Vabalninko mieste veikiančio privataus sporto klubo įkūrėjas nutraukė patalpų nuomos sutartį su rajono savivaldybe. Tačiau vabalninkiečiai be klubo neliks. Nuo šiol klube dirbs ir jį prižiūrės Biržų rajono Kūno kultūros ir sporto centras bei jame dirbantis instruktorius.
Klubo įkūrėjas Jaunius Iržekevičius įsitikinęs, kad tai geras sprendimas.
„Kai valdžia bendrauja su žmonėmis ir dar toje grandyje leidžia dalyvauti, tuomet esame viena komanda“,- džiaugėsi jis.
Nutraukė sutartį
Vabalninko ambulatorijos patalpose beveik penkerius metus veikia privataus asmens įkurta treniruoklių salė. Jį savo iniciatyva ir lėšomis įkūrė Vabalninko krašte gyvenantis 51 metų Jaunius Iržekevičius.
Šių metų vasario mėnesį būtų pasibaigusi galioti patalpų nuomos sutartis su rajono savivaldybe. Tačiau J. Iržekevičius nepasibaigus terminui nuomos sutartį savo iniciatyva nutraukė.
Klubą lankantys per 20 vabalninkiečių jaudinosi, ar jis tęs veiklą. Juolab kad klube yra pastatyti aukščiausios klasės treniruokliai. Šio krašto sportuojantiems žmonėms nebereikėjo vykti treniruotis į Panevėžį, Pasvalį ar Biržus.
Paaiškėjo, kad nerimas buvo be pagrindo. Klubas ir toliau veiks.
Dėkingi už galimybę
Biržų rajono kūno kultūros ir sporto centro vadovas Sigitas Mitrochinas sakė, kad nuo šiol savivaldybės tarybos sprendimu klubą jie valdo pasitikėjimo teise. Klubas toliau tęs veiklą. Jame dirbs sporto organizatorius Vydas Vareika.
„Nepasinaudoti tokia galimybe būtų nesąmonė. Žmogus palieka visą įrangą. Salė aukščiausio lygio. Padarytas europinis remontas, dušai, tualetai. Mes įkūrėjui esame labai dėkingi už tokį dalyką“, – sakė S. Mitrochinas.
Dalykai, nepasverti pinigais
Jaunius Iržekevičius savo sprendimą nutraukti nuomos sutartį paaiškino paprastai: „Aš daug laiko praleidžiu užsienyje. O kad rimtai vystytum klubo veiklą, reikia būti vietoje. Tai nėra verslas. Tai veikla, skirta žmonėms. Palikti sporto įrangą klubui vis tiek geriau, nei kad ji stovėtų ir rūdytų. Yra dalykų, kurie nepasverti pinigais“.
Vyras daug metų užsiima sportu. Ilgus metus jis treniruodavosi Biržų technologijų ir verslo mokymo centro salėje. Sakė, kad mokytojas H. Mejeras jį buvo įpratęs matyti kasdien.
Vabalninkietis labai domėjosi sporto treniruokliais. Jis sekė pardavimus internete ir dvejus metus savo asmenines lėšas investavo į juos.
Vyras neslėpė, kad sporto klubo įrangos rinkimas užėmė daug jo asmeninio laiko ir investicijų. Jis kėlė skelbimus, juos stebėjo, pirko treniruoklius, juos montavo ir kaupė. Pats nustebdavo skelbimuose išvydęs galimybę nupirkti profesionalius treniruoklius.
„Pirkau sau, po to pamačiau, kad galiu supirkti visą įrangą. Ir nutariau įkurti klubą savo gimtajame krašte“, – kalbėjo J. Iržekevičius.
Dar metus vyras sakė remontavęs ambulatorijos patalpas. Jį daug kas bandė atkalbėti nuo tokios veiklos, svarstė, ar bus sportuojančių. Ir įkūrę klubą nustebo, kad sportuojančių atsirado net daugiau, nei tikėjosi. Sportu susidomėjo net tie, iš kurių mažiausiai tikėtasi. Kiti, pasak pašnekovo, taip įsijautė, jog tenka stabdyti, kad nepersitemptų.
„Man daug kas sako, kad Vabalninkas nyksta, nieko čia nereikia, nes nėra žmonių. Reikia. Net jei dėl vieno žmogaus – ir tai reikia. Jei bent vienam žmogui dėl depresijos ar patirtos traumos padėsi – ir tai labai daug. Čia žmonės įgauna pasitikėjimo. Kai esi stipresnis, ir jautiesi geriau“,- kalbėjo vabalninkietis.
Vos įkūrus klubą daug kas kalbėjo, kad salę reikėtų rakinti, jog niekas įrenginių neišvogtų. Tačiau Jauniaus pozicija buvo principinė – nereikia bijoti žmonių. Tad salės raktą išdalino kelioms dešimtims žmonių.
„Net pats stebiuosi, kad salę randi tokią, kokią palieki. Patys žmonės viską sutvarkydavo ir padėdavo į vietą“,- kalbėjo vabalninkietis.
Pašnekovas neslėpė nebuvęs mokykloje ir jaunystėje iš tų jaunuolių, kuriuos pateikia kaip pavyzdį. Tačiau, anot jo, ateina laikas, kai norisi kažką atiduoti visuomenei.
J. Iržekevičius yra įforminęs individualią sporto veiklos ir stogdengystės veiklą. Tačiau dirbant tik Lietuvoje sudėtinga išgyventi, todėl dažnai išvyksta darbuotis į Norvegiją.
Net ir dirbdamas Lietuvoje, tvarkydamas bažnyčių stogus jis surado ir kelioms šventovėms nupirko bei iš užsienio atvežė vargonus. Tarp jų – ir Papilio katalikų bažnyčiai.
O dabar Jaunius džiaugiasi, kad gali bendradarbiauti su rajono savivaldybe.
