(Parodos uždarymas – improvizacija)
Kad jau baigiasi praėjusių švenčių vaizdeliai, linkėjimai, sniego ilgesys, teprasideda naujų metų džiazas. Biržų muziejų ištiko neplanuotas Irenos Porvaneckienės ir jos anūkės Donatos Porvaneckaitės parodos uždarymas – susitikimas – improvizacija. Primenu, kad buvo eksponuojamos I. Porvaneckienės akvarelės ir D. Porvaneckaitės (anūkės) kaligrafijos darbai „Abi. Nr. 3“.
Ko gero, šis šeštadienio pavakarys pirmiausia ir buvo kūrybos, talento paslapties iliustracija. O buvo taip: parodos autorės, talentingos menininkės Donatos kvietimu parodų salėje susirinko giminės, bičiuliai, buvę I. Porvaneckienės mokiniai.
Pirmiausia kalbėta apie garsios Pušaloto mokytojos, chorvedės, dailininkės Irenos Porvaneckienės (1924-2015) asmenybę. Net iš Kaišiadorių atvažiavusi Onutė Mikolaitytė-Kupčiūnienė pasakojo, kaip mokytoja ją surado, išmokė muzikos, pasitikėjimo, nulėmė gyvenimo kelią. Ir akordeono melodijos buvo skirtos buvusiai mokytojai.
Anot Donatos Porvaneckaitės, ši paroda dedikuota Mokytojui. Ir babytei, mokytojai, iš kurios talentas ir pradžia, ir Dailės akademijos grandams Albertui Gurskui, Antanui Andrijauskui. Nes mokytojas – šventas žmogus. Tai ne profesija, tai kelias. Svarbiausia ne tiesioginis mokymas, o giluminiai pagarbos akcentai. Nuo pat vaikystės – bandymai suvokti laiką, laikinumą. Ir ruošiant močiutės darbus parodai tas laikas sugrįžo, keičiant pageltusį popierių.
Biržai – kaip reikšmingas pasikartojimas
Iš Donatos srautinio kalbėjimo – monologo svarbiausia, ko gero, buvo mintis, kad viskas yra vienis, kad niekas nevyksta atsitiktinai, kad svarbu įsiklausyti į ženklus. Biržuose abi menininkės savo darbus eksponavo prieš dvidešimt metų, Donata tada buvo studentė. 2024-ieji – Irenos Porvaneckienės gimimo šimtmetis. Taigi, anūkė Donata labai prasmingai – jau viena – sugrįžo į Biržus. Akvarelėse – skaudulių akivarai ir išrišimas, pakankamai dramatizmo, nors atrodo klasikiniai peizažai. Labai svarbi jūra, medžiai: „dangūs kaip jūros, jūros kaip dangūs“.
Kaligrafija – atviras nervas
Diskusijoje prie kaligrafijos darbų labiausiai rūpėjo klausimas, kaip pajusti žmogų už tų raidžių, dėmių, dantytos ritmikos?
Kaligrafijos juodumas atėjęs iš tušo, tai, kas gryniausia, minimaliausia. Vanduo, tušas – tai meditacija. Iš dulkės – į dulkę. Kaligrafijoje – jeigu pamelavai, suabejojai, stabtelėjai, iš karto matosi.
Kaligrafijos darbų motyvus lėmė ir parodų temos, (K. Donelaitis, projektas „Nedelsk“, paroda Japonijoje), ir asmeniniai išgyvenimas: „Surask“ – toks ir užrašas ant babytės kryžiaus.
Kaligrafijoje – žodžio ir spalvos, judesio sintezė. Kaligrafija – džiazografija. Labiausiai panašu į haiku: „Aidas ant kiemo / Nužydėjo jau vyšnios / Kūdikio verksmas“ (Donata Porvaneckaitė).
Iki kitų grįžimų?
Taip. Buvo įdomu, keista, neįprasta. Nelengva priimti tokį aistringą, visiškai atvirą kalbėjimą. Kaip ten dabar madinga sakyti – ištraukia iš komforto zonos. Bet svarbiausia, kad iš savo nerimo, ko gero, vaduojasi labai talentingas kūrėjas, žodžio meistras, kelio į šviesą ieškantis žmogus. Labai netikėta metų pradžia. Manyčiau, tai geras ženklas.
Irutė Varzienė, Biržų krašto muziejus „Sėla“
