvai priėmė pas save. Močiutė mane ir sesę augino. Ji mokėjo ir mėgo iš molio lipdyti, su mumis užsiėmė, tai gal čia ta pradžia buvo, nes nei mama, nei tėtis tokių dalykų nemokėjo. Pirmas didesnis darbas buvo, kai dukroms sūpynes dariau. Ten drožti nykštukai skersinį laiko. Dabar jau baigia supūti, o anūkams labiau kompiuteriai, ne sūpynės rūpi. Drožiu, kai yra kažkam poreikis – reikia kokią erdvę papuošti, rodyklę padaryti ar panašiai. Tikri menininkai turbūt taip negali, juos varo vidinis poreikis kurti.
Turėjau pomėgį bendrauti su Nemunėlio Radviliškio mokyklos mokiniais. Kabindavome inkilus, organizuodavome viktorinas, rengdavome ekskursijas ne tik po Biržų girią, bet ir po piliakalnius, kitas įdomias istorines bei gamtos paminklų vietas ne tik Biržų rajone. Biržų urėdijos vadovai tokį darbą su jaunimu palaikė ir rėmė. Dabartinė mūsų organizacijos politika yra kitokia, tai darbui su vaikais vietos ir laiko nebeliko.
– Sovietmečiu puse lūpų buvo kalbama, kad daug jaunų žmonių gydytojo ar miškininko profesiją renkasi dar ir todėl, kad jos yra labiausiai apolitiškos. Ar kada apie tai svarstėte?
– Ne, renkantis profesiją apie tai negalvojau. Nebuvau nei pionierius, nei komjaunuolis, kažkaip pavyko išsisukti. Kai stojau į akademiją, paklausė, ar aš komjaunuolis. Greičiausiai todėl, kad jokių dokumentų iš komjaunimo tarp popierių nebuvo. Daugiau šitas klausimas kaip ir neužkliuvo. Jau dirbant Biržuose ėmė klibinti mane į sovietinę armiją. Kažkaip užsiminiau apie tai tuometinei Biržų miškų ūkio komunistų partijos sekretorei Birutei. „Tai labai gerai. Armija – vyriškumo mokykla“, – sako man sekretorė. „Jūs iš tiesų taip kvailai galvojate, ar pareigos šitaip liepia sakyti?“ – atkirtau. Girdėjo tą mūsų pokalbį ir daugiau žmonių, bet jokių atgarsių nebuvo.
– Netruks prabėgti tie pora su trupučiu metų ir teks rinktis – eiti į poilsį ar dirbti toliau. Dabar, kai taip trūksta kvalifikuotų specialistų, siūlymą tęsti darbus turėtumėte išgirsti. Ką ketinate rinktis?
– Sako, kad jei nori prajuokinti Dievą, papasakok savo planus. Iš tiesų darbas yra įtemptas, trūksta dvasinės ramybės, galvoje nuolat sukasi nepadaryti darbai, problemos, užduotys.
Jau laukiu pensijos. Pasvajoju, kad rytą atsikėlei – šiandien eisiu pagrybauti, kitą dieną – žvejoti ar ragų į mišką ieškoti. Svajoju, kad su kuprine ant pečių ir lazda rankoje vaikščiosiu po mišką jau kaip stebėtojas, o ne miškų pramonės darbuotojas.
