Panevėžietė akordeono pedagogė Ala Fetingienė du kartus per savaitę atvyksta mokyti Biržų mokinių, žavisi biržiečiais, jaučiasi čia sava, laukia naujų mokinių nuo mažiukų iki senjorų ir visiems linki, kad muzika ugdytų ar taptų terapija.
– Koncertuojančios akordeonininkės, akordeono mokytojos ekspertės prašyčiau nuklysti į vaikystę. Kai akordeonas buvo svajonė…
– Akordeonu tikrai susižavėjau vaikystėje. Dar pradinukė būdama įstojau į muzikos mokyklą. Smagu prisiminti, kaip stojau. Tėvai, labiau tėtis, norėjo, kad užsiiminėčiau sportu, nes buvau sportiškas vaikas. O aš padariau savaip. Buvau gal devynerių ar dešimties, kai nusprendžiau stoti į Kupiškio muzikos mokyklą.
Gyvenome Subačiuje. Pati susiruošiau į stojamuosius: išsilyginau suknelę ir kiek prideginau, kreivai susipyniau kasas ir išvažiavau autobusu į Kupiškį. Mokykloje pildydama prašymą iš pradžių įrašiau: „Prašau priimti mano dukrą“, paskui pataisiau… Gal ir keistokai aš komisijai atrodžiau. Bet tėvai tikrai neturėjo laiko vežti manęs į mokyklą – iš darbo dėl tokių dalykų niekas neišleisdavo, be to, buvau labai savarankiška ir drąsi. Įstojau ir tada tėvams pranešiau, kad mokysiuosi muzikos. Akordeonas man labai patiko, ir pats grojimas žavėjo – tuo metu labai daug vaikų grodavo. Į muzikos mokyklą iš Subačiaus įstojom gal aštuoniese, bet baigėm tik dviese – nebuvo paprasta važinėti, juk tėvai tuo metu vaikų nevežiodavo, be to, niekas pamokų tvarkaraščių vidurinėje ir muzikos mokykloje nederindavo.
– Yra nuomonė, kad mažam vaikui akordeonas per sudėtingas, per sunkus. Nuo kelerių metų vaikas jau galėtų mokytis?
– Esu mokiusi ir šešerių metų vaiką. Turime puikias pagalbines priemones, specialias klaviatūras, yra metodikos, pagal kurias galima pradėti mokyti ir penkerių-šešerių metų vaikus. Vlado Jakubėno muzikos mokykloje turime akordeoną, pritaikytą visai mažiems vaikams. Tai unikalus, modernus, šiuolaikinius reikalavimus atitinkantis instrumentas, su juo ne gėda pasirodyti konkursuose. Ne visos mokyklos gali pasigirti tokiomis puikiomis mokymo priemonėmis. Lankydamasi Biržų bendrojo lavinimo mokyklose, pasakodama apie akordeoną, būtent šį instrumentą demonstravau vaikams. Vaikai juo žavėjosi, aikčiojo ir labai norėjo pagroti.
Mokytis niekada nebūna vėlu ir nebūna per anksti, viskas priklauso nuo vaiko brandos. Gal svarbiausia, kad tėvai suvoktų, kokią naudą vaiko raidai teikia muzikinis ugdymas. Juk vaikai mokosi ne tik muzikuoti, bet ir kalbėti, bendrauti, lavėja jų loginis mąstymas, atidumas, ugdoma kantrybė. Svarbus ir lietimasis prie instrumento: pirštų galuose yra centrai, kurie aktyvuoja smegenų veiklą. Akordeonu mes grojame dviejose plokštumose, skirtingomis klaviatūromis, o dar yra dumplės, apie kurias turime galvoti.
– Kuo dar ypatingas šis instrumentas?
– Akordeonas labai greitai „uždega“ mokinius, tik tolesnis procesas yra sudėtingesnis. Gaila, kad vyresniesiems akordeonas dar asocijuojasi su užstale ir jis nuvertinamas. Iš tiesų akordeonas yra labai universalus instrumentas, jam parašyta daug įvairiausių stilių muzikos. Mes grojame ir klasiką, ir šiuolaikinę muziką, džiazą ir liaudies kūrinius. Modernėja ir pats instrumentas. Jau minėjau, kad vieną tokį modernų instrumentą mažiukams turime Vlado Jakubėno muzikos mokykloje.
– Esate Panevėžio Vytauto Mikalausko muzikos mokyklos akordeono mokytoja. Ir dvi dienas per savaitę iš Panevėžio važiuojate į Biržus mokyti jaunųjų biržiečių. Kodėl?
– Mane Biržai žavi tuo, kad čia žmonės skiria labai daug dėmesio savo vaikų lavinimui. Vaiko mokymasis muzikos mokykloje rodo ir tėvų pasišventimą tam, ypač kai vaiką reikia vežioti iš atokesnių vietovių. Žaviuosi savo mokinių tėveliais, jų noru bendradarbiauti, tuo, kad tėvai suvokia muzikos reikšmę vaiko visapusiškam tobulėjimui. Tai yra didžiausia vertybė ir būtent tai labiausiai motyvuoja, nes važinėti į darbą iš Panevėžio nėra lengva. Kolegos panevėžiečiai kartais klausia: „Kas su tavim negerai: ar tu darbo neturi, ar tau lėšų pragyventi trūksta, kad važiuoji kažkur?“
Iš pradžių važinėjau dėl vieno mokinio, kuriam reikėjo padėti, mokinys buvo labai pajėgus. Mokyklos administracija įtikino mane, kad dėl tokio mokinio verta važinėti. Dabar turiu penkis mokinius. O jei nebūtų tos pandemijos, suvaržymų, būtų paprasčiau pabendrauti ir į mokyklą prikviesti mažiukų, kurie nori ir gali muzikuoti su džiaugsmu…
Džiaugiuosi savo mokinių tėveliais, nes jie dėl vaiko tobulėjimo pasirenka muzikos mokyklą, nors tai ir didesnės išlaidos, ir tenka dėl vaiko sugaišti daugiau laiko, negu vaiką leidžiant į kažkokį būrelį. Būreliai, aišku, reikalingi, puiku, kad jie yra, bet būrelio nepalyginsi su muzikos mokykla, kurios mokytojai su vaiku dirba individualiai, vaikai diskutuoja su mokytoju, tobulėja, atsiskleidžia, užauga.
Man labai patinka, kad muzikos mokykloje orientuojamasi į kiekvieną vaiką, ne tik į lyderius. Ne visi vaikai turi vienodą talentą, bet galimybę muzikuoti, išeiti į sceną ir pajusti muzikavimo džiaugsmą gali visi. Tokia yra muzikos mokytojo misija.
Ir patys Biržai kaip miestas labai žavingi, turtinga koncertinė veikla. O žmonės – motyvuoti ir šviesūs. Man tenka nemažai bendrauti su kitų regionų žmonėmis, todėl drąsiai galiu sakyti, kad Biržai ir biržiečiai yra išskirtiniai.
Išskirtinė ir Vlado Jakubėno muzikos mokyklos veikla rajono kultūros kontekste. Todėl ir džiaugiuosi, kad dirbu Biržuose. Dirbu nuo 2017 m., bet jaučiuosi kaip senas darbuotojas, ir veiklų turime daug.
– Ne pirmi metai Vlado Jakubėno muzikos mokykloje organizuojate tarptautinį jaunųjų akordeonininkų konkursą…
– Praėjusį pavasarį trečią kartą organizavome tarptautinį Algirdo Ločerio akordeonininkų konkursą, kuriame dalyvavo 59 solistai ir 9 ansambliai iš keturių šalių. Dėl epidemijos konkursas vyko virtualiai. Labai populiarūs buvo ir pirmasis bei antrasis konkursai, per juos į Biržus sukviesdavome po keliasdešimt talentingų jaunųjų akordeonininkų, konkursuose yra dalyvavę šešių šalių moksleiviai. Koks aukštas konkurso laureatų lygis, galėjome įsitikinti per šių metų laureatų koncertą pilyje. Esu įsitikinusi, kad verta organizuoti tokį konkursą, išsaugoti jį Biržuose. Vienas konkursas vos baigėsi, o dalyviai jau klausia, ar kitais metais jį organizuosim… Mes savų labai talentingų mokinukų turime gal mažiau, bet dalyvaujame šiame ir kituose konkursuose, užimame prizines vietas.
Užauginti čempioną, Grand prix laimėtoją, reikia daug darbo, bet tikiuosi, kad Biržuose dar turėsime ne vieną Ločerį. Biržai užaugino akordeono riteriu tituluojamą muzikantą, o kiti miestai tokiais talentais pasigirti negali. Be to, Biržuose turime puikias koncertines erdves, svečius nustebina pilies salė.
– Esate ne tik mokytoja, bet ir koncertuojanti atlikėja. Kas žavi koncertuose?
– Dauguma akordeono mokytojų patys koncertuoja, į sceną einu ir aš, o tai – didelis darbas. Bet vaikams įdomu, kai mokytojas eina į tikrąją sceną kaip solistas ar su kolektyvu. Toks pavyzdys yra tiesiausias kelias į vaiko širdį, į jo sėkmingumą. Bet tam, kad išeitum į sceną, reikia laiko, nusiteikimo, turi daug padirbėti su savimi ir su ansambliais.
Mane žavi įvairios sudėties ansambliai. Pati groju su Panevėžio styginių kvartetu, esame parengę tango muzikos programą, groju su kolege fleitininke. Mano koncertinė veikla – duetai, trio, kvartetai. Džiaugiuosi bendradarbiavimu su Panevėžio muzikiniu teatru ir tuo, kad teatras atsinaujina, stengiasi atsižvelgti laikmetį ir klausytoją. Pavyzdžiui, labai įdomus buvo projektas gamtoje „Vasara su muzika“.
– Vyksta Suaugusiųjų mokymo savaitė. Kaip žiūrite į suaugusių, brandaus amžiaus žmonių norą pradėti groti, mokytis muzikos?
– Labai puiku! Dar nebuvo skelbta apie suaugusiųjų mokymo programą Vlado Jakubėno muzikos mokykloje, o mane jau susirado trys biržiečiai, norintys mokytis groti akordeonu. Tai skatintinas dalykas visokiomis prasmėmis: ir muzikos terapija, kurią taip propaguoja medicina, ir muzikavimo džiaugsmas, ir saviraiška. Manau, kad suaugę žmonės drąsiai naudosis galimybe mokytis muzikos.
– Atrodo, kad po po Jūsų akordeono solo Suaugusiųjų mokymosi savaitės koncerte mokinių atsiras dar daugiau. Bet vis kalbam apie muziką, apie akordeoną. O kas dar labai svarbu be jų?
– Svarbiausia gyvenime yra šeima ir namai. Turiu du nuostabius vaikus, jie jau savarankiški. Sūnus – finansų specialistas, dirba Londone, tarptautinėje kompanijoje. Dukra žengia pirmuosius savarankiško gyvenimo žingsnius, dirba marketingo srityje. Mūsų „namų ūkis“ ištuštėjęs, bet turime labai svarbią draugę – penkerių metų vokiečių aviganę Belą, sužmogėjusią šunę, kuri karaliauja mūsų erdviame name.
– Bet vaikai su muzika nesusiję?
– Abu mokėsi muzikos, gavo gerus pagrindus. Stebiu vaikus ir galvoju: gerai, kad jie mokėsi muzikos. Ne vienas mokslininkas yra susiejęs matematiką, fiziką su muzika. Jau vien todėl, kad muzikavimas lavina loginį mąstymą.
– O namie muzikos klausotės?
– Namie man geriausia muzika – tyla. Nors taip, retsykiais klausausi koncertų – tai daugiau savišvieta, domiuosi ansambliniu muzikavimu, seku koncertus ir nueinu į juos. Mėgstu aktyvų poilsį gamtoje, ilgus pasivaikščiojimus.
Gyvename greta Stetiškių aerodromo, pro namo langą matau parasparnius, malūnsparnius, lėktuvėlius – daug erdvės akims ir pasivaikščiojimams.
– Ko norėtumėte sau linkėti?
– Išmokti ramiau, paprasčiau žiūrėti į kai kuriuos dalykus, nedeginti savęs smulkmenomis. Man draugės vis pataria: būk „atsipūtusi“… Mokausi to ir manau, kad sekasi.
Mokausi stebėti aplinką, džiaugtis tikromis vertybėmis, tuo, kas yra gražu, pozityvu, stengiuosi nesureikšminti įkyrių smulkmenų.
– Ačiū už pokalbį.
